LASS LITERATŲ KŪRYBA
Henrikas STUKAS
NERIMASTINGASIS RUGSĖJIS
Baigiasi paskutinis vasaros mėnuo. Net neverta žiūrėti į kalendorių - tereikia išeiti ir apsižvalgyti. Vasaros pabaiga turi savitų, tik jai vienai būdingų bruožų. Metai keičia metus, o vasaros pabaigos tos pačios - sodrios, kvepiančios, šiltos bei saulėtos. Jos lyg besilaukianti moteris, dvelkte dvelkiančios ramybe, stiprybe bei greitai aplankysiančio stebuklo nuojauta.
Vaikštai gimtojo kaimo gatve ir mėgaujiesi ramybe ir vėsa. Čia taip tyku ir gera. Viskas sava ir pažįstama. Net šunys į tave nekreipia dėmesio. Vos kartą kitą amteli ir palieka ramybėje. O tu vis eini ir, kiek įmanydamas, stengiesi į save sugerti tokį artimą ir kartu tolimą, iš vaikystės atsineštą besibaigiančios vasaros kvapą. Noromis nenoromis tampi dar vieno stebuklingo virsmo liudininku. Toli laukuose burzgia kombainai ir traktoriai. Žinai: rytą atsikėlęs rasi laukus nusėtus tik ką iškultų javų šiaudų kupetomis. Auksiniai šiaudai lyg voratinkliai tankiai apipynė saulės spinduliais laukus bei vieškelius.
Su įkvepiamu oru tau į širdį smelkiasi neaiškus, dar iš vaikystės atsineštas, seniai į nuošaliausius pasąmonės užkaborius nustumtas nerimo jausmas. Tu jį kaip įkyrią musę veji šalin. Supranti - tai jau daugiau nebepasikartos. Neverta prisiminti, kas seniai pasiliko praeities vingiuose. Deja, dar ir dar kartą iš naujo išgyveni vaikystės nerimą. Prisiminimai neša. Vėl nenoromis pasineri į vaikystę. Pats nepajunti, kaip iš suaugusio vyro tampi mažu kaimo berniuku.
Pirmą kartą nerimas atsirado rugpjūčio viduryje, kai mama, grįžusi iš vakarinio melžimo, ant krosnies šildė vandenį. Tuo metu tu jau miegojai. Per miegus pajutai įdiržusias nuo darbo mamos rankas. Ji tave paėmusi ant rankų nešė maudyti. Kitą rytą judu važiavote į sostinę. Mama gniauždama į skarelę susuktus popierinius pinigus neramiai dairėsi aplink. Sustojus autobusui, keliavote po parduotuves. Motina ilgai stoviniavo prie prekystalių vis kažko ieškodama. Tuo metu nesupratai, ko ji ieško. Atmeni tik ilgomis eilėmis besidriekiančius mėlynus kostiumus. Ji paėmė patį mažiausią. Drebančiomis rankomis aprengė juo tave. Švarkelis buvo geras - tau patiko geltonos blizgančios sagos, o kelnės buvo per ilgos. Mama jas paraitojo. Pati sau pusbalsiu tarstelėjo: "Nieko čia tokio. Ilgos - tai ne trumpos. Grįžusi palenksiu." Tavo džiaugsmui mėlynasis kostiumas su blizgančiomis sagomis atiteko tau. Tu atmeni ir naujuosius batelius. Tada nesupratai, kodėl mama pirko ne tau patikusius, o kitus. Pirkdama ji skrupulingai skaičiavo pinigus, kurie jos neklausė ir nuolat biro ant parduotuvės grindų. Iš miesto sugrįžote vėlai vakare.
Namie radote vyresnįjį brolį. Jis apžiūrėjęs pirkinius tarė: "Tu jau tikras mokinys. Greitai važiuosi į mokyklą." Vėliau jiedu su mama ilgai kalbėjosi. Brolis sakė, kad visus dokumentus nuvežė. Viską sutvarkė - pareiškimą specialiojo internato vadovybei parašė. Direktorius užtikrino, jog priims mokytis.
Tą pokalbį greitai užmiršai. Vėl pasinėrei į kasdieninį kaimo vaiko pasaulį. Netgi neprisiminei brangių pirkinių.
Vieną pavakarę grįžęs iš kiemo, radai mamą, triūsiančią namuose. Nustebai, kodėl ji ne darbe. Mama stovėjo prie stalo ir lygino mėlynąjį švarkelį. Šalia ant pakabos kabojo balti marškinėliai. Juodieji bateliai irgi buvo čia pat. Visa tai pamatęs sustingai. Tada vaikišką širdelę vėl persmelkė nerimo jausmas. Supratai - tai ne prieš gera. Norėjai pasislėpti. Išbėgai į kiemą ir pasislėpei malkinėje. Netrukus išgirdai tave kviečiantį mamos balsą. Tylėjai, nenorėjai, kad tave surastų. Deja, mama surado. Vėl teko praustis. Tą vakarą motina ilgiau negu įprastai sėdėjo prie tavo lovytės. Jos veidas buvo liūdnas ir susimąstęs. Dar prieš užmigdamas suspėjai pamatyti jos skruostu riedančią ašarą.
Kitos dienos ankstų rytą tave pažadino mama. Aprengė gražiuoju mėlynuoju kostiumėliu ir paėmusi už rankos nusivedė į autobusų stotelę. Buvo šiltas ir giedras rytas. Iki stotelės netoli. Atsisėdęs mamai ant kelių žiūrėjai pro autobuso langą. Vaizdas keitė vaizdą. Baigėsi pažįstamos vietos - prasidėjo nežinia. Tau pasidarė taip graudu. Širdis nujautė, jog negreitai sugrįši į gimtąjį kaimą. Tada dar nesupratai, jog tai naujo gyvenimo pradžia.
