LASS LITERATŲ KŪRYBA

Valentinas Vytautas TOLOČKA

KALĖJIMAS

Visokių kalėjimų yra,

bet manasis - ypatingas...

Tai ne mūras su langais grotuotais,

jis be durų - neišeisi,

tamsuma lipnia užgulęs veidą...

Kur beeisi, ir jisai kartu,

toks į naktį panašus.

Per jo sieną niekados

mylimosios veido neišvysi,

nė akių gelmės, nė žvilgsnio...

Nė klevų, nė žydinčių gėlių,

nė drugelių margasparnių -

nėr plyšelio nė mažiausio,

per kurį matytum šitą grožį.

Visad jis keliauja su manim,

net per sapną nesitraukia.

O aplinkui tiek pasaulio burtų:

tas saulėlydžių žarų raudonis,

tolimų žvaigždžių šviesa,

ir saulėtekių skaistumas,

tik širdis manoji vis liūdna -

niekados neprasiskverbs, deja,

grožis moters mylimos.

Kalinys anas daug laimingesnis,

per mažutį kameros langelį

žydrumą dangaus galįs matyti,

debesėlį, plaukiantį į tolį...

O kalėjimas manasis -

įkyrus bendrakeleivis -

niekad nenusikratysi jo.

Nors pro tirštą tamsą

žydinčių gėlių kvapai atsklinda,

bet žiedų tu nematai;

nors pro tirštą tamsą

paukščių čiulbesiai malonūs girdis,

paukščio skrydžio nematai...

Prigludau prie mylimosios,

bet tamsioji siena, toji josios šypseną užstoja -

niekados neatsivers.

Visokių kalėjimų yra,

bet manasis - ypatingas!

AUDRAI SIAUČIANT

Naktis. Už lango ošia medžiai.

Mes sėdim susiglaudę -

tu glostai mano plaukus...

Langan smarkus lietus barbena.

Mes sėdim susiglaudę -

ir tu mane bučiuoji...

Lauke audra taip įsidūko...

Mes sėdim susiglaudę -

krūtinę glamonėji...

Audra už lango tebesiaučia.

Svaigstu... spenelio ieško

įkaitę tavo lūpos.

Teūžauja audra už lango,

tegu žaibuoja, griaudžia -

ji mūsų nebaugina.

Ir blėsta žvakė - baigia degti.

Aistrų glėby liepsnoju

su tavimi, mielasis!

PRIEBLANDOJ

Iš ciklo "Paprūdžio baladės"

Prūdas... Ajerai...

Ramu.

Kai žara išblėso,

čia atėję iš namų,

šnekučiavos dviese.

Ji: Jau ir vakaras...

Jis: Tai kas...

Ji: Nieko, aš tik sau...

Abu: Gluosnis nulenkė šakas,

Pievoj temsta jau.

Ji: Buvo juk kadais...

Jis: O kas?!

Ji: Kai per kvepiančias lankas

Tujen atėjai,

Tyliai ištarei tada

Tik mane mylįs...

Jis: Mus abu naktis juoda

Gaubė pakely -

Tu drebėt ėmei...

Ji: Ką tu sakai?

Jis: Nieko, aš tik sau...

Pameni, laukais

Aš tave nešiau...

Ji: Ak, nebesiglausk...

Paleisk!

Jis: O paskui: sudie...

Abu: Ir šviesi šviesi žvaigždė

Krito iš dangaus.

Jis: Nuostabi naktis!

Ji: Cha, cha! -

Et, kokie niekai...

Abu: Gluosnis nulenkė šakas,

Jau tušti laukai...

NYKŠTUKAI ŠOKO POLONEZĄ

Vidurnaktis. Ėjau per niūrią girią.

Pametęs taką, broviaus per brūzgynus.

Ir šit mėnulio apšviesta aikštelė

Čia atsivėrė ir joje išvydau:

Po ąžuolu šimtamečiu susėdę

Nykštukai muzikantai tyliai griežė

Mažučiais smuikais, fleitom ir trimitais -

Blizgėjo mėnesienoj instrumentai.

Ir griežė kaip!.. Jie griežė polonezą.

Kiti nykštukai polonezą šoko.

Frakuoti vyrai ir jų puošnios damos

Didingai šoko lyg valdovų rūmuos,

Jie šoko tyliai, oriai šitą šokį,

O muzika švelni į tolį sklido

Ir tilo sidabrinėj mėnesienoj.

Kokių stebuklų šiam pasauly esti -

Regėdamas tą vaizdą, pagalvojau.

Norėčiau dar sugrįžti į tą sapną!

ŽYDAITĖ

(trioletas)

Tos karštos lūpos ir Judėjos saulė

Viliojo, degė, rožėmis kvepėjo.

Mane kerėjo (nejutau apgaulės)

Tos karštos lūpos ir Judėjos saulė.

Nežinomą atvėrusios pasaulį

Ir pilnos nuostabiausio meilės vėjo,

Tos karštos lūpos ir Judėjos saulė

Viliojo, degė, rožėmis kvepėjo.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]