LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Alvydas VALENTA ANTIPOEZIJA ARBA KODĖL NEREIKIA RAŠYTI POEZIJOS |
Paskutiniu metu, jau išleidęs trečiąją knygą, vis daugiau atrandu "už", kodėl nereikėtų rašyti poezijos, ir vis daugiau "prieš", kodėl ją reikėtų rašyti. Iš šitų "už" ir "prieš" dialogo ir gimė šie eilėraščiai.
1. GAIDYS IR POEZIJA
Ant aukšto aukšto skiedryno, palei patį dangų, garsiai pragydo gaidys, lotyniškai vadinamas galus, labai jau primenantis lietuvišką - pagaliau! pagaliau pragydo gaidys ir pabudino dieną, ir šioji tarytum balta avelė garsiai subliovė, pragydo gaidys ir tolimojoje Japonijoje pažadino įmigusią saulės deivę Amaterasu, nusibraukė Amaterasu nuo veido žėrinčius plaukus ir rūkuose paskendusią žemę apipylė karštais spinduliais, o pajutęs tuos spindulius, gaidys dar kartą sugiedojo, tik šį sykį: "Salve poezija!" ir penkios dešimtys talentingų poetų gerdami rytmetinę kavą ankštuose savo inkilėliuose ir žiūrėdami į patekančią saulę pro septinto arba devinto aukšto langus, pradėjo dainuoti liūdesį ir melancholiją, o dar penkios dešimtys po dešimt mažiau talentingų poetų jau dainavo nebe liūdesį ir melancholiją, o visišką šio pasaulio sugedimą, naktį ir savo pačių vienatvę... gerdami rytmetinę kavą ant balto lyg sniegas popieriaus lapo, juodomis nevilties raidėmis jie parašė pirmuosius būsimo eilėraščio žodžius. Tolimame Lietuvos kaime, užskridęs ant aukšto ir stataus skiedryno, garsiai pragydo gaidys, pakvipo dūmais ir verdamu pusryčiu, kaip anuomet, kaip tada, kai pasaulis dar buvo toks, koks buvo, o aš pats nerašiau poezijos.
2. BALADĖ APIE BANGINĮ
Visai sveikame banginio danty išaugo didelis ir triukšmingas miestas - koks siaubas, koks siaubas! Banginis pasileido plaukti, plaukė nesustodamas dieną ir naktį - tris dienas ir tris naktis, kol pagaliau priplaukė vienišą, vandenyno platybėse pasiklydusią salą, ant aukšto kranto stovinčią pilį, o pro jos langą liūdnai ir svajingai žiūrėjo vienturtė karaliaus duktė, apsisuko banginis, paleido didingą fontaną ir tarė: "Fui, kokia negraži! Paliksiu ją princui! Plauksiu tenai, kur mano patelės - baltos lyg pienas banginės žaidžia jūros bangose ir pasigavusios mėto viena kitai vos pradėjusį aušti rytą. Plauksiu tenai, nes tenai viskas kitaip - daug paprasčiau negu šičia, kur gyvena ir kankinasi žmonės, o poetai rašo nesuprantamus eilėraščius." Šitaip sau taręs, banginis mostelėjo milžiniškais tarytum klojimo siena pelekais ir pasileido plaukti į tą šalį, kuri vadinasi tenai, ir niekada nesivadins šičia.
3. JOGAS
Mėnulyje nusičiaudėjo jogas ir poetas parašė dar vieną - visiškai naują eilėraštį, jogas vis čiaudėjo, o poetas vis rašė ir rašė, ak, tie priežastiniai ryšiai, nematomi ir negirdimi, nevaldomi tarytum įsimylėjusiųjų mintys, jie lanko mus tada, kai miegame arba liūdną melancholijos valandą, kai imame apdainuoti vienatvę, apie kurią skaitėme kitų poetų knygose arba matėme vaikštinėjančią po mėnulį, kuriame ir vėl nusičiaudėjo jogas, o mano draugas poetas, ne, aš pats, parašiau dar vieną - visiškai naują eilėraštį, jis irgi buvo apie vienatvę.
4. APIE BUDELIUS IR BUTELIUS
Už stalo susėdę trys budeliai kankina ar ne trečią tik butelį. - Oi, budeliai budeliai, kam jūs kankinate butelį? Oi, budeliai budeliai, visai sulindote jau į butelį. Ir atsakė man budeliai: - Mes mylime butelį, mes esame poetai ir dar laureatai, ne tau čia ką suprasti, ne tau čia ką išrasti! - Oi, budeliai budeliai, nustokite kankinę butelį! Jau tik pusė beliko, jau tik ant galo... - Nustok čia barškėjęs, poetai privalo!.. - Oi, budeliai budeliai, šitiek prikankintų butelių? Prikankinot - nepalikot nė lašo, poetai, o poezijos nerašot!.. |