ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Kristina JUOZAPĖNAITĖ

JUDĖJIMO SVARBA IR BŪTINUMAS

"Mes galime laukti daugelio dalykų. Vaikas laukti negali, jo laikas yra dabar. Formuojasi kaulai, ima tekėti kraujas, vaikas pradeda mąstyti. Mes jam negalime pasakyti "rytoj". Jo žodis yra "šiandien". (Gabriela Mistral) 

Regėjimo funkcijos ribotumas ar netektis - tai negebėjimas matyti ar skirti spalvas, o negalia yra visuomenės nulemta nematančiojo būsena, kai ribojamas jo visavertis gyvenimas. 

Pradėjusi dirbti su regėjimo sutrikimų turinčiais vaikais supratau, jog jie yra lygiaverčiai žmogučiai mūsų visuomenėje. Patikėkite, jie nori gyventi reginčiųjų pasaulyje ir jaustis lygiateisiai jo nariai. Šie vaikai nėra "kitokie", kaip daugeliui žmonių gali pasirodyti. Pasvarstykime: jeigu vaikas dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių negali matyti, tai nereiškia, jog jis nepajėgus svajoti, turėti norų ir tikslų, galimybę laisvai ir kokybiškai judėti, atrodyti gražiai ir galop išmokti tų dalykų, kurie reginčiajam atrodo paprasti ir savaime suprantami. Be abejo, regėjimo sutrikimas pradžioje vaikui riboja daugelį dalykų - judėjimą orientuojantis erdvėje, supratimą apie daiktų padėtį, atskirų kūno dalių judesius ir pan. Bet viso to, esu įsitikinusi, nematantis vaikas gali išmokti padedant pedagogams ir tėveliams. Juk visi gyvename po tuo pačiu dangumi, kvėpuojame tuo pačiu oru, geriame tą patį vandenį, ir dėl to nekyla jokių nesklandumų ar klausimų. Ar skirtumu tarp reginčiųjų ir neregių laikysime tai, jog vieni skaitome akimis, kiti rankomis, vieni regime grožį akimis, kiti regime jį jausdami bei liesdami, vieni judame laisvai orientuodamiesi, nes galime matyti, kiti judame vadovaudamiesi klausa, ieškodami kelio su baltąja lazdele? Ar jūs įžvelgiate kokį nors skirtumą - aš jo tikrai nematau. Tai yra tik skirtingų priemonių panaudojimas siekiant to paties tikslo, bet ne esminis skirtumas tarp žmonių.  

Kad nematantis vaikas jaustųsi visavertis tarp savo bendraamžių, nuo pat mažumės turime ugdyti jo pasitikėjimą savimi, visavertiškumo jausmą, mokyti dalykų, kurių mokome reginčiuosius. Didelė atsakomybė už nematančių vaikų gebėjimus tenka mums, pedagogams. Juk didelę savo vaikiško gyvenimo dalį jie praleidžia ugdymo įstaigoje. Čia, bendradarbiaudami su vaiko tėveliais, mes, pedagogai, pradedame formuoti būtinus socialinius, higieninius bei judėjimo įgūdžius.  

"Judesys yra glaudžiai susijęs su suvokimo ir jutimų vystymusi." Sutinku su šiuo teiginiu, nes manau, kad judesys tikrai bet kokios komunikacijos pagrindas. Judesys yra vienas iš būdų, kuriuo vaikai sąveikauja su aplinka. Ir jeigu judesiai bus riboti (šiuo atveju dėl regėjimo sutrikimo), vaikas negalės įsijungti į veiklą su savo bendraamžiais. Teko stebėti, kai vaikai nemoka pagauti kamuolio, mesti jo, lipti kopetėlėmis - tada jie lieka nuošalyje ir praranda bendravimo galimybę bei džiaugsmą. 

Fizinis aktyvumas - tai veiksnys, kuris formuoja vaiko organizmą bei jo funkcijas. Jis stiprina ir ugdo visas organizmo sistemas, veikia jų sudėtį ir gyvybingumą. Taigi manau, kad vaikui fizinio aktyvumo reikia kaip maisto, oro ar vandens. Judėjimas ugdo ir vaiko psichiką. Judant gerėja motorika bei fiziniai gebėjimai. Fizinis aktyvumas turi didelę reikšmę laikysenai, noriu pabrėžti, kad tai labai svarbu tiek matantiems, tiek nematantiems vaikams, nes laikysena daro įtaką sveikatai. Laikysena nebūna įgimta. Ji formuojama vaikui augant. Tinkamos gyvenimo sąlygos namuose, reikiamas maitinimas, įvairiapusis ir optimalus judėjimas, manau, turi labai didelę reikšmę norint išugdyti gražų ir taisyklingos laikysenos vaiką. Tačiau ne visada taip atsitinka. Kaip jau teko matyti, neretai vaiko laikysena turi defektų. Išskirčiau kelias ydingos laikysenos priežastis - pirmiausia, tai kūną laikančių raumenų silpnumas, blogi laikysenos įpročiai (sėdint, stovint), tinkamai parinktų pratimų bei žaidimų stoka kūno kultūros užsiėmimuose. Be abejo, laikysenos ydų atsiranda, jei raumenys nepakankamai išsivystę ar silpni, kai tam tikros raumenų grupės yra įtemptos. 

Mano manymu, dar viena labai svarbi netaisyklingos laikysenos priežastis gali būti regėjimo sutrikimas ar jo ribotumas. Pabrėžiu, kad ypač didelį dėmesį reikia skirti nematančių vaikų taisyklingai laikysenai formuoti bei ugdyti, visur jiems esant, visose jų gyvenimo situacijose, pvz: namuose prižiūrint tėveliams, ugdymo įstaigoje prižiūrint pedagogams reikalinga ir būtina laikysenos korekcija. Namuose sėdint prie stalo, valgant ar atliekant kokias nors užduotėles, patariu tėveliams stebėti savo vaiką, jo kūno padėtį ir koreguoti ją. Kad nematančio vaiko laikysena būtų taisyklinga, kad nesiformuotų ydingi laikysenos įgūdžiai, pirmiausia patariu, kad tėveliai pasirūpintų tinkamo aukščio, jų vaikui pritaikytais baldais. Kaip jau minėjau, didelę laiko dalį vaikas praleidžia ugdymo įstaigoje, todėl dėl taisyklingos laikysenos yra atsakingi ir pedagogai. Sėdintis ar judantis vaikas privalo būti stebimas ir koreguojamas jį ugdančių pedagogų. Mano manymu, nematančiam vaikui labai svarbūs kūno kultūros užsiėmimai ir gydomosios kūno kultūros pratybos, kur jam skiriamas visas dėmesys, t.y. individualūs užsiėmimai. Kaip pastebėjau, nematančio vaiko laikysena dažnai esti netaisyklinga, kai jis neteisingai supranta vertikalumo ir kitas erdvines sąvokas. Regėjimo negalią turintis vaikas, skirtingai nuo matančiojo, dažnai neturi susiformavęs šių sąvokų, taigi, kaip jau teko įsitikinti, jis sunkiai supranta nurodymus: "Atlošk petukus, įtrauk pilvelį, rankas į šalis, pakelk galvytę" ir pan. Dėl to, manau, yra labai svarbu kuo anksčiau nematančiam vaikui padėti suprasti vertikalumo ir kitas erdvines sąvokas, nes šito nepadarius, vaikas nesupras daugelio pedagogo nurodymų ir, kaip bebūtų gaila, laikysenos korekcija lėtės. Taigi mano pagrindinis užsiėmimų tikslas nematančiam vaikui - stiprinti raumenis, atsakingus už taisyklingą laikyseną, tikslinti judesių koordinaciją, mokyti naujų judesių įtvirtinant erdvines sąvokas. Tie judesiai yra reikalingi ir bus būtini ateityje vaiko sąveikai su aplinka: žaidimai su bendraamžiais - kamuolio mėtymas, jo gaudymas ir pan.  

Dirbdama su nematančiais vaikais pastebėjau, jog jie yra nedrąsūs. Iš pradžių šie vaikai bijo judėti nežinomoje aplinkoje, nenori bandyti atlikti naujų, jiems neįprastų judesių. Kodėl vaikai pasyvūs? Kodėl nematantys vaikai baiminasi atlikti ir išmokti naujų judesių? Manau, yra dvi priežastys: pirma - šie vaikai kartais dėl erdvinių sąvokų nebuvimo nesupranta, ko iš jų norima, arba tiesiog bijo atlikti naują judesį, nes jiems atrodo, kad tai nesaugu, antra - vaikai, suvokę ir atlikę judesį, taip pat supranta, jog jų judesio kokybė yra netobula, ir dėl to jie "susigūžia". Norėdama išspręsti šias dvi, vaiko akimis žiūrint, milžiniškas problemas, stengiuosi tinkamai ir suprantamai išaiškinti vaikui, kodėl jam kažkoks judesys nepavyksta, ką daryti, kad pavyktų tą judesį atlikti. Išsprendusi šias problemas, galop pasiekiu teigiamą rezultatą - vaikas išmoktą naują judesį prašo kartoti dažniau, su džiaugsmu giriasi tėveliams bei auklėtojoms apie savo pasiekimus. Nematančiam vaikui taip pat stengiuosi sukurti drąsinančią ir skatinančią aplinką - erdvę be kliūčių, be nemalonių staigmenų, kurios gali išgąsdinti ir nuliūdinti. Su vaikais kalbu vaikų kalba: pvz., atliekamus judesius lyginu su paukščio ar kokio žvėrelio judesiais - "ištiesk rankas į šalis, kaip paukštukas sparnelius", tada vaikui yra daug paprasčiau prisiminti judesį. Kaip jau teko įsitikinti, bet koks judesys, kuris yra palydimas žaidimu, vaikui išties suprantamesnis, artimesnis. Jei vaikas nesupranta, kaip atlikti pratimą, aiškinu dalimis. Užsiėmimuose daug įvairių pagalbinių priemonių: lazdų, kamuolių, terapinis kamuolys. Tai labai paįvairina veiklą. Naudodama terapinį kamuolį su nematančiu vaiku būnu atsargi. Pirmiausia nematantį vaiką informuoju, kad plokštuma, ant kurios jis sėsis, gali judėti įvairiomis kryptimis. Laikui bėgant ir vaikui apsipratus, baimė išnyksta ir pratimai ant terapinio kamuolio mano ugdytiniams tampa vieni mėgstamiausių. Fiziniai pratimai ant terapinio kamuolio, manau, yra labai efektyvūs, nes vaikai turi galimybę atlikti juos keisdami kūno padėtį, todėl galima lavinti įvairius raumenis. Šie pratimai lavina kvėpavimo sistemą, pusiausvyrą, judesių koordinaciją. Jie nuotaikingi, ritmiški, galima sugalvoti dainelių ar eilėraščių, derančių prie šių pratimų. Mankštinantis juda visas kūnas, kamuolys amortizuoja staigius judesius, o tai labai svarbu regos sutrikimų turintiems vaikams. Ypač šie pratimai suteikia vaikams daug žaismingumo ir džiugių emocijų. Po mankštelės taikau atsipalaidavimo pratimus, kurie yra labai veiksminga stresą mažinanti priemonė jautriems ir nedrąsiems vaikams. Vaikai neturi jausti jokio diskomforto, užsiėmimai turi būti žaismingi ir linksmi. Savo užsiėmimus stengiuosi paversti žaidimu, kuriame vaikai noriai ir aktyviai dalyvauja. 

Pradėjusi dirbti su regėjimo sutrikimų turinčiais vaikais, supratau vieną dalyką: prieš pradedant lavinti jų fizines galias, pirmiausia privalau turėti nuostatą - žiūrėti į nematantį vaiką kaip į lygiavertį žmogutį, kuris turi teisę į optimalią savo funkcionavimo nepriklausomybę, judesio kokybę, į tikėjimą, kad nebus išskiriamas iš kitų dėl nuo jo nepriklausančios būsenos. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]