NEREGYS IR VISUOMENĖ

Andrius VAINORAS

APIE NACIONALINĮ DIKTANTĄ IR INTEGRACIJĄ

Sausio 27 dieną Lietuvoje buvo rašomas antrasis Nacionalinis diktantas. Nuo pirmojo jis skyrėsi jau vien tuo, kad diktantą kartu su sveikaisiais galėjo rašyti ir žmonės, turintys klausos bei regėjimo negalią. Praėjusiais metais aklieji irgi rašė Nacionalinį diktantą brailio raštu, bet tai darė Lietuvos aklųjų bibliotekoje, keliems mėnesiams praėjus po pagrindinio diktanto. Šiais metais brailio raštu žmonės Nacionalinį diktantą galėjo rašyti savo miestuose kartu su reginčiaisiais. Iš viso, redakcijos žiniomis, diktantą rašė 8 aklieji ir silpnaregiai (3 Vilniuje, 4 Šiauliuose, 1 Klaipėdoje). Galime užduoti klausimą: daug tai ar mažai? Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojų teigimu (jie rūpinosi visais su diktanto rašymu susijusiais dalykais), užsirašiusių dalyvauti buvo gerokai daugiau - vien Klaipėdoje 5. Daugiau norinčių buvo ir Vilniuje. Bibliotekos direktorė Jadvyga Kuolienė po diktanto sakė: "Diktanto organizatoriai akliesiems ir silpnaregiams sudarė sąlygas - skyrė atskiras patalpas. Mes davėme transportą, kad rašantys galėtų nuvykti ir parvykti. Tenka apgailestauti, kad mūsų žmonės vis dar yra labai pasyvūs. Apie integraciją, dalyvavimą kartu su reginčiaisiais tuose pačiuose renginiuose, tose pačiose akcijose dažniausiai tik šnekama. Tiek Vilniuje, tiek ir kituose miestuose nuolat vyksta daug renginių, kuriuose galėtume dalyvauti, - tik ar žmonės to nori?"

Viena kregždė - dar ne pavasaris. Vienas nepavykęs ar ne visai pavykęs renginys - dar ne visiškas fiasko! Vis dėlto, manytume, pasvarstyti yra apie ką. Turime galvoje ne tiek diktantą, kiek apskritai integracijos idėją ir tai, kaip mes patys ją suprantame ar norėtume suprasti. Ar integracija reiškia, kad visada ir visur turėtume dalyvauti kartu su reginčiaisiais, pavyzdžiui, rašyti kartu su jais Nacionalinį diktantą? Tokio dalyvavimo privalumai: mus pastebi, fotografuoja, rašo spauda, taigi kalba ir apie mūsų problemas. Minusai - beveik visų rašiusiųjų teigimu, diktanto tekstas buvo skaitomas per greitai, užrašyti brailio raštu jie nesuspėję. O jeigu žmogus net nesuspėja užsirašyti diktuojamo teksto, tuomet vargu ar galima tikėtis rezultatų.

Tada gal geriau nesiintegruoti? Anaiptol! Pasaulis integruojasi, integruojasi tame pasaulyje gyvenančios tautos, socialinės grupės, sveikieji, neįgalieji, kitaip atrodantys ir kitaip manantys. Taigi burnoti prieš integraciją, reikštų bandyti mažų mažiausiai priversti laikrodžio rodyklę suktis atgal užuot judėjus pirmyn. Mes tik norime pasakyti, kad pirmiausia patys turėtume išsiaiškinti, kaip suprantame ar norėtume suprasti integracijos idėją, tada bus lengviau ją apginti ir prieš kitus. Be abejo, integracija yra daugialypis reiškinys ir išbaigtų receptų neturi. Žaidimo taisykles dažnai diktuoja ar bent koreguoja pats gyvenimas. Tik labai nesinorėtų, kad ta mūsų integracija taptų panaši į liesą, visų plakamą arkliuką. Vienų plakamą už tai, kad neina, kitų - priešingai, kad eina ir nestovi, o trečių - kad eina, bet ne į tą pusę. Štai kad ir diktantas: pernai rašėme atskirai, savo bibliotekoje, - lyg ir viskas neblogai, bet nėra visiškos integracijos. Šiais metais sudarė sąlygas rašyti kartu su kitais dalyviais - atsirado tik aštuoni norintys. Apie 1990-uosius metus Lietuvoje sklandė maždaug toks anekdotas: "Imkime ir paskelbkime karą Rusijai! Švedai kariavo, pralaimėjo - kaip jie dabar gerai gyvena. Pralaimėjo ir prancūzai, ir vokiečiai - ir vieni, ir kiti taip pat už rusus gyvena daug geriau. Pralaimėsime ir mes - ir mes gyvensime kaip švedai arba kaip prancūzai." Taip besvarstant būsimo karo galimybes ir perspektyvas, kažkas atsistojo ir paklausė: "O kas bus, jeigu netyčia imsime ir laimėsime?" Labai panašų klausimą galėtume užduoti ir patys sau: "Kas bus, jeigu visuomenė ims ir tikrai sudarys sąlygas mums integruotis?"

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]