Kovo 10 dieną po sunkios ir ilgos ligos, eidama šešiasdešimt aštuntuosius gyvenimo metus, mirė poetė, prozininkė, dailininkė Jolita Skablauskaitė. J. Skablauskaitė buvo viena iš nedaugelio Lietuvos jaunųjų prozininkių, Antano Jonyno premijos laureačių. Ji keletą metų dirbo Lietuvos aklųjų draugijos leidykloje, su neregių bendruomene ryšius palaikė ir vėliau. Atsisveikiname su šia savita kūrėja Lietuvos rašytojų sąjungos paskelbtu nekrologu.
Jolita Skablauskaitė gimė 1950 rugsėjo 20 Joniškyje. 1976 m. Vilniaus dailės institute (dabar akademija) baigė menotyros specialybę. Dirbo įvairiose kultūros įstaigose Kaune. Surengė ne vieną savo piešinių parodą, dažnai iliustruodavo savo knygas. Nuo 1987 metų buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Dėl silpnos sveikatos pastaruosius dešimtmečius užsiėmė tik kūrybiniu rašymu.
Pirmoji jos knyga "Tik šviesūs paukščiai naktyje": apsakymai ir apysaka (1986) pelnė Antano Jonyno premiją už geriausią tų metų prozos debiutą. Vėliau ji išleido dar du prozos rinkinius: "Liūnsargių moteris": apysaka ir apsakymai (1993) ir "Trečiasis tūkstantmetis": apysakos ir apsakymai (2000). Jolita Skablauskaitė sukūrė septynis solidžius romanus: "Žolių kartumas" (1990), "Mėnesienos skalikas" (1997), "Kitas kraujas" (2002), "Septyniadangė erdvė" (2004), "Brudenis" (2006), "Sado sindromas" (2010), "Žiežulės" (2014). Yra išleidusi ir vieną poezijos rinkinį "Šviesa, tyla ir ilgesys" (1989).
Šiuo metu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla rengia spaudai jos paskutinį apsakymų rinkinį, kuris pasirodys dar šiais metais.
Už romaną "Mėnesienos skalikai" 1998 m. Jolitai buvo skirta Žemaitės literatūrinė premija, o romanas "Sado sindromas" 2010 m. buvo nominuotas Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų prozos kategorijoje.
Jolita Skablauskaitė - viena savičiausių Lietuvos prozininkių, nepralenkta chtoniškosios vaizduotės meistrė, goticizmo reprezentantė lietuvių literatūroje. Tačiau apie ją nedaug buvo viešai kalbama, greičiau buvo tyčia ar netyčia užmiršta. Galbūt kad ne visiems buvo priimtina ir suprantama jos - vienišės - laikysena ir atviras kalbėjimas apie tai, kad "gyvenimas yra tikras siaubas, vaikeliuk", (vienos "Sado sindromo" herojės žodžiai). Apie tai dažniausiai ir jos romanai, atveriantys "dvikojo padaro" sielos naktį ir slapčiausius pasąmonės užkaborius, kupini mistikos, erotikos, okultinių elementų ā viso to, kas barbariška, nenatūralu, pabaisiška, nuodėminga, iracionalu, chaotiška...
Jolita gyveno Vilniuje, "kišeniniame", triukšmingo bendrabučio kambarėlyje tarp savo piešinių, apsikrovusi knygomis ir ta nepatogi buitis alino jos ir taip silpną sveikatą. "Man yra didžiulis noras kurti, daugiau niekas nerūpi. Į parduotuvę nueiti, gaminti valgį - man jau sunkus, sudėtingas darbas. (Tiesa, pasivaikščioti gerai.) Reikalų tvarkymas - siaubingas darbas. O dar kažką organizuoti... Nuo mažens nebuvau linkusi į jokius visuomeninius darbus, viešumą", - yra sakiusi ji. Vasaras ji leido senelių troboje Joniškio rajone, Kuisių kaime, į kurią išvažiuodavo pasiėmusi nešiojamąjį kompiuterį. Ten buvo, anot jos, daug kambarių, senelių komoda su pelėmis, sienos su piešiniais, o už jų - laukai, laukai, laukai... "Kaime iškart atsiranda energijos - kūrybinės. Tarsi viskas atsiveria", - sakydavo Jolita.
Pastaruosius metus Jolitos sveikata labai pablogėjo, jai teko nemažai laiko praleisti ligoninėje ir slaugos namuose. Nuo pernai pavasario ją globojo Joniškio Švč. Mergelės Marijos parapijos senelių globos namų "Santara" personalas. Čia ji ir mirė.
2014 m. apie J. Skablauskaitę sukurtas filmas "Vienatvės gaudesys" (režisierė Agnė Marcinkevičiūtė).
Velionė palaidota Joniškio senosiose kapinėse.
Kovo - balandžio mėn. Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, lankėsi du garsūs istorikai - Alfonsas Eidibntas ir Alfredas Bumblauskas. Abu yra ne tik mokslininkai, bet ir rašytojai, Lietuvos istorinės praeities ir istorinės atminties viešintojai. Apie A.Eidinto viešnagę LAB jau skelbėme, o dabar apie tai, ką, anot vieno iš susitikimo dalyvių mums pasakė profesorius Alfredas Bumblauskas?
Šio renginio anonse minėjome, kad, kaip viename Juozo Erlicko vaizdelyje Žygimantas Augustas guodėsi mąstydamas, ką apie jį pasakys Alfredas Bumblauskas, taip ir mes laukėme, ką šis istorijos profesorius pasakys mums? O balandžio 19 dieną jis Lietuvos aklųjų bibliotekoje Vilniuje pasakė labai daug. Pirmiausia labai įdomių dalykų pasakė apie tarpukario Lietuvą. Kad Vasario 16-osios Lietuva yra svarbi tuo, jog, kitaip nei ankstesnės Lietuvos valstybės (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Abiejų Tautų Respublika), ji turėjo savo - lietuvišką, raštą. Dar tarpukario Lietuva buvo ypatinga tuo, kad Europoje išsiskyrė savo gaminamu sviestu, ANBO lėktuvais ir puikiais krepšininkais.
Labai įdomiai Alfredas Bumblauskas pasakė apie Abiejų Tautų Respubliką. Jis mums įrodė, kad ji dabar yra pernelyg nuvertinama. Pasirodo, kad ši respublika buvo viena didžiausių duonos tiekėjų Europai, taip pat Europai skleidė baroką, demokratiją, toleranciją įvairioms religinėms bendruomenėms ir pirmoji Europoje priėmė Konstituciją.
Ir be galo didžiuodamasis istorikas pasakė apie dabartinę, Kovo 11-osios Lietuvą. Juk Jonas Basanavičius nė sapnuoti nesapnavo, kad kada nors, Rūtai Meilutytei laimėjus Pasaulio plaukimo čempionatą, Lietuvos trispalvė kils virš Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos vėliavų. Juk tokią Lietuvą, pasak mūsų svečio, galima vadinti stebuklų šalimi.
Profesorius A. Bumblauskas ne tik daug pasakė, bet ir atsakė. Atsakė į mūsų skaitytojų klausimus. O atsakydamas dar pasakė, kad labai domisi katinais ir jų istorija Lietuvoje, taip labai pralinksmindamas auditoriją. Taigi istorikas mums pasakė labai daug. O mes jam irgi sakome: "ačiū, profesoriau, už tokį įdomų pasakojimą ir lauksime jūsų, kada dar kartą atvyksite į Lietuvos aklųjų biblioteką ir vėl ką nors įdomaus mums pasakysite!"
Joris Kazlauskas
Balandžio 11 dieną LASS atstovai LR Seime dar kartą priminė apie garsinio vaizdavimo būtinybę Lietuvos radijuje ir televizijoje.
"Mūsų norai labai paprasti, - sakė LASS pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė, - 1. Audiovizualinio vertėjo etatas LRT; 2. Per 3 metus pasiekti, kad LRT televizijoje neregiams būtų pritaikyta 10 proc. turinio (5 proc. meninių filmų, 3 proc. dokumentikos, 2 proc. produkcijos vaikams); 3. LRT mediateka turi būti patogi neregiams, dirbantiems su balso sintezės programomis. Norime nedaug, o pasikeitus LRT vadovybei, galbūt reikalai judės greičiau."
Po susitikimo LR Seime LASS pirmininko pavaduotoja gavo kvietimą susitikti ir aptarti garsinio vaizdavimo klausimą su atsakingais LRT darbuotojais. Diskusijos dėl garsinio vaizdavimo vyko dar keletą kartų tiek LR Seime, tiek pačioje LRT. "Reikalai nejuda į priekį taip sklandžiai, kaip norėtume, - sakė R. Balčikonienė, - tačiau džiaugiamės tuo, kad jie apskritai pajudėjo."
Balandžio 16-20 d. Ukrainoje, Lvove, vyko dešimtasis tarptautinis muzikos festivalis "Open life".
Festivalį "Open life" rengia Lvovo neregiai kartu su šio miesto nacionalinio akademinio dramos teatro orkestru. Jame turi galimybę kartu su profesionaliais muzikantais koncertuoti geriausi Ukrainos aklieji ir silpnaregiai artistai. Taip pat kviečiami ir kitų šalių aklieji dainininkai. Šiais metais Lietuvai "Open life" atstovavo dainininkė Jūratė Vizbaraitė. Ją lydėjusi LASS respublikinio centro darbuotoja Lina puodžiūnienė sakė, kad festivalis yra aukšto meninio lygio, todėl jame dalyvauti ne gėda nė vienam meninės brandos pasiekusiam muzikantui. Festivalio finalas - kelias valandas Lvovo dramos teatre vykstantis koncertas.
Mūsų šalies atstovė tiek pačių festivalio dalyvių, tiek koncerto klausytojų buvo priimta labai šiltai. Ryšius su "Open life" organizatoriais ketinama palaikyti ir ateityje.
Balandžio 18 dieną Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro (VBSPC) lankytojai viešėjo Vilniaus Universiteto Chemijos ir gologijos fakulteto Geomokslų institute.
Instituto mokslininkė dr. Eugenija Rudnickaitė jiems pristatė neseniai į Lietuvą atvežtą unikalų eksponatą - mamuto, pavadinto Goša Arliečiu, griaučius.
Apie penkiasdešimt metų turėjęs, septynias tonas svėręs bandos vedlys rastas Sibiro taigoje, atsivėrus atodangai prie upės skardžio. Įspūdingo dydžio mamuto griaučiai su iltimis eksponuojami taip, kaip buvo rasti, lyg gyvūnas eitų pirmyn. Mokslininkė papasakojo griaučių radimo istoriją, pateikė faktų apie šių gyvūnų paplitimą, gyvenseną. Ekspoziciją papildė ir kiti, susiję su tuo laikmečiu moksliniai radiniai - raganosio, avijaučio, bizono bei dabartinių arklių protėvio tarpano griaučiai.
Anot VBSPC lankytojų, labai smagu, atitrūkus nuo įprastų darbų, sužinoti bei patirti ką nors nauja. Ne kasdien Lietuvoje vieši toks įspūdingas (iki 5m aukščio) ir tokio solidaus amžiaus svečias! VBSPC lankytojai mokslininkams ypač dėkoja už galimybę pasisveikinti su Goša paliečiant jo didžiulę, storą ir galingą iltį.