SOCIALINIS DARBAS
Odeta JUREVIČIENĖ
APIE SAVANORIŠKĄ DARBĄ
Esu Šiaulių miesto ir rajono aklųjų ir silpnaregių organizacijos narė nuo 2001 m. Nuo pat įstojimo į šią organizaciją mielai įsitraukiau į savanorišką veiklą. Visada džiaugiuosi galėdama būti naudinga. Trečius metus studijuoju Šiaulių medicinos mokykloje, pagal specialybę būsiu socialinė darbuotoja ir nuo š.m. kovo mėnesio jau socialine darbuotoja dirbu Šiaulių miesto ir rajono aklųjų ir silpnaregių organizacijoje. Noriu pasidžiaugti, kad per studijų metus įgijau daug patirties. Pirmaisiais mokslo metais atlikau praktiką švedų finansuojamame Šiaulių socialinių paslaugų dienos centre. Čia lankėsi įvairių susirgimų turintys žmonės, tarp jų - aklieji ir silpnaregiai. Praėjusią vasarą tris mėnesius dirbau Prancūzijoje, "Arkos" bendruomenėje. Pirmąją "Arkos" bendruomenę 1964 m. įkūrė Kanados gubernatoriaus sūnus, buvęs karinio jūrų laivyno karininkas, filosofijos daktaras Žanas Vanje žmonėms, turintiems psichinių bei kitokių negalių. Tuo metu daug keliavau po Prancūziją kaip šių žmonių asistentė. Be to, galėjau stebėti šių žmonių poreikius bei gyvenimą ne tik namie, bet ir svetur per atostogas.
"Arkos" bendruomenių Prancūzijoje yra 20, o visame pasaulyje jų jau įsikūrė 160. Svarbiausias "Arkos" principas - neįgalūs žmonės gyvena bendruomenėje, kartu su sveikaisiais (daugiausia savanoriais). Gyvena tokiomis pačiomis sąlygomis arba joms labai artimomis - kaip ir sveikieji. Tarp savanorių - labai daug jaunimo.
Lankantis "Arkoje" teko susitikti ir su pačiu įkūrėju Žanu Vanje. Jis pasakojo, kad buvo nelengva įrodyti, jog tokios bendruomenės labai reikalingos psichinės negalios žmonėms. Dabar esančios bendruomenės jau nepajėgia priimti visų, norinčių apsigyventi.
Šiemet praktiką atlikau Belgijoje. Ten taip pat "Arkoje" dirbau asistente. Labai džiaugiuosi šia praktika, nes įgijau dar daugiau patirties. "Arkos" darbuotojai atsižvelgė į mano praktiką Prancūzijoje, todėl dirbau sudėtingesnį darbą su "Arkos" socialiniais darbuotojais psichologais, asmeniniais gydytojais bei psichologais. Teko dalyvauti dviejose paskaitose, kurias skaitė patyrę socialiniai darbuotojai ir psichologai. Bendraudama su šiais žmonėmis, pasakojau apie mūsų LASS organizaciją. Briuselyje apsilankiau Aklųjų ir kurčiųjų darbo terapijos bei dienos užimtumo centre, kuris įsikūręs didelėje teritorijoje. Viduryje - gražūs rūmai, aplink kuriuos ir ėmė burtis visa organizacija. Centro lankytojai - vaikai ir suaugusieji - gali likti gyventi, nes yra keli miegamieji korpusai, kiti iš namų lankosi kasdien. Vieni centre dirba, kad turėtų užsiėmimą, o kiti - už nedidelį užmokestį. Yra muzikos terapijos korpusas, kuriame daug instrumentų bei aparatūros. Kitame korpuse yra nedidelė duonos kepykla. Centras turi savo kompiuterinę, kurioje aklieji ir silpnaregiai kuria bei leidžia savo laikraščius ir žurnalus. Dar yra dailės studija, darbų kabinetas. Čia aklieji bei kurtieji piešia, mezga, siuva ir dirba kitokius įvairius darbus.
Šiame centre vietos randa ir aklieji bei kurtieji, turintys dar ir psichinių negalių.
Pagyvenusi du mėnesius šioje "Arkos" bendruomenėje, jaučiuosi įgijusi patirties ir žinių daugiau nei per dvejus studijų metus.
