PORTRETAS
Pranas ŽIOGAS
MEILĖ, PRAŽYDUSI PO 50 METŲ
"Lietuva - gražiausia Baltijos dukra. Jai veidelį prausia jūra atvira..." - skamba prasminga ir lyriška daina iš Petro Simonaičio lūpų.
Daugiau nei 200 Lietuvos aklųjų ir silpnaregių teko patirti skausmingą, kupiną ilgesio ir išgyvenimų tremtinio dalią. Tokia lemtis ištiko ir Petrą, kurį pažįsta bemaž visos Lietuvos neregiai ir silpnaregiai. Panevėžiečių Petro Simonaičio ir Arvydo Markevičiaus duetas jau daugelį metų džiugina įvairių bendruomenių narius ir nepalieka nė vieno abejingo klausytojo. Būtent iš Arvydo, artimo Petro bendražygio ir bičiulio, sužinojau nepaprastą Petro ir Ainos meilės istoriją, vertą romano ar bent jau serialo.
Nespėjus išlaikyti 4 klasių baigimo egzaminų, Petras kartu su šeima buvo ištremtas į tolimą, svetimą ir nemielą kraštą - Sibirą. Tuo pačiu traukiniu, tik kitame vagone, iš gimtinės buvo išvežama ir jo didžioji gyvenimo meilė. Apie tai vėliau. O pirmiausia - vos 12 metų sulaukusiam berniukui teko dirbti sunkius vyriškus darbus. Nuo 14 metų Petras - jau traktorininkas.
Įkalinti sunkių darbų slinko metai. Vaikinukas brendo ir ėmė domėtis tomis, kurios nešiojo kitokius drabužius nei vaikinai. Petras buvo nepaprastai darbštus, gabus, nestokojantis šmaikštumo, humoro jausmo ir žavesio, traukiančio merginų dėmesį. Savo vienintelę tikrą meilę - Ainą jau pažinojo, tačiau širdis nebuvo atsibudusi. Jam ši mergaičiukė atrodė dar per jauna, nors buvo vos pora metų jaunesnė. O Petras Ainutei jau buvo kritęs į akį. Tą jis sužinojo visai netikėtai. Eidamas pro "baraką" išgirdo smagiai krykštaujančias merginas. Paslapčia pasiklausė, ką jos ten veikia. Paaiškėjo, kad ten Aina ir jos draugė Julė žaidė savotišką žaidimą spardydamos stiklo šukę ir bandydamos išsiburti. Aina sakė:
- Mano Petras.
Jos draugė paprieštaravo:
- Ne, mano Petras.
Petro krūtinę sušildė tokie merginų žodžiai, tačiau didesnio laužo neįkūrė, nors prisipažįsta, kad jau tada pagalvojo: "Aina jam daug gražesnė".
Kitas įvykis, kurį Petras prisimena pusiau rimtai, pusiau juokais, paskatino Petrą imtis rimtesnių ketinimų. Kartą jis sumanė išsimaudyti netoliese tekančioje upėje. Tais laikais jokių maudymosi kelnaičių ar kostiumėlių nebuvo. Visi maudydavosi nuogi. Žinoma, kai kiti nematydavo. Besitaškydamas toje upėje Petras staiga išgirdo besiartinančių merginų balsus. Laiko užteko tik išbėgti, paskubomis pastverti drabužius ir pasislėpti artimiausiuose krūmuose. Priėjusios upę, neįtardamos, kad smalsiai stebimos, merginos nusirengė ir ėmė mėgautis vandens malonumais. Malonumą stebėti dvi jaunas, dailiai nuaugusias merginas pajuto ir nuo baimės ir nerimo atsigavęs Petrelis. Labiausiai į akis krito Aina. Jis nustebo, kad ši mergaičiukė - iš tikrųjų jau subrendusi mergina. Nepaslėptas merginos grožis Petrą tiesiog užbūrė, pakerėjo. Tas vaizdas išliko atmintyje iki šių dienų ir dažnai išnyra prieš akis ir audrina vaizduotę.
Po to įvykio Petras ėmė vis labiau artėti prie Ainos ir įsitikino, kad tame nuostabiame kūne slypi ne mažiau puiki, skaisti siela. Širdis surado širdį, įsižiebė karštos meilės liepsna ir abu jau netrukus stovėjo prie vedybų slenksčio, kurio, deja, tą kartą taip ir nebuvo lemta peržengti.
Atsitiko taip, kad Petro sužadėtinė buvo siunčiama mokytis labai toli. Nepasinaudoti ta galimybe buvo neprotinga, nes grįžusi galėjo gauti geresnį darbą su geresniu atlyginimu. Ypač svarbu, kad žadamas darbas buvo daug lengvesnis, nes dirbti miškų ūkyje moterims nepaprastai sunku. Išsiskyrimo laikas neatrodė toks ilgas - vos 4 mėnesiai. Jie tapo lemtingi.
"Aš ant balto smėlio parašiau tau laišką, ilgą meilės laišką iš visos širdies", - dainuoja Petras.
Dabar jis gailisi, kad tada neparašė nei laiško, nei nuėjo pasikalbėti ar visko išsiaiškinti, kai, grįžusi iš mokslų Aina, neatlėkė pas jį tekina. Neatėjo nei kitą dieną, nei po savaitės. Buvo aišku - kažkas atsitiko. Petras manė, kad ji susirado kitą. Kankino dar viena mintis - gal jo mylimoji apsigalvojo, nes Petras nelaimingo atsitikimo metu buvo praradęs vienos akies šviesą. Pasirodo jų išsiskyrimą tąsyk lėmė pikti, ilgi liežuviai. Pasklido kalbos, kad Petras susitinka su kitomis merginomis, su Ainos drauge Jule. Perspėjantis motinos laiškas pasėjo abejonių ir nepasitikėjimo daigų merginos širdyje.
- Jei nebūtume tada buvę tokie išdidūs, principingi ir ambicingi, būtume galėję viską išsiaiškinti. Gaila, kad tik po daugelio metų paaiškėjo, kad tos apkalbos buvo visai be pagrindo, - ramiai dabar samprotauja Petras.
"Man liko paguoda viena - tai širdy išnešiota daina ..." - tokiais dainos žodžiais galėtų apibūdinti situaciją Petras.
Jaunuolis skaudančia širdimi paliko darbą ir išvyko kitur. Ryšys nutrūko. Keliai išsiskyrė ilgiems dešimtmečiams. Dažnai dainuodamas dainas apie meilę ir draugystę Petras galvodavo apie Ainą ir gailėdavosi, kad tų žodžių, kuriuos jis skiria tik jai vienai, negali girdėti tolimoje gyvenimo kryžkelėje likusi jo svajonių mergina.
Energingas, žodžio kišenėje neieškantis, nuostabaus balso tembro savininkas suvirpindavo ne vienos moteriškės širdis ir jausmus, tačiau Petras jau tvirtai žinojo: jo širdyje apsigyveno tik ta vienintelė ir ji kaip koks angelas saugo šaunų vyruką nuo visokiausių nuotykių ar trumpalaikių romanų. Mintimis jie buvo kartu, nors jų nesiejo nei laiškai, nei susitikimai.
"Ir toj kryžkelėj saulė ir vėjas, ir ta kryžkelė dulkių pilna, bet pažinsi ją šimtą praėjęs, nes toj kryžkelėj rasi mane..." - ar ne tokį gyvenimą priėjo Petras?
Iš karto, kai tik buvo leista sugrįžti į Tėvynę, Petras apsigyveno Kaune. Paliko tame svetimame krašte savo rankomis pastatytus namus, gerai mokamą darbą. Kaune jam teko gyventi mažose patalpose, miegoti taip, kad galva buvo spintelėje, o kojos koridoriuje.
Jau buvo prabėgę daug metų, kai į likimą pasibeldė praeities aidas. 1991 metais Ariogaloje vyko tremtinių susitikimas. Tada ir susitiko du žmonės, kurie tikriausiai visą gyvenimą tik ir laukė to susitikimo, tik nežinia, ar tikėjosi jo kada sulaukti. Kaip seni geri pažįstami apsikabino, pasibučiavo. Tas bučinys, anot paties Petro, buvo trumpas ir paprastas, bet persmelkė jį lyg žaibas ir perėjo per visą kūną. Aina taip pat prisipažįsta, kad ir jai tas bučinys nebuvo tik šiaip koks ritualinis formalumas, bet kažkoks ypatingas. Po to dar buvo keli susitikimai ten pat - Ariogaloje, tremtinių sambūriuose.
Po poros metų, kadangi abu buvo vieniši, nusprendė, kad nėra ko kankintis po vieną ir blaškytis gyvenimo keliuose. Aina prisipažino, kad mintys apie Petrą ir meilė jam kankino ir šildė ją visą laiką:
Tu ateik - ledo rožės pusnynuos pražysta,
Tu ateik - mes vėl būsim kartu...
- Dabar džiaugiuosi kaip vaikas! Esu laimingas ir man daugiau nieko nereikia. Nebeliko jokių ligų ir negalavimų! Ir valgis skanesnis, ir saulė atrodo skaisčiau šviečia, ir nėra jokio blogo oro. Visur esame kartu. Abu dainuojame tremtinių chore, tad į repeticijas keliaujame kartu. Ji - mano akys ir mano šviesa. Kai Ainutė nueina į virtuvę ruošti valgio, aš jau po kelių minučių jos pasiilgstu ir lekiu pas ją. Kaip pasakytų kunigas - girdėjote Petro žodžius. Po to seka puokštė komplimentų savo mielajai Ainutei. Juos išvardinti reikėtų atskiro straipsnio. Jųdviejų dabartinis gyvenimas galėtų būti vėlgi nusakytas eilėmis:
Ką pažadam mes patys sau, skubėdami greičiau gyventi?
Gyvenimą mylėt karščiau, neleist jam tik rusenti...
Jie turi vienas kitą. Jie tikrai laimingi! Tik neskubėkime pavydėti - geriau ieškokime savo laimės! Taip norėjosi išeinant susižerti saują tos jųdviejų laimės ir meilės spindulių bei, vieną pasilikus sau, kitus išdalinti kiekvienam sutiktam liūdinčiam, vienišam.
