ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Alvydas VALENTA

SAVAITĖ ANGLIŠKAI

DAUG JAUNŲ GALVŲ

Pradėsiu nuo asmeninio įspūdžio: anokia čia naujiena, kad organizuojami anglų kalbos kursai, nieko keista, kad jie vyksta Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Ar mažai čia vyksta visokių kursų? Nustebino kitkas: dalyvių nusiteikimas, jų skaičius. Rugpjūčio 18 d. priešpietę jų prisirinko pilnas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro priešsalis. Žinoma, jame būriavosi ne tik anglų kalbos kursų dalyviai, bet ir jų mokytojai, svečiai... Vis dėlto jų, lyginant su pačiais dalyviais, buvo tik mažuma. Netrukus paaiškėjo, kad iš viso susirinko 50 galvų - jaunų, labai jaunų, dar jaunų, norinčių pramokti anglų kalbos ar patobulinti tai, ką jau moka. Kursus padėjo surengti Britų Taryba, juos inicijavo neseniai susikūrusi organizacija Lietuvos aklųjų inovacininkų sąjunga (LAISA). Tai organizacija, vienijanti regėjimo negalią turintį jaunimą, todėl visi kursų dalyviai buvo, kaip ką tik sakėme, jauni žmonės - moksleiviai, studentai, mokytojai. Teisybė, keletas buvo ir vyresnių, tačiau ar metai ką lemia, jeigu žmogus nori mokytis? Kursų dalyvius pasveikino Jungtinės Karalystės ambasadorius Lietuvai Jeremy Hill. Ambasadorius taip pat apžiūrėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, jame įsikūrusį kompiuterinės technikos taikymo skyrių. Visi dalyviai buvo suskirstyti į šešias grupes. Su kiekviena grupe dirbo du mokytojai, beje, ne tik iš Lietuvos. Tarp jų buvo du iš Latvijos, vienas iš Lenkijos ir vienas iš Etiopijos. Tik mokytojų tautybė čia niekuo dėta - kursuose buvo bendraujama vien angliškai: kalbamasi, žaidžiama, improvizuojama. Kursų dalyviai ne tik mokėsi: jiems buvo surengtos dvi išvykos į Britų Tarybos patalpas, papasakota apie šios institucijos veiklą, jos siūlomas galimybes toliau mokytis anglų kalbos. Rugpjūčio 22 d. visiems buvo įteikti pažymėjimai, kuriuose brailio ir reginčiųjų raštu įrašyta, kad žmogus baigė anglų kalbos kursus.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre savaite anksčiau vyko dar vieni kursai - anglų kalbos mokytojams. "Mūsų žodžio" pakalbinta Britų Tarybos anglų kalbos projektų vadovė Vilma Bačkiūtė sakė: "Pradėję domėtis pamatėme,kad Lietuvoje nėra specialiai parengtų anglų kalbos mokytojų, galinčių dirbti su aklaisiais. Jie nelabai žino, kokiomis priemonėmis galima naudotis, kaip reikia paruošti medžiagą. Tad ir nusprendėme jiems padėti. Kursuose dalyvavo mokytojai, dirbantys aklųjų mokyklose arba turintys integruotai besimokančių sutrikusio regėjimo mokinių."

Mokytojams kvalifikaciją kelti padėjo profesorius iš Lenkijos, Liublino katalikiškojo universiteto Boguslavas Marekas (Boguslaw Marek). Prof. B. Marekas jau beveik penkiolika metų akluosius ir silpnaregius moko anglų kalbos, turi sukaupęs didelę praktinę ir metodinę jos mokymo patirtį. Vertindamas kursų dalyvių lygį profesorius buvo lakoniškas: "Jiems labai trūksta bendravimo anglų kalba, todėl jie labai nedrąsūs..."

Kursams pasibaigus pakalbinome jaunimo organizacijos LAISA prezidentą Egidijų Biknevičių: "Jeigu dviem žodžiais: buvo gerai! Tai visai kitoks mokymo būdas, negu buvome mokomi užsienio kalbos mokykloje ar net universitete. Ne peikti nemokančius ir girti mokančius, o "įvaryti cinką", kad žmonės norėtų mokytis. Kursai daugeliui sužadino norą mokytis anglų kalbos, įkvėpė pasitikėjimą, kad jos galima išmokti. Vienas iš LAISA prioritetų, kaip tik ir yra anglų kalbos mokymasis, todėl ir ateityje ieškosime galimybių. Galbūt ateinančią vasarą vėl organizuosime anglų kalbos kursus, tačiau dabar apie tai kalbėti dar ankstoka."

KAS TOLIAU?

Kursai, be abejonės, gerai, tačiau kiekvienas, kuris bent kartą bandė mokytis užsienio kalbos, žino: nevartojama, neaktualizuojama ji kažin kaip stebuklingai nyksta nyksta ir išnyksta. "Kas toliau?" - šį klausimą uždavėme Britų Tarybos anglų kalbos projektų vadovei V. Bačkiūtei. "Tolimesnė strategija labai priklauso nuo to, kokio lygio yra žmogaus anglų kalbos žinios. Britų Tarybos informacinis centras siūlo labai daug galimybių žmonėms, jau turintiems neblogus kalbos pagrindus: knygos, žurnalai, filmai, taip pat knygos audiokasetėse. Jos akliesiems, matyt, būtų prieinamiausios. Taip pat yra Britų Tarybos interneto svetainė, kurioje galima rasti anglų kalbos pamokų. Žmonės gali šioje svetainėje pasitikrinti savo galimybes, žodžių atsargas. Pradedantiesiems reikia labiau struktūralizuoto mokymo. Deja, Britų Taryba kursų nerengia. Galime pasiūlyti tik savo partnerius, kalbų mokyklas, tačiau daugeliu atvejų tai jau būtų mokami kursai."

Užsienio kalbos kursų, reikia manyti, dar bus ir nebūtinai mokamų: galbūt savanoriai, galbūt rėmėjai - svarbu tik noras. Tačiau norėtume pasamprotauti šiek tiek apie kitką: kursuose, net pačiuose intensyviausiuose, kalbos galima pramokti, bet ne išmokti. Užsienio kalbos mokymasis yra ilgas, nuoseklus, laiko ir pastangų reikalaujantis procesas. Ar regėjimo negalią turintys žmonės Lietuvoje turi galimybę mokytis užsienio kalbų, nebūtinai anglų - italų, prancūzų - beveik ne! Tiesa, atsiradus kompiuteriams ir modernioms kompiuterinėms technologijoms, šis procesas pajudėjo iš mirties taško, ypač tai pasakytina apie anglų kalbą. Internetas ir jo teikiamos galimybės beribės. Tačiau tam reikalingos neblogos pradinės kalbos žinios. Dar brailio raštu Lietuvoje išleisti keturių užsienio kalbų pradžiamoksliai - štai ir viskas! Galima diskutuoti, reikia brailio raštu anglų kalbos žodyno ar nereikia, tačiau tikriausiai niekas nediskutuos, kad kalbos mokymuisi reikalingi audioįrašai, literatūra padidintu šriftu. O jos neturime. Neturime užsienio kalbų mokymosi elektroninių programų. Tiesa, daugelis tokių programų, dabar esančių rinkoje, akliesiems visiškai netinka, tačiau mes net nežinome, galima jas adaptuoti ar negalima. Kitaip sakant, Lietuvoje nėra jokio akliesiems skirto užsienio kalbų mokymosi centro. Žodžio "centras" nereikėtų suprasti pažodžiui: atskiros patalpos, darbuotojai, šimto tūkstančių egzempliorių fondas... Šito niekada nebus, bet koks nors užsienio kalbų mokymosi kabinetas - kodėl gi ne? Ar labai daug jis kainuotų, ar negalima būtų reikalingų lėšų gauti per įvairias programas? Galbūt į pagalbą čia galėtų ateiti Lietuvos aklųjų biblioteka ar Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras? Pirmiausia bent jau reikėtų susirinkti populiariausias užsienio kalbų mokymosi metodikas, radijuje, televizijoje esančius užsienio kalbų kursus, bent jau žinoti, kas šiuo metu yra rinkoje ir ar galima vieną ar kitą produktą pritaikyti neregių poreikiams? Tai pasakytina ne tik apie anglų kalbą, nors, be abejonės, šiuo metu ji aktualiausia. Panašus centras, mūsų galva, reikalingas dar ir štai kodėl: viena yra, kai į kurios nors valstybės ambasadą ar kultūros centrą prašydamas audioįrašų ar kitos medžiagos kreipiasi pats kalbos besimokantis neregys, ir šiek tiek kita, kai grupės aklųjų vardu - oficiali įstaiga. Leis ar neleis nusikopijuoti ar persirašyti, leis ar neleis išsinešti į namus ir pan. Oficiali pripažinta įstaiga - jau daug solidžiau, todėl su ja kitaip ir skaitomasi. Žinoma, tai tik prielaidos, tam tikras pafantazavimas...

Kaip jau minėjome, šiuo metu daugeliui mūsų aktualiausia yra anglų kalba, tačiau galime neabejoti, kad atsiras keistuolių, panorusių pramokti ir itališkai, ispaniškai ar prancūziškai. Ar galės jie laisvoje susivienijusioje Europoje laisvai bendrauti bent dviem ar trimis svarbiausiomis jos kalbomis - klausimas, kaip pasakytų koks nors užkietėjęs biurokratas, lieka atviras.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]