PAPRASTA, NEBRANGU, EFEKTYVU!

1991 metais pradėjau mokyti akluosius orientacijos ir mobilumo. Nustebino nemažas skaičius apakusių jaunų žmonių. Daugeliui Vilniaus miesto gyventojų buvo neįprasta matyti ilgąsias baltąsias lazdeles. Pamatę akląjį gatvėje su lazdele, žmonės atsisukdavo po keletą kartų. Nemaža grupė aklųjų atsisakydavo nuo orientacijos ir mobilumo pamokų vien dėl to, kad į rankas reikia paimti baltąją lazdelę. Apakusi jauna mergina N. man aiškino savo motyvus: "Kaip aš pasirodysiu gatvėje su lazda, ką žmonės pagalvos?" Vyresnio amžiaus neregys V. guodėsi, kad jam patinka būti gryname ore, tačiau šeimos nariai eidami su juo pasivaikščioti prašo neimti tos "baisios" lazdos. Tokie žmonės laiku nėra gavę kvalifikuotos psichologinės pagalbos.

Ėjimas su baltąja lazdele yra paprastas, nebrangus, patogus, efektyvus vaikščiojimo būdas akląjam, taip pat ir silpnaregiui. Jis geriausiai tinka Lietuvos sąlygomis, nes mūsų miestai nėra dideli, gatvės neplačios, dauguma jų asfaltuotos, įrengti šaligatviai arba ėjimo takai.

Jeigu žmogus mano, kad jam reikia mokytis vaikščioti su baltąja lazdele, susitikus su orientacijos ir mobilumo mokytoju, aptariamas probleminių klausimų ratas: turima patirtis ir praktiniai įgūdžiai, kas sekasi sunkiausiai ir ko norėtų išmokti. Pedagogas sudaro individualų planą kiekvienam neregiui taip, kad būtų mokomasi nuo lengvesnių dalykų ir palaipsniui prieinama prie sudėtingesnių. Aklasis pasirenka laiką, kuriuo metu ir kiek turėtų trukti pamokos. Orientacijos ir mobilumo pamokos vyksta tik su vienu akluoju, nes būtina užtikrinti jo saugumą, suteikti tik jam reikalingų žinių, taisyti pasitaikančias klaidas.

 

Juozas Daunaravičius