MENAS
Alvydas VALENTA
AR PAŽINOME GAMTĄ DRAUGE SU SEZANU?
Truputį daugiau nei prieš dvejus metus, dutūkstantųjų rugsėjy, į Vilnių atkeliavo kilnojamoji skulptūrų paroda "Nuo Lespiugo Veneros iki Rodeno "Mąstytojo". Nustebę ir susižavėję lietėme garsiausių pasaulio skulptūrų kopijas, jas "ardėme" ir vėl "lipdėme". Tada daugelis pirmą kartą sužinojome apie Prancūzijoje įsikūrusią nevyriausybinę organizaciją "Artesens", apie jos pastangas nematančiam žmogui padaryti artimesnį ir suprantamesnį meno pasaulį. Tada sužinojome ir apie vieną itin drąsų "Artesens" projektą - prancūzų impresionisto Polio Sezano kilnojamąją paveikslų parodą "Pajuskime gamtą drauge su Sezanu".
Praėjo dveji metai ir P. Sezano paveikslų paroda - jau Vilniuje. Tik šįkart ne Lietuvos aklųjų bibliotekoje, ne mažoje, šiam reikalui nepritaikytoje jos skaitykloje, o erdviuose Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose. Mat parodos organizavimu, jos atvežimu į Lietuvą rūpinosi ne tik Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, bet ir Lietuvos dailės muziejus. Parodą rėmė Atviros Lietuvos fondas, Kultūros ir sporto rėmimo fondas, Švietimo ir mokslo ministerija, UAB "Schenker". Apie akliesiems skirtą parodą pasakojo nacionalinis radijas, savo puslapiuose rašė Lietuvos dienraščiai, savaitraščiai. Ypač malonu, kad šiam reikalui neliko abejinga kultūrinė spauda. Lapkričio 6 d., atidarant parodą, dalyvavo Prancūzijos kultūros ministerijos viešųjų ryšių departamento direktoriaus pavaduotoja Claude Gilbert. Kaip sakėsi pati C. Gilbert, tegu ir netiesiogiai, tačiau Lietuvą ji pažinusi dar vaikystėje - per Oskaro Milašiaus pasakas: jo "Sigutę", "Eglę, žalčių karalienę". Vėliau atėjo eilė menotyrininko Jurgio Baltrušaičio mokslo darbams, išeivio iš Lietuvos Emanuelio Levino filosofijai. Viešnia daug ir įdomiai pasakojo apie tai, kaip Prancūzijoje akliesiems pritaikomi muziejai, kokios gimsta naujos iniciatyvos priartinti meno pasaulį prie regėjimo negalią turinčio žmogaus.
PARODA
Lapkričio 6 diena, Vilnius, Radvilų rūmai. Renkasi, šurmuliuoja žmonės. Dar valandėlė kita, ir dvi salės, kuriose eksponuojama paroda "Pajuskime gamtą drauge su Sezanu", prisipildo jų balsų, svarstymų ir vertinimų. Taigi pati paroda - ko tikėjomės, laukėme ir ką pamatėme arba pajutome?
Į Lietuvą buvo atvežta 14 P. Sezano paveikslų kopijų ir tiek pat taktilinių (liečiamųjų) jų versijų. Liesdamas jas neregys susidaro vaizdą apie tai, kas nupiešta viename ar kitame paveiksle. O kadangi P. Sezanas labai mėgo piešti gamtos vaizdus, natiurmortus, tai parodoje buvo daug svogūnų, obuolių, kriaušių, apelsinų, įvairaus dydžio kraitelių. Daugelis šių vaisių buvo netikri, plastmasiniai, tačiau buvo galima rasti ir tikrų, ypač tikri buvo svogūnai. Taigi apžiūrinėdamas parodą kartais galėjai pasijusti, kad vaikštai ne po paveikslų galeriją, o po kokio lietuvių ūkininko (jeigu ne tie plastmasiniai apelsinai) virtuvę. Žinoma, tai tik pirmasis, paviršutiniškas įspūdis, o jis dažniausiai nebūna nei gilus, nei teisingas.
Vis dėlto tikriausiai neatskleisime jokios paslapties, jeigu pasakysime, kad patiems akliesiems ši paroda sukėlė daugiau klausimų negu atsakymų. Kažin ar tuos atsakymus iš viso galima rasti. Matyt, prie jų įmanoma tik artėti. Tad ir šią parodą veikiau reikėtų suprasti ne kaip kokių nors "akivaizdžių" tiesų formulavimą, o kaip bandymą artėti prie nežinomo, nepažįstamo dailės kūrinio. Artėti, dėlionėje pirštais liečiant nokstančius ir prinokusius obuolius (paveikslas "Obuoliai"), iš gausybės atskirų daiktų sukomponuojant naują natiurmortą (paveikslas "Natiurmortas su pintine"). O štai paveikslas "Svogūnai ir butelis": daugybė svogūnų, butelis, taurė, ant stalo kampo pūpso staltiesė. Staltiesė panaši į kalną, tačiau, kad tai suprastum, reikia pačiam paliesti jos kontūrus. Ant butelio sienelės - taurės atvaizdas, šitai nesunkiai suprastų turbūt kiekvienas neregys. O koks "kleckas" ant taurės sienelės - jau ir nebeaišku. Šių eilučių autoriui keli silpnaregiai tvirtino, kad šitaip taurės sienelėje atsispindi butelis, parodos kataloge rašoma, kad tai svogūno atspindys. Šiuo atveju svarbu ne tai, butelis ar svogūnas. Svarbu, kad stikle kažkas apskritai atsispindi, kad regintis žmogus (tegu kartais ir klysdamas) tą atspindį sugeba atpažinti ir įvardyti - ar sugeba jį įvardyti neregys?
O štai Šv. Viktorijos kalnas. Vienaip šis kalnas atrodo, kai žiūri į jį iš Bibėmiu akmens skaldyklos, kitaip - kai žvelgi pro dirbtuvės langą, dar kitaip - kai ieškai dvasinių analogijų. Vienas menininkas, žiūrėdamas į "Šv. Viktorijos kalną" (jį Sezanas itin mėgo piešti), įžvelgė jame sodą. Taktilinės paveikslo kopijos kūrėjai toliau plėtoja šią mintį: dvasinė paveikslo analogija - dzenbudizmo kultūroje paplitęs ypatingo suplanavimo ir ypatingos nuotaikos sodas, vadinamasis dzeno sodas. Parodos lankytojas, naudodamas kūgį, piramidę, stiklinį rutuliuką ir Šv. Viktorijos kalno formas primenantį akmenį, nedideliame plote pats gali sukomponuoti dzeno sodą. Šių eilučių autoriui įdomiausias paveikslas pasirodė "Batšeba" (lietuviai šį vardą paprastai verčia "Betsabėja", galbūt čia hebrajiškas vardo variantas). Kaip rašoma Senajame Testamente, Izraelio karalius Dovydas pro rūmų langą pamatė besimaudančią savo draugo Urijo žmoną Betsabėją ir ją įsimylėjo. Taktilinėje paveikslo kopijoje - nuoga Batšeba, virš jos palinkusi tarnaitė, banguota upės linija, žolė, palinkęs medis, dangus. Viskas atlikta iš skirtingų medžiagų, skirtinga atskirų paveikslo komponentų paviršiaus faktūra. Tai jau nebe natiurmortas, o daugiau ar mažiau sudėtingos kompozicijos paveikslas ir yra sveikintina jau pati idėja jį priartinti prie nematančio žmogaus pojūčių. Paveikslas "Marselio įlankos vaizdas nuo Estakos" suteikia gerą progą su nematančiu žmogumi pakalbėti apie perspektyvą, jos vaizdavimą dailės kūrinyje. Taktilinė paveikslo kopija papildyta garsiniu komentaru - girdisi kaimo darbų garsai, jros ošimas. Iš pažiūros paprasta paveikslo "Valstiečio portretas" dėlionė tampa labai įdomi ir netikėta, kai šalia stovintis regintis draugas paaiškina, kas šiame portrete apšviesta, o kas - šešėlyje ir kaip visa tai atsispindi dėlionėje. Apskritai, kaip parodos atidarymo metu pastebėjo viešnia iš Prancūzijos C. Gilbert, liesti, kaip ir žiūrėti paveikslus, reikia mokytis. Klausimas, kas ir kada mus sistemingai, o ne pripuolamai mokė liesti ir suprasti meno kūrinius - tik retorinis. Deja, esame tokie, kokie esame: mažai meniškai išprusę, svogūnus ir kitas gamtos gėrybes dažniau valgantys, o ne dėliojantys iš jų natiurmortus. Tie natiurmortai kaip tyčia - vis ant liežuvio. Kažkodėl atrodo, kad jie yra silpniausia parodos vieta. O gal kaip tik priešingai - kiekvieną reiškinį dera pradėti pažinti nuo abėcėlės, nuo paprasčiausių, elementariausių dalykų. Juo labiau, kad tapybos istorijoje natiurmortams tenka ne toks jau menkas vaidmuo - kažkada jie buvo net labai populiarūs.
Kaip ten bebūtų, paroda "Pajuskime gamtą drauge su Sezanu" yra reikšmingas įvykis Lietuvos neregių gyvenime. Gali būti, kad tą reikšmingumą pajusime šiek tiek vėliau, tačiau beveik netenka abejoti, kad tikrai pajusime. Mat parodos metu vyko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ir Lietuvos dailės muziejaus organizuotas seminaras, kuriame dalyvavo daugelio mūsų šalies muziejų atstovai. Muziejininkai tikrai nuoširdžiai domėjosi, kaip akliesiems pristatyti meno, kultūros vertybes. Ne vienas sakėsi iš seminaro išsivežąs naujų idėjų ir sumanymų. Taigi ateityje turėtume laukti įdomių parodų ir akcijų. Tiesa, yra viena nedidelė sąlyga - jeigu patys šito norėsime, jeigu neleisime savęs muziejininkams pamiršti.
P.S. Kol kas ankstoka kalbėti apie konkrečius skaičius - ateis laikas, sužinosime ir juos. Jau dabar aišku, kad parodą "Pajuskime gamtą drauge su Sezanu" aplankė daugelyje Lietuvos rajonų, didžiųjų miestų gyvenantys aklieji; Kauno ir Vilniaus aklųjų mokyklų mokiniai ir jų mokytojai, buvo atvykusi net Latvijos aklųjų draugijos delegacija. Tačiau bene svarbiausia, kad paroda sulaukė didelio ne tik pačių aklųjų dėmesio: ją lankė reginčiųjų mokyklų moksleiviai, ja domėjosi menotyrininkai, menininkai.
