PORTRETAS |
Henrikas STUKAS GĘSTANČIOS DAILININKO AKYS |
Šių metų birželio 8 - rugsėjo 8 d. Lietuvos nacionalinis muziejus surengė dailininko Prano Lapės personalinę dailės parodą. Parodos lankytojai galėjo grožėtis savita dailininko technika. Ne vienas parodos lankytojas, žvelgdamas į šių dailės kūrinių autorių, net neįtarė, jog tapytojo viduje šėlsta audra. Praėjusi vasara Pranui buvo viena sunkiausių gyvenime. Jo akis aptraukė migla. Menininkui, drobėje perteikiančiam regimą pasaulio spalvų įvairovę, tai tolygu viską niokojančiam cunamiui. Kaip šį gyvenimo smūgį priėmė dailininkas? Ką toliau ketina veikti? Apie tai ir ne tik apie tai kalbėjomės su dailininku Pranu Lape.
Emigranto dalia P. Lapė gimė 1921 metais Klaipėdoje, prancūzų administruojamame krašte. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Prano tėveliai persikraustė į Žemaitiją. Berniukui baigus pradinę mokyklą tėvai nutarė kraustytis į Kauną. Jau tuo metu Pranas daug piešė. Laikinojoje sostinėje Pranas mokėsi IV gimnazijoje ir jos baigimas sutapo su pirmąja sovietų okupacija. Po metų Lietuvą okupavo vokiečiai. Tuo metu jaunuoliui teko apsispręsti, kokiu keliu žengti. Ilgai nedvejodamas pasirinko meną. 1941 metais įstojo į Kauno taikomosios dailės institutą. Ten studijavo kelerius metus. "Ne iš karto tapau dailininku. Menas mane viliojo nuo mažens. Mokydamasis gimnazijoje aktyviai dalyvavau teatrinio ratelio veikloje. Ratelio vadovas puoselėjo mintį įsteigti "Vilkolakio" teatrą ir važinėti po Lietuvą. Deja, karas sujaukė visus planus. Įstojus į meno mokyklą pirmais metais teko išmėginti viską. Aš mokiausi keramikos. Vokiečiams suėmus tėvą, reikėjo išlaikyti šeimą. Šis amatas užtikrino pajamas. Keramikos dirbiniai Kaune buvo populiarūs. Juos noriai priimdavo dailės koperatyvas," - pasakojo menininkas. Artėjant sovietų okupacijai, reikėjo rinktis tolesnį kelią. Pranas galvojo likti tėvų krašte. Deja, likimas pasuko kita vaga. P. Lapės artimieji su kaimynais dažnai pasikalbėdavo apie tolesnį gyvenimą, nes nenumaldomai artėjo sovietų kariuomenė. "Vieni mano draugai pasirinko pasipriešinimą. Motina mane įkalbinėjo pasitraukti iš Lietuvos. Aš išgirdau, jog steigiamas lietuvių priešlėktuvinis artilerijos dalinys. Nenorėjau likti nuošalyje, todėl ir užsirašiau į jį. Šiam žingsniui pritarė ir motina," - atsiminė P. Lapė. Tik įstojęs į lietuvių priešlėktuvinės artilerijos dalinį ginti Lietuvos miestams P. Lapė sužinojo, jog tai tik priedanga. Viskam vadovavo vokiečiai. Lietuvoje neilgai teko būti. Dalinys buvo išvežtas į Vokietiją. Iš ten išsiuntė į Dancigą (dabar Gdanskas - Lenkijoje), o iš ten - į Suomiją. Priartėjus Rytų frontui, Suomijai kapituliavus, vokiečių kariuomenė traukėsi į Vokietiją, o mūsų lietuviškas dalinys pasitraukė į Norvegiją. Norvegijoje P. Lapė taisė kelius, krovė laivus, kirto mišką. Pranas pasakoja: "Apsistoję viename kaimelyje dažnai klausėmės radijo. Iš jo sužinojome apie tikrą padėtį frontuose. Supratome, jog vokiečių kariuomenė pasmerkta. Reikėjo bėgti. Prikalbinęs dar kelis draugus nutariau bėgti į Švediją. Deja, teko keliauti per kalnus. Jų mes nepažinojome. Laimei, pagelbėjo norvegai. Taip atsidūriau neutralioje Švedijoje." Švedijoje Pranas neprapuolė. Iš karto susirado darbą. Nuo pat pirmųjų dienų pradėjo mokytis švedų kalbos. 1945-1946 metais Stokholme studijavo privačioje Anderso Beckmano mokykloje. Nuo 1946 iki 1949 metų šioje mokykloje dėstė piešimą. Gyvendamas Švedijoje dailininkas sukūrė kelis didelio formato sieninės tapybos paveikslus viešiesiems pastatams, apipavidalino du pasaulinius renginius - Pasaulio sporto parodą 1948 metais ir Pasaulio medicinos seserų kongreso salę 1949 metais. Lietuvis Švedijoje gerai įsikūrė, dirbo mokytoju. Iš pradžių puoselėjo planus nuolat čia gyventi, tačiau 1949 metais per pačias Kalėdas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Ši kelionė buvo tikra avantiūra. O viskas prasidėjo dar 1945 metais, kai vienas pažįstamas pasiūlė emigruoti į Valstijas. Ilgai nedvejodamas Pranas sutiko. Jis manė, jog išvažiuos iš karto. Tačiau iškvietimo teko laukti ketverius metus. "Mano bičiulis žadėjo visokeriopą pagalbą. Tuo metu Švedijoje gyvenau pirmuosius mėnesius, reikėjo laiko apsiprasti, pritapti. Be to, mane supančioje aplinkoje vyravo gyvenimo Amerikoje idealizavimas. Todėl galimybė keltis į JAV mane taip pat viliojo. Sąžiningai pasakysiu, didelės naudos iš pasiūlymo emigruoti nesitikėjau. Dokumentų tvarkymas užtruko beveik penkerius metus. Aš važiavau pagal taip vadinamą lietuvišką kvotą. Ji buvo nustatyta dar prieš karą. Ši kvota buvo užimta daug metų į priekį. Laisva vieta atsirado tik 1949 metais prieš pat Kalėdas. Teko greitai apsispręsti. Noras keliauti nugalėjo. Taip aš atsiradau Amerikoje," - pasakojo P. Lapė. Emigravęs į JAV Pranas Lapė apsigyveno Niujorke, Manhatane. Dailininkas prisimena: "Nuvažiavęs į daugelio svajonių šalimi vadinamą Ameriką ilgai be darbo nebuvau. Į ją vykau ne tuščiomis rankomis. Vežiausi savo darbų pavyzdžius. Man nebuvo sunku įsidarbinti vienoje firmoje, užsiimančioje reklama. Reklamos srityje išdirbau kelerius metus. Vėliau man pasiūlė mokytojauti. Pedagoginis darbas man nebuvo svetimas. Todėl sutikau." 1950-1956 metais dirbdamas reklamos srityje iliustravo knygas, gaudavo prestižinių Niujorko leidyklų užsakymų. P. Lapė iliustravo garsius lietuvių autorių kūrinius: A. Baranausko "Anykščių šilelį", Maironio "Balades", Algimanto Mackaus "Augintinių žemę", Antano Gustaičio "Pakelėje į pažadėtąją žemę" ir kitus. 1957 m. P. Lapė gavo įdomų pasiūlymą parengti meno programą ir ją įgyvendinti privačioje vidurinėje mokykloje. Tad teko persikelti į Rowaytono miestelį Konektikuto valstijoje. Ten dirbo privačioje mokykloje mokytoju. Po 14 metų Prano Lapės sudarytą meno programą Naujosios Anglijos nepriklausomų mokyklų ir kolegijų vertinimo komisija pripažinto ne tik kaip labai sėkmingą, bet ir viena stipriausių Thomas mokyklos veiklos sričių. 1972 m. dailininkas penkeriems metams pasirašė sutartį sukurti panašią programą Belmont Hill (Masačusetso valstija) mokyklai. Vėl teko apsigyventi naujoje vietoje. 1978 m. Pranas Lapė atsisakė pedagoginio darbo. Apsigyvenęs Chamberlaine, Meino valstijoje, atsidėjo vien kūrybai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę dailininkas nedvejodamas sugrįžo į Tėvynę.
Liga kaip išmėginimas "Iki šiol negaliu užmiršti vieno susitikimo su neregiu. Kartą, kai gyvenau Valstijose, mane pakvietė pasisvečiuoti viena šeima. Vakarienės metu į kambarį įėjo jaunas žmogus su tamsiais akiniais. Iš pradžių pamaniau, jog tai paskutinis mados šauksmas. Tamsūs akiniai tuo metu buvo itin madingi. Jaunuolis kalbėjo prancūziškai. Prie stalo šį vaikiną pasodino šalia manęs. Pradėjome šnekučiuotis. Pasirodė, jog jis moka švediškai. Paklausiau, kaip jis išmoko šios kalbos. Paaiškėjo, jog vaikinas Švedijoje turėjo merginą, tačiau ištikus nelaimei ir netekus regėjimo, mergina jį paliko. Todėl jis grįžo atgal į Prancūziją. Tada man pagailo nelaimingo vaikino. Dabar esu jo kailyje. Tai siaubinga," - šiais žodžiais dabartinę savijautą apibūdino dailininkas P. Lapė. Pranas visą gyvenimą buvo sveikas. Pas gydytojus eidavo tik profilaktiniam patikrinimui. Pagal galiojusią JAV tvarką kiekvienais metais sveikatos apsaugos įstaiga, kuriai pacientas būdavo priskirtas ar prisiregistravęs, pati išsikviesdavo pacientą profilaktiniam sveikatos patikrinimui. Sugrįžęs į Lietuvą Pranas nežinojo, kokia čia yra medicininės priežiūros sistema. Jis naiviai tikėjo, jog iš medicinos įstaigos sulauks kvietimo pasitikrinti sveikatą. Deja, metai bėgo, o tokio kvietimo nebuvo. Nusilpus regėjimui, dailininkas pažįstamų ėmė klausinėti apie gydytojus. Draugai jam padėjo užsiregistruoti Antakalnio poliklinikoje. Dailininką apžiūrėjusi poliklinikos okulistė surado kataraktą. "Jau Amerikoje gydytojai įžvelgė ankstyvą kataraktą. Tada jos gydyti nerekomendavo. Tik reikėjo nuolat tikrintis. Kol gerai mačiau, dėl tos ligos nesisielojau. Grįžęs į Tėvynę regėjimu nesirūpinau. Mano nelaimei, liga pradėjo progresuoti. Palaipsniui pasaulis pradėjo blukti. Susirūpinau tik tada, kai prekybos centruose ėmiau neįžiūrėti kainų. Gydytoja diagnozavo kataraktą. Siūlė operuotis. Deja, tuo metu persišaldžiau ir akių operaciją teko atidėti. Nuo peršalimo gydžiausi visą mėnesį," - pasakojo P. Lapė. Išsigydęs persišaldymą dailininkas privačiai konsultavosi pas vieną žymią okulistę. Pacientą apžiūrėjusi gydytoja taip pat nieko blogo nesurado. Tuo metu P. Lapė pradėjo ruoštis personalinei parodai. Darbų verpetas neleido pagalvoti apie palaipsniui silpstantį regėjimą. Vėliau dailininkas vėl kreipėsi į medikus. Buvo atlikti išsamūs tyrimai. Paaiškėjo, jog vienoje akyje išsivystė glaukoma. Teko daryti skubią operaciją. Deja, vienos akies regėjimo nepavyko išgelbėti. Užsienyje gyvenantys Prano draugai, sužinoję apie jį ištikusią nelaimę, primygtinai siūlė apsilankyti pas žymiausius Lietuvos oftalmologus. P. Lapė tai padarė. Jo laukė dar viena akių operacija. "Mane stebina Lietuvos gydytojų požiūris į pacientą. Jis yra atsainus. Čia ligonis yra prašytojo vaidmenyje. Į jį nelabai kas nori kreipti dėmesį. O kur dar tas žeminantis laukimas eilėse. Pagaliau patekęs pas gydytoją, nesi tikras dėl jo kompetencijos. Aišku, ligoninėse gydytojai kaip specialistai yra labai geri. Deja, jie nėra paruošti bendrauti su ligoniu. Ruošiant gydytojus derėtų atkreipti dėmesį į jų psichologinį bendravimą su pacientais. Amerikoje dirbantys medikai tai daro labai profesionaliai," - guodėsi P. Lapė. Dailininkui netekus regėjimo gyvenimas pasikeitė. Tenka taikytis su ribotu savarankiškumu buityje, būtinybe prašyti kitų žmonių pagalbos. Laimei, ūkiniuose darbuose padeda sesuo. Didžiausias skausmas - negalėjimas tapyti. Tai Pranas išgyvena itin skaudžiai. Jis nenusimena. Atsiradusią spragą mėgina kompensuoti bendravimu.
|