JUBILIEJAI
Gražina SIDEREVIČIENĖ
ATMINTIES ŠVIESA
- Kalbėk, atmintie,
Nes aš neturiu kito balso.
Ir tai, ką žinau, -
Senoji, žinau iš tavęs.
Just. Marcinkevičius
Gyvendami jau šventinėmis artėjančių Kalėdų nuotaikomis, gruodžio 20 d. Kauno aklųjų ir silpnaregių kultūros namai paminėjo pedagogų, muzikantų Adolfo Majausko ir Aleksandro Rozės 100-ąsias gimimo metines. Į mus šie žmonės žvelgė jau iš portretų nuo scenos. Nelauktai švystelėjo mintis: "Jų gyvenimas, jų viltis ir buvo scena". Panašius žodžius - tik jau balsu - ištarė ir Valentinas Vytautas Toločka. Su Adolfu Majausku jis susipažino dar 1940 metais, grojo jo suorganizuotoje džiazkapeloje, patyrė nemažai nuotykių kartu muzikuodamas šokiuose, koncertuose. Jis ir priminė, kad Adolfas Majauskas muzikai, scenai atidavė ištisus keturis dešimtmečius. O viskas rutuliojosi dar anos Nepriklausomos Lietuvos Kauno aklųjų institute. Muzikos mokytojas Adolfas būdamas neregys puikiai grojo daugeliu instrumentų: pianinu, klarnetu, gitara, akordeonu. Apie tai jau buvo rašyta, prisimenant A. Majauską įvairių jubiliejų proga. Norisi papasakoti, kuo, be muzikos, domėjosi šis neeilinių gabumų žmogus - puikus kalbų žinovas, laisvai dėstęs mintis rusų, lenkų, vokiečių kalbomis. Su žmona Verute klausydavosi užsienio radijo stočių ir išgirstas naujienas pasakojo auklėtiniams. Buvo drąsus žmogus, nepabūgo, kad už tokias nelegalias naujienas kai kas gali ir kailį nudirti. Adolfas Majauskas buvo kilęs iš bajorų giminės ir tuo labai didžiavosi. Turėjo tarnaitę vokietę, kuri auklėjo dukrą Izoliną ir sūnų Artūrą bei pagelbėjo namų ruošos darbuose. Dukra tėvelį prisiminė kaip itin reiklų, griežtą. Be galo didžiavosi, kad sūnus Artūras turi gerą klausą ir iš jo galima padaryti muzikantą. Namuose stovėjo pianinas, tad Artūrui nieko kito ir neliko, - tik sėsti prie jo ir groti, groti.
Tiesa, tai jam išėjo į naudą. Ir per šį jubiliejų matėme Artūrą, grojantį naujai atsikūrusiame pučiamųjų instrumentų orkestre...
Aleksandras Rozė - spalvinga asmenybė. Per jubiliejinį renginį dukra Danutė su didele meile ir atvirumu, tarsi praskleidusi uždangą, atvėrė daug naujų nežinomų tėvelio gyvenimo pusių. Įdomiausia, kaip jis tapo muzikantu. Dar būdamas vaikas, kiekvienų Kalėdų proga prašydavo armonikos. Gautas instrumentas, kaip žinia, nebuvo patvarus, tad kitais metais jau reikėdavo naujo. Ir taip be galo. Per Pirmąjį pasaulinį karą su vienu draugu įstojo į rusų caro kariuomenę, norėjo būti žvalgu. Priėmė į karinį orkestrą. Apie caro kariuomenės drausmes ir bausmes gal ir esame šiek tiek girdėję, bet kad karinio orkestro dirigentas rankose nuolat laikytų balažin kokio ilgumo botagą ir juo talžytų už kiekvieną blogai sugrotą natą... Ir ne šiaip sau užsimodavo, o įsukdavo iki švilpimo. Draugas neištvėrė - pabėgo, o Aleksandras, mažutis, smulkutis kareivėlis muzikantas, sukando dantis ir užsispyrė išmokti groti taip, kad botagas niekada prie jo neprisiliestų. Ir jam pavyko. Iš pažiūros labai ramus, kuklus žmogus, ko užsispyręs, visada pasiekdavo savo. Net ir meilėje. Kartą bažnyčios chore išgirdo labai gražų merginos balsą. Susidomėjo ir, nors draugai vienu balsu šaukė, kad ši - neprieinama, po trijų mėnesių ją vedė. Išgyvenus penkiolika metų, žmona Elena pasimirė. Aleksandras vienas užaugino dvi dukras Aldoną ir Danutę. Nepriklausomoje Lietuvoje jo muzikinis talentas buvo įvertintas net keturiais ordinais bei medaliais: už Klaipėdos vadavimą (1932 m.), LD Kunigaikščio Vytauto ordino medalis (1930 m.), 1918-1938 m. Nepriklausomybės medalis, LD Kunigaikščio Gedimino ordino medalis.
Su neregiais ir silpnaregiais likimas suvedė dar tada, kai Kauno aklųjų institute muzikantus ugdė visoje Lietuvoje žinomas kapelmeisteris Ričardas Lechavičius (kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus senelis). Aleksandras Rozė visada buvo pasirengęs atskubėti neregiui į pagalbą - taisė muzikos instrumentus. Lydėjo į parduotuves, o nuo 1957 metų buvo pakviestas vadovauti Kauno aklųjų gamybinio mokymo kombinato pučiamųjų instrumentų orkestrui. Labai didžiavosi tuo, gerbė kiekvieną muzikantą, artimiesiems dažnai sakydavo, kad aklieji yra gabesni už kitus ir stiprios valios žmonės.
Atskira tema - Aleksandro Rozės pažintis su kompozitoriumi ir dirigentu Broniumi Jonušu: mat pastarasis turėjo vieną silpnybę - nuolat vėluodavo ne tik į karinio orkestro repeticijas, bet ir koncertus. Draugų muzikantų pakurstytas Aleksandras Rozė, laiku neatvykus dirigentui, pats pradėdavo jiems diriguoti.
Dukra Danutė prisiminė, kaip vieną kartą iš užjūrio gimtinėje apsilankęs Bronius Jonušas, apsidairęs, ar niekas negirdi ir nemato, paklausė: "Aleksai, gal tau reikia padėti?" Šis atsakė, kad jis turi savo orkestrą ir pragyvenimui užsidirba.
Atminimo vakaro dalyvius sujaudino atsikūrusio pučiamųjų instrumentų orkestro (dirigentas Antanas Česas) koncertas. Prasidėjęs Adolfo Majausko ir Aleksandro Rozės atminimui skirtu Žoržo Bizė kūriniu "Tėve, išklausyk" ir visų išėjusių Anapilin muzikantų ir dirigentų atminimui nuskambėjus Franco Šuberto "Ave, Marija" (solistė Onutė Matusevičiūtė) koncertas baigėsi Šramerio "Viena yra Viena".
Tai, ką per keletą mėnesių sukūrė Antanas Česas ir jo muzikantai, yra neįkainojamas pagarbos ženklas žmonėms, kuriems muzika buvo tikrasis gyvenimas.
