PORTRETAS

SPORTAS STIPRIEMS IR VALINGIEMS

Birželio 4-13 dieną Graikijoje, Rodo saloje, buvo surengtas Europos aklųjų ir silpnaregių lengvosios atletikos čempionatas. Jame sėkmingai startavo, sidabro bei bronzos medaliais pasidabino kaunietis Rolandas Urbonas. Apie čempionatą, aistrą sportui bei kasdienę buitį ir kalbamės su Rolandu. 

G. S. Apie tavo pergales iš televizijos ir radijo sužinojo visa Lietuva, bet gerus dalykus visada malonu prisiminti. Kokie tavo įspūdžiai iš saulėtos Rodo salos? Ar tikėjaisi tokio Fortūnos palankumo? 

R. U. Jeigu rimtai dirbi, treniruojiesi, tai tikiesi pergalės, bet sportas yra sportas ir lengvų startų nebūna. Man pasisekė - numetęs diską laimėjau sidabrą, nustūmęs rutulį - bronzą. Dalyvavo lengvaatlečiai iš 24 šalių. Pagrindiniai mano varžovai kaip visada - iš Rusijos ir Baltarusijos. Kartu su kolega iš Baltarusijos buvome vyriausi. Diską nusviedžiau 43 metrus, rutulį nustūmiau 14,17 m. Savo asmeninių rekordų- 47,27 m ir 15, 86 - nepavyko pasiekti. 

Rodo sala mus pasitiko svetingai ir pagarbiai. Čempionato atidarymas vyko prie senovinės akmeninės pilies. Treniruočių ir varžybų sąlygos nuostabios. Nors vyravo karšti orai, aklimatizacijos neprireikė. Puikus stadionas už 10 km nuo viešbučio. Pro viešbučio langą - žavūs Viduržemio jūros vaizdai. Pažvelgus iš arčiau - dangaus mėlynumo vanduo, bet pakrantė akmenuota, ne tokia, kokia vaizdingame Lietuvos pajūryje. Tiesa, laiko maudynėms ir poilsiui nebuvo, nors jo labai norėjosi. Puikus maistas. Žodžiu, jautėmės kaip žuvys vandenyje. Smagu būtų ten praleisti atostogas - Rodo sala gyvena iš turizmo ir tenkina visus įmanomus poilsiautojų norus. 

G. S. Esi tiesiog sutvertas sportui, talentingas, veržlus ir stiprus kaip ąžuolas. Valios, užsispyrimo irgi užtenka. Ar tik ne genuose ir šeimos tradicijose glūdi sportiškumo paslaptis? 

R. U. Beveik atspėjote. Pridursiu, kad esu žemaitis nuo Pagėgių. Sukakus penkeriems patekau į specializuotą aklųjų darželį Vilniuje. Tėvams rūpėjo, kad būčiau arčiau namų, todėl paprašė, kad perkeltų į Kauną. Nuo parengiamosios klasės mokiausi čia. Nežinau, kuo patraukiau mokytojos Aldonos Baltramiejūnienės dėmesį, nes ji pakvietė į lėlių teatrą. Prisimenu, kaip vaidinau nykštuką. Mano būsima žmona Edita irgi vaidino. Iki šiol mokytoja Aldona ir jos dukra Vilija Plioplienė nepamiršta pasveikinti, kai grįžtu iš varžybų ar čempionatų. Aplankau mokytoją Aldoną, pasišnekame. Ši moteris niekada neprarado optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo. Beje, mano tėtis, buvęs melioratorius, taip pat žavėjosi sportu, kilnojo svarmenis, dalyvavo komandinėse varžybose. Tėvo brolis buvo dziudo sporto meistras, o mano pusseserė, gyvenanti Vladivostoke, - gimnastė. Esu įsitikinęs, kad sportas skirtas stipriems ir valingiems.  

G. S. Grįžkime prie tavo sportinio kelio pradžios. Nuo ko viskas prasidėjo, kaip čia nutiko, kad iš artisto tapai sportininku? 

R. U. Pati didžiausia mano svajonė buvo tapti futbolininku. Ši sporto šaka man atrodė patraukliausia ir vyriškiausia - vien Pele ir Maradonos vardai ko verti. Bet su tokiu regėjimu, kokį turiu aš, tai neįgyvendinama svajonė. 

Pasirinkau šaškes, šachmatus. Ir įdomu, ir protą lavina, bet man norėjosi "išsikrauti", ieškojau rungties, kur būtų reikalinga jėga. Norėjau turėti užsiėmimą, kuris teiktų malonumą ir apsaugotų nuo betikslio šlaistymosi gatvėmis. Kai sulaukiau 18 metų, atradau lengvąją atletiką, pradėjau nuo bėgimo. Pirmasis mano, kaip ir daugelio kauniečių, treneris - Jonas Burakovas. Jam esu dėkingas už padėtą tvirtą pamatą. Vėliau - aštuoneri treniruočių metai su treneriu, rutulio stūmiku Saulium Kleiza. Atkakliai yriausi pirmyn, sutelkiau visas jėgas, daug ir sistemingai dirbau. Man labai padėjo reiklūs, savo darbą išmanantys treneriai. 

G. S. Ar ilgai teko laukti rezultatų? Kokie pirmieji ryškiausi pasiekimai? 

R. U. Esu iš tų, kurie, jeigu jau dirba, tai dirba iš peties. Energijos ir valios buvo su kaupu, treneriai - puikūs savo srities specialistai, tad netrukus ir pasirodė pirmieji rezultatai. Ispanijoje 1995 metais vykusiame Europos aklųjų ir silpnaregių lengvosios atletikos čempionate nustūmęs rutulį laimėjau aukso medalį. Pirmasis čempionatas, pirmasis auksas. Po metų iš Atlantos olimpiados parsivežiau bronzą. Įsimintini 1998 metai - tapau pasaulio čempionu savo pamėgtoje rutulio stūmimo rungtyje, o 2000 metais iš Sidnėjaus olimpiados numetęs diską grįžau su sidabro medaliu. Po dvejų metų Pasaulio čempionatas ir sidabras (rutulio stūmimas) bei bronza (disko metimas). Kiek prasčiau sekėsi Atėnų olimpiadoje - trečia vieta (disko metimas). 

Europos aklųjų ir silpnaregių lengvosios atletikos čempionatų nevardinsime. Jie vyksta kas dveji metai, o sėkmė mažesnė ar didesnė lydėjo visuose. 

G. S. Kokia pati įdomiausia tavo aplankyta šalis, į kurią norėtųsi sugrįžti? 

R. U. Pati įspūdingiausia ir egzotiškiausia - Australija. Pasijutome tarsi kitame pasaulyje. Sidnėjus žavus ne tik puikiai organizuota olimpiada, maloniu aptarnavimu visur ir visada, bet ir natūraliu gamtos grožiu. Nepakartojami įspūdžiai patirti šio miesto zoologijos sode. Savo rankomis glosčiau kengūrą, koalą. Įleido į didžiulį aptvarą, kuriame tuo metu buvo maitinamos koalos. Paliečiau tankų ir labai švelnų kailiuką - ir malonu, ir gaila, kad šie puikūs gyvūnai gyvena nelaisvėje. Kita vertus, laisvėje jų nepagautum, o čia viskas paprasta: lankytojai niekieno nedraudžiami gali iš arti susipažinti su egzotiškais gyvūnais. Yra visos sąlygos su jais bendrauti ir neįgaliesiems. Maloniai nustebino natūralus žmogiškas požiūris į neįgalųjį - čia toks žmogus laikomas visaverčiu visuomenės nariu. 

G. S. Geras startas Europos čempionate turėtų žadinti pasitikėjimą savo jėgomis, teikti vilčių kitiems pasiekimams. Ar turi rimtų ateities planų? 

R. U. Man 37 metai, privalau stengtis, nuolat palaikyti fizinę formą, kad galėčiau rungtis su sportininkais, kurie yra kur kas jaunesni už mane. Bet neprarandu vilties dalyvauti Pasaulio neįgaliųjų čempionate Naujojoje Zelandijoje. Nors ką gali žinoti, kaip čia viskas pasisuks, - koją gali pakišti ekonominė krizė, lėšų stygius, bet svajoti niekas nedraudžia. 

Gaila, kad man nėra rutulio stūmikų, disko metikų pamainos. Entuziastų ir idealistų vis mažėja, tinkamų sąlygų intensyviai sportuoti nėra ir kažin ar bus. Tokie dalykai liūdina. 

G. S. Su žmona Edita auginate dukrą Viktoriją, kuri regis, nepasuko tėvo pėdomis. Ar žmona ir dukra vertina tai, ką darai? Kuo domitės be sporto, kur leidžiate atostogas? Ar dažnai aplankote tėvus? 

R. U. Ir žmona, ir dukra visapusiškai mane palaiko - kaip ir tėvai, šiuo metu gyvenantys jaukiame Tauragės miestelyje. Tėtis ir ašarą nubraukia, kai iš varžybų grįžtu su medaliu. Laikomės gerųjų šeimos tradicijų ir 4, 5 kartus per metus aplankome tėvus, o atostogaujame prie jūros. Kasmet pabūname Palangoje arba Šventojoje. Šiuo klausimu šeimos nuomonė viena. Dukra pati nesportuoja, bet "prijaučia" sportuojantiems. Kai Kaune vyko lengvosios atletikos čempionatas, Viktorija su dideliu ūpu pasisiūlė savanore: stebėjo visas varžybas, sirgo už Lietuvos sportininkus. 

G. S. Dėkoju už pokalbį, linkiu, kad svajonė apie čempionatą Naujojoje Zelandijoje virstų realybe ir kad tau, galima sakyti, "etatiniam" Lietuvos vėliavnešiui kuo ilgiau nereikėtų perduoti vėliavos kitam sportininkui. 

Kalbėjosi Gražina SIDEREVIČIENĖ 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]