NEREGIŲ LABUI

Andrius VAINORAS

MAČIAU SPEKTAKLĮ...

Nuo senovės Atėnų laikų, nuo Euripido ir Sofoklio tragedijų teatras buvo ypatinga erdvė. Toks pat ir kartu kitoks pasaulis, tie patys aktoriai ir kaskart kiti jų lūpomis prabylantys personažai. 

Būtume neteisūs sakydami, kad tasai teatro pasaulis neregiams buvo ir tebelieka nepasiekiamas, nepažinus, devyniomis spynomis užrakintas. Daugelis neregių, nors ir negalėdami mėgautis regimųjų įspūdžių teikiamais malonumais, mielai lanko teatro spektaklius, apie juos kalba, vaidina patys. Vis dėlto apie tai, kas vyksta scenoje, jie gali tik spėlioti arba susidaryti labai miglotą nuomonę. Neregiams skirtoje literatūroje vis dažniau pasirodo informacijos, kad vienoje ar kitoje Vakarų šalyje teatro spektakliai - su garsiniu komentaru. Dabar jau galėsime sakyti, kad tokių spektaklių esama ir Lietuvoje. 

Gegužės 16 dieną Nacionalinis dramos teatras regėjimo negalią turintiems žmonėms pateikė netikėtą, bet malonią staigmeną - pakvietė juos į spektaklį su garsiniu komentaru - Antono Čechovo pjesę "Dėdė Vania" (2009 metais pjesę pastatė prancūzų aktorius ir režisierius Eric Lacastade). Galimybė nemokamai stebėti spektaklį ir kartu klausytis garsinio jo komentaro buvo sudaryta keturiasdešimčiai regėjimo negalią turinčių vilniečių. Tuos, kurie į pirmąją grupę nepateko, skubame nuraminti - dar bent vienas spektaklis su garsiniu komentaru numatytas šių metų rudenį. 

Bet apie viską iš pradžių. Paprastai teigiama, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Daugeliui Nacionalinio dramos teatro žiūrovų tą vakarą teatras prasidėjo nuo dizainerio Vyliaus Deveikio pagaminto liečiamojo maketo. Liesdami maketą, "keliaudami" po jo vidų pirštais, neregiai galėjo susidaryti vaizdą apie žiūrovų salę, sceną, už jos esančius užkulisius. Čia pat, prie maketo, - dvi lentelės brailio raštu, informuojančios, kas makete vaizduojama, pateikiančios tikrus žiūrovų salės ir scenos matmenis. Pats maketas pagamintas tvirtai, todėl jį galima liesti drąsiai nebijant neatsargiu ar netikėtu judesiu "nuskelti" kokio salės gabalo ar scenos krašto. Pirštais keliaudamas po vieną svarbiausių Lietuvos scenų, neregys apčiuopia orkestro duobę, du (mažesnį ir didesnį) ratus, kurie tikroje scenoje gali suktis ir yra priemonė dekoracijoms keisti, liečia abiejuose scenos šonuose esančius išėjimus į užkulisius. 

Apžiūrėję maketą, "pasivaikščioję" po jo vidų, grupės dalyviai buvo pakviesti keletą minučių pabūti tikroje scenoje. Galėjo po ją pasivaikščioti, veidu ar visu kūnu pajusti scenos ir žiūrovų salės erdves, tų erdvių sąveiką. Galėtume sakyti - nieko ypatinga, kam gyvenime nėra tekę bent kartą užlipti ant scenos? Ir vis dėlto tiek teatro fojė esantis maketas, tiek pasivaikščiojimas po tikrą sceną, kurioje už keliolikos minučių prasidės spektaklis, nuteikia kitaip nei tiesus kelias į salę ir klestelėjimas į tau skirtą vietą. Būsimo komentaro autorė aktorė Adrija Čepaitė grupės dalyvius trumpai supažindino su pjesės veikėjais, jų santykiais. Smulkmena, bet apgalvota, geriau padedanti suprasti patį spektaklį, juo labiau kad su "Dėdės Vanios" vardu prancūzų režisierius spektaklyje susiejo dvi A. Čechovo pjeses - jau minėtą "Dėdę Vanią" ir "Miškinį". 

Komentaras 

Spektaklis truko tris valandas. Scenoje veikėjai draugavo ir pykosi, ieškojo gyvenimo prasmės ir paprasčiausios žmogiškos laimės, o aktorė A. Čepaitė nepailsdama komentavo, kas vyksta scenoje. Pats spektaklis buvo atviras, skirtas visiems žmonėms, todėl neregiai komentaro klausėsi per ausines, įjungtas į specialų bevielį aparatėlį, į kurį buvo transliuojamas komentatorės balsas. Paprastai tokie aparatai naudojami įvairiose tarptautinėse konferencijose - salėje skamba pranešėjo balsas, o ausinėse - vertimas. Tik šįsyk verčiama buvo iš vaizdų kalbos į žodinę. 

A. Čepaitė: "Komentavau labiau intuityviai, taip, kaip man atrodė reikalinga ir kaip pati įsivaizdavau šį darbą. Rengdamasi spektakliui pasiėmiau garso įrašą, užsimerkiau ir bandžiau suprasti, kas man būtų neaišku, jei būčiau neregė. Tuos dalykus ir stengiausi komentuoti. Be abejo, atsižvelgiau ir į jau egzistuojančią garsinio komentavimo patirtį. Teko skaityti vieną amerikiečių tyrimą, kuriame rašoma, kad spektaklį komentuoti reikėtų ramiu lygiu balsu, neperimant iš aktorių vaidybos - taip stengiausi ir daryti. Klausytoją turi veikti aktoriaus, o ne komentatoriaus balsas ir įtaiga. Stengdavausi komentuoti tada, kai aktoriai nekalba, kad komentaras negožtų scenoje sakomų žodžių, bet ne visada to pavykdavo išvengti." 

Lietuvoje iki pastarųjų metų neturėjome nei garsinio komentavimo tradicijos, nei jo nuostatų ar rekomendacijų norintiems šio darbo imtis. Todėl, suprantama, daug ką reikia atrasti ir patikrinti patiems. Neteko girdėti, kad kam nors iš spektaklio žiūrovų, tiksliau, klausytojų, A. Čepaitės komentaras būtų nepatikęs ar nereikalingas. Be abejo, tobulumui ribų nėra... Kai kam atrodė, kad buvo komentuojama netgi šiek tiek per daug, arba, priešingai, - praleista kelios mizanscenos, kurios galėjo nematančiam žmogui būti įdomios ir iškalbingos. Gal buvo galima kiek išsamiau apibūdinti sceną, scenografiją, režisieriaus sprendimus? Kažin ar tai įmanoma padaryti spektaklio metu - gal geriau likus kelioms minutėms iki spektaklio, gal per pertrauką... Šiaip ar taip, vizualinės metaforos teatre dažnai būna iškalbingos ir bent svarbesnes būtų galima pakomentuoti išsamiau. Kaip tai padaryti - jau diskusijų klausimas. 

Daugeliui neregių jau spektaklio metu kilo rebusas, kaip reikėtų teisingai klausytis komentaro? Suprantama, per ausines! Bet tada nevisiškai gali girdėti aktorių balsus, jų intonacijas - kitaip sakant, vaidybą. O ji spektaklyje - svarbiausia! Ne vienas įsigudrino klausytis tik per vieną ausinę, o kitą atitraukdavo nuo ausies ant veido ar labiau į pakaušį. Kai kas klausėsi ausines pasikabinęs ne ant galvos, bet ant kaklo - ir ausys atviros salės garsams, ir girdėti, ką sako komentatorė. Bet tada kyla klausimas, ar ausinių skleidžiamas garsas netrukdo kitiems žiūrovams? Geriausias komentaro klausymosi būdas tą vakarą nebuvo rastas - kažin, ar tai įmanoma, nes visi žmonės yra skirtingi, bet ateityje derėtų pagalvoti ir apie tai. Gal komentarui klausytis būtų galima naudoti vieną ausinę, tada kita klausytojo ausis liktų laisva salės garsams? O gal, palyginti su pačia garsinio komentaro galimybe, tai visai ne problema? 

Kelias 

Paprastai esame linkę matyti kokio nors reiškinio ar nuveikto darbo rezultatą, juo mėgautis, pamiršdami, kiek buvo dėta pastangų, kad tai atsirastų. Koks buvo "Dėdės Vanios" garsinio komentaro kelias iki pirmosios jo transliacijos į žiūrovų salę? 

Nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja Ieva Skaržinskaitė: "Pasikeitus teatro administracijai, pradėjome galvoti ne tik apie repertuarą, bet ir apie kultūrinę, edukacinę teatro programą, apie tai, kad turime ne tik vaidinti, bet ir bendrauti su žiūrovais. Mes - nacionalinis teatras, todėl turime atlikti tam tikrą kultūrinę misiją. Tada ir kilo sumanymas akliesiems pasiūlyti spektaklį su garsiniu komentaru. Pradėjome jį įgyvendinti. Pirmiausia reikėjo atrinkti spektaklį, kad nebūtų pernelyg sudėtingas, nebūtų daug veikėjų - atrinkome "Dėdę Vanią". Kreipėmės į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą - ji mūsų sumanymui pritarė ir jį palaikė. Parengėme projektą ir pateikėme Neįgaliųjų reikalų departamentui. Manėme, kad galėsime spektaklį parodyti šiek tiek anksčiau, bet finansavimo reikalai paaiškėjo tik kovo mėnesį. Planavome keturis spektaklius - finansavimą gavome dviem. Kitą spektaklį planuojame parodyti rudenį. Norėtume, kad ateityje spektaklių su garsiniu komentaru mūsų repertuare atsirastų daugiau, todėl Neįgaliųjų reikalų departamentui projektą teiksime ir šiais metais." Paskutinei I. Skaržinskaitės minčiai netiesiogiai pritaria ir A. Čepaitė: jeigu tik atsirastų galimybė, ji mielai imtųsi komentuoti ir daugiau spektaklių. 

LASS respublikinio centro ilgametė sociokultūrinio darbo ekspertė, o dažniau - tiesiog jo organizatorė Danutė Cidzikienė sako: "Pastaruoju metu projektų, siūlymų bendradarbiauti gauname įvairių - tenka atsirinkti, nes visiems įgyvendinti neužtenka nei jėgų, nei lėšų. Džiaugiuosi, kad šiam projektui kolegos pritarė. Neįgaliųjų reikalų departamento skirtų lėšų neužteko, todėl parėmėme iš LASS respublikinio centro ūkinės veiklos. Didelę nuolaidą, beveik perpus sumažinusi kainą, padarė konferencijų įrangą (ausines, klausymuisi reikalingus aparatus) nuomojanti įmonė UAB "Konferenta". Nacionalinio dramos teatro administracija nusprendė iš neregių ir juos lydinčių žmonių visiškai neimti jokio mokesčio - spektaklis jiems buvo visiškai nemokamas. Taigi, kad garsinis komentaras Lietuvos neregiams nebūtų vien "tolima egzotika", pasistengė ne viena organizacija ar žinyba. Jau pirmasis spektaklis parodė, kad susidomėjimas tikrai didelis, todėl belieka tikėtis, kad garsinis komentaras Nacionaliniame dramos teatre netaps vienadieniu projektu, o bus ilgo ir gražaus bendradarbiavimo pradžia."