LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

PASKUTINIS VAIKELIŲ IŠĖJIMAS


Karui nuūžus mūsų kaimas išvydo tai, ko iki tol nebuvo regėjęs: pabėgėlius, saviškai - "biežancus". Ateidavo ir vyrų, ir moterų, visi išvargę, pajuodę, ant nugarų it kokios kuprinės pritaisyti paprasčiausi maišai, rankose - terbos. Į valgį mainė drabužius, veltinius, žiedus, kitokius šio to vertus daiktus. Vienas "biežancų" net rankinę siuvamąją mašiną siūlė. Visi kalbėjo rusiškai, sakėsi esą iš Baltarusijos, kur visai nebelikę ko valgyti.

Sykį išvydome du vaikelius - berniuką ir mergytę. Ėjo susikibę rankytėm, liesučiai kaip šakalėliai, susivėlę, veideliai viskam abejingi, drapanėlės - Dieve Dieve... Buvo tokio amžiaus, kad mokyklai gal jau tiko, o gal dar ir ne.

Vienam kieme pasigailėję varguolėlius išmaudė pirtyje, apkarpė peisus, pavalgydino, kitam - pavalgydino ir nakvoti priėmė, drabužėlių paieškojo, trečiam - keletą dienelių leido pagyventi, su vaikais pabūti. Tik tie ubagėliai prie vaikų nelabai lipo. Gal kad lietuviškos kalbos nemokėjo, gal nebetikėjo, kad dar gali būti pasaulyje toks dalykas kaip linksmumas. Saviškiai vaikai lakstė, siautė, o tiedu tik iš tolo sekė juos liūdnom, užgesusiom akelėm, ir viskas. Paskui tie mažieji varguolėliai buvo išleisti į kelią. Berniukas rankoje nešėsi ryšulėlį su išmalda.

Per patį vidurvasarį jie apsilankė antrą kartą. Viskas kartojosi kaip anąsyk: pirtis, sodinimas prie stalo, nakvynė vienai kitai nakčiai... Tada vėl ėjo paraginimas kelian. Viena moteriškė net gražų drobinį krepšį pasiuvo, įdavė berniukui. Tas abejingai pasakė, jog krepšys gerai, daug geriau už ryšulėlį, nes gali pasikabinti ant pečių, o rankos lieka laisvos. Mergytė šį "turtą" apžiūrėjo iš visų pusių, net patikrino, kaip atsisega, užsisega.

Kai rudenėjant trečią sykį juos kaimas išvydo, tai klajūnėliai jau buvo kažkieno aprengti šilčiau. Mūsiškiai dar jiems davė medzioliukus su kojinytėm, broliukui - kepurėlę, sesutei - skarytę. Ilgai neužsibuvę, žmogučiai dar kartą išėjo, anot dainos, pilkuoju keleliu. Amžinai išėjo...

Daugiau jų nebematė niekas. Už kokių dešimties kilometrų nuo mūsų, Baltamiškyje, juos sudraskė vilkai. Ant šunkeliuko žmonės rado drobinį krepšį, kepurėlę, dvi poras išbarstytų medzioliukų, didžiules žvėrių pėdas ir kraujo.

Ir tiktai dabar, atėjus šitai šiurpiai žiniai, kaimas pasijuto nesmagiai. Kai kurios moterys griebėsi už galvų: "Viešpatie, taigi galėjom priglausti, kur mūsų širdys buvo..." Viena net ilgam įsiraudojo: "Sakiau Kazimierui - auginkim, sakiau..."

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]