LASS LITERATŲ KŪRYBA

Rožė POŠKIENĖ

LEVANOROS LAIŠKAS JERONIMUI


Valentino AJAUSKO piešinysSveiks, Jeronimai, aš jau Vilniuj. Sakei, nevažiuok, Levanora, - ten daug girtuoklių, gatvės pilnos kamščių - mašinos nepravažiuoja. Melas! Kad nors vieną kamštį būčiau radusi, būčiau parvežusi tau užsikimšti puslitriukui - su laikraščiu užmurdytas - nugaruos. 

Iš traukinio iššokusi, tuojau bėgau prie Aušros Vartų - padėkoti už kelionę. Žiūriu - ant grindinio guli kažkoks pavargėlis. 

- Žmogeli, - sakau,- gatvėj gulėti kieta, nepatogu. 

- O kokia čia gatvė? 

- Aušros Vartų. 

- Būk gera, pani, uždaryk tuos vartus - vėjas pučia. 

"Trūktinas", - pagalvojau. 

Čia ir lietuviai šneka kažkaip atbulai - "Skroblų dešimt". Man irgi liepė prisistatyti prie tų dešimt skroblų. Lakstinėju po Vilnių - kur ne kur mačiau po vieną kitą skroblą, bet kad būtų dešimt vienam daikte! 

Belakstinėdama užkliuvau už tokio metalinio vamzdžio. Įsikibau. Šis susvyravo, bet atlaikė. Ėjau ėjau, apsikabinusi tą vamzdį, bet netoli. Šmykšt, ir baigėsi. Ką dabar daryti? 

Eisiu pasiklausti į tuos rūmus, galvoju. Įėjusi klausiu: 

- Gal žinot, kur čia, Vilniuj, rasti dešimt skroblų vienam daikte? 

- Čia, - sako,- yra Skroblų dešimt. Taip ant sienos prikalta. 

Nesuprasi, skroblus ant namo sienos kala! Žemaitijoj - atbulai. 

Tuoj pribuvo busas, kaip amerikonai sako. Aš įšokau vos ne pirma, atsisėdau antram suole. Jei reiks "ožius pjauti", greičiau išbėgsiu lauk. Be to, matyti, kur veža. 

Busas pasuko Klaipėdos link. Apsidžiaugiau - vis arčiau namų. Bet neilgai. Busas žybt į dešinę. Veža veža... Kelias siaurėja, vanduo taškosi į šalis, giria tankėja, eglės ir pušys aukštėja. Dangaus plyšelis vos matosi pro eglių viršūnes. Jau rimtai išsigandau. Gerai, kad ne žiema ir ne ant rogučių. Vairuotojas, išvažiavęs iš miško, ir vėl pasuko kažkur - paklaidinti norėjo. Tada jau suklego ir autobusas. Viena poniutė atsisėdo prie vairuotojo ir nusmailintu pirštuku vis rodė, kur sukti. 

Galų gale prie ežero pasirodė trobalikės. Ak, Jeronimai, kad mudu tokią bent vieną turėtumėm! 

Tuoj su savo lukutais suvirtom į vieną iš tų namukų, liepė pasirašyti, kad niekur nepabėgsim. 

Pasirodė tokios malonios mergelikės. 

- Kur nori: vienutėj, dvivietėj ar dar didesnėj? 

Nežinau, nė kaip atsakyti. Svarbu, kad nereikėtų aukštai lipti ir toli eiti. Pašonkino į antrą aukštą. O čia penkiavietė, bet apsigyvenau vienutėj. Kaip toj pasakoj : atvyk nei raita, nei pėsčia, nei apsirengusi, nei plika. Penkiavietėj gyvenau vienvietėj. Pro stiklinę sieną mačiau, ką tos ukmergiškės daro, o pro langą - ežerą. Ir sugalvok tu man: ir viena, ir būry. 

Nusileidom žemyn, o čia mane tokia moteriškaitė pačiupo ir pasodino prie seminaro vedėjo. Gerai, kad dar kitą atvedė. Tam krašte, kaip sakiau, viskas atbulai. Mums Valenta būtų vardas, jiems - pavardė. O kitas - Valentukevičius - Valentiną taip išdarkęs - už tavo triskart ilgesnę pavardę pasidaręs. Matai, Jeronimai, kas čia daros?! 

Gana ilgą pranešimą skaitė toks daktaras. Sakė, kad jis Regimantas - gražus vardas - akylas vyras. 

Jei nebūtų pranešimo paįvairinęs kiek "pasilinksminęs" Arvydas iš Panevėžiio - nieko įdomaus. Tačiau kažkodėl trumpasis Valentinas vis grasė jį išmesti... Bet Arvydui atkaklumo netrūko. Kaip Šventas Petras tris kartus išsižadėjo Kristaus, taip šis niekdarys tris kartus - vis savo. Kur čia žmogų išmesi: pro duris tik išeiti galima, o pro langą - pirmas aukštas. Jokio efekto! 

Nepyk, Jeronimai, bet ir aš norėjau paklausti tą daktarą, kaip tave nuo buteliuko nujunkyti. Veršiuką nuo karvės moku - įkišai pirštą ir apgauni. O kaip žmogų? Tiek to, nebenorėjau laiko gaišinti. Be to, pasklido pietų svilėsiai. Bet kažkodėl niekas neskubėjo ten - laukė velnio tuzinojo. 

Va, dabar ir prasidėjo! Iš kairės ir dešinės, skersai ir išilgai. Kaip tas Vaškė Ontė kad sakė : "Maželėkė, vuo ką diejė..." Sulindau ir aš į apykaklaitę. Galvoju: "Juk ir tamstos, Janike, šaknys bene iš Žemaitijos sostinės. Vos ne giminės. Susimylėk!" Matyt, susiprato. 

Taip norėjau gyvą rašytoją pamatyti, bet ji, pasirodo, tik rašytojus blusinėja. 

Pakvietė pietų. Nebenorėjau nė valgyti iš to išgąsčio. Bet visi ėjo, ir aš iš paskos. Stalai didžiausi kaip per mašinavonę arba pagrabą. 

Priešais mane sėdėjo toks ar tokia su raudona bliuzele, balta liemenėle, balta galvele ir taip šarpiai valgė. Galvojau: čia Petras ar Petrė? Žiūriu - po pietų išeina į priekį šnekėti. Štai kodėl taip šarpavo valgydamas - jaudinosi. Pasirodo, rašytojas Petras. Jau vieną rašytoją turiu - užstalėj susipažinom. 

Mes sakom gintaras, o jie gintarė. Majedni čia žmonės, ir gana. Pasirodo, ta Gintarė - rašytojos vardas. Ir ta Gintarė pradėjo pasakėles pasakoti. Na, matai, po truputį ir ryškėja, kas yra kas. Dar tau už sienos trečias kosti - jau ir visas būrys. 

Mūsų laikais, Jeronimai, tai buvo pasakos - "Tūkstantis ir viena naktis!" O dabar "Trumpos pasakaitės." Šmikšt jos ir baigiasi. 

Toliau koncertas be muzikantų. Jį vedė begaliniai slaunas vyras iš "Lietuvos" ansamblio - Giedrius. Mielas vardas - mano sūnaus. Gaila, kad tas Arvydas pasirodė negalingas. Per pirmąją paskaitą visą energiją iššvaistė. 

O kas dėjosi vakare prie laužo?! Iš tikrųjų kas? Aš jau nebegalėjau dalyvauti tame raganų šoky - ištiesiau kojas ant lovos galo. 

Kitą dieną su tuo Maironio minėjimu išėjo nei šis, nei tas. Ir dabar raudonuoju prisiminusi. 

 

Už tatai, kad tave vieną tiktai 

Nuo jaunųjų dienų aš mylėjau karštai... 

 

Atlikę, kas priklausė atlikti, sumetėm lukutus į busą ir - į Vilnių. 

Turiu padėkavoti vienai moteriškaitei, kuri manęs nepaliko, kol užbogino į penktą aukštą. 

Dar turiu pasakyti: įdavė man tokį poudelatį, bet tuščią. Arbatai, girdi. Kol aš arbatą prinešiu iki burnos, jis vėl bus tuščias. Toks pagražintas, pataškiuotas. Padėjau prie šventų abrozdėlių. 

Bučiuojam į silkę, kaip tas Kazimieras rašė. 

 

Tavo Levanora 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]