Klaipėdos regos ugdymo centro (RUC) socialinio ugdymo skyriaus (SUS) dalyviai - suaugusieji neregiai ir silpnaregiai - yra pavyzdinė bendruomenė, kaskart įrodanti, kad regos sutrikimai nėra kliūtis gyventi visavertiškai, prasmingai ir linksmai. Dalyviai yra susibūrę į teatro trupę "Palėpė", reguliariai susirenka į spektaklių repeticijas, o juos paruošus - rodo vaikų darželiuose, festivaliuose ir visur kitur, kur yra pakviečiami ir laukiami. Suaugę aklieji noriai lanko dainavimo, keramikos, kompiuterinio raštingumo, psichologijos užsiėmimus, mankštinasi kineziterapijos patalpoje, dalyvauja įvairiose akcijose. Mokslo metų pabaigoje viską "vainikuoja" - stovykla. Stovyklos rengiamos nuo 2010 metų. Anksčiau jos vykdavo Šventojoje, LASS poilsio namuose "Spindulys", o šįmet dalyviams buvo suteikta galimybė pažinti naujas erdves Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro mokymo bazėje "Kalbantys sodai" Pervalkoje.
Šių metų pradžioje RUC kreipėsi į Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą ir, sėkmingai susitarus dėl visų sąlygų, sudarė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią RUC lankytojams, suaugusiems neregiams buvo suteikta galimybė Pervalkoje surengti stovyklą "Ilsėkimės, mokykimės ir pramogaukime". Kaip ir kelerius metus paeiliui, taip ir šįmet, dalį sumos maitinimui skyrė VŠĮ LASS Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centras, o Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro mokymo bazė "Kalbantys sodai" Pervalkoje užtikrino jaukų ir patogų apgyvendinimą.
Į Pervalką susirinko 19 puikiai nusiteikusių stovyklautojų (neregių, jų palydovų, RUC darbuotojų). Kiekvieną rytą stovyklautojai pasitiko nuotaikinga mankšta lauko terasoje, kiekvieną popietę jų laukė įspūdžių kupinos kelionės į Neringos gyvenvietes. Dalyviai išgyveno neišdildomas akimirkas: pėsčiomis įveikė kelių kilometrų trasą ir pusdienį mėgavosi Baltijos jūros bangų mūša, po Kuršių marias ties Nida plaukiojo burine jachta "Montė", kurios kapitonas Sigitas Atkočaitis išsamiai atsakė į visus rūpimus klausimus, Juodkrantėje esančioje "Garsų gaudyklėje" bandė "sugaudyti" visus miško garsus bei paslaptis, rengė iškylas gamtos apsuptyje, vakarones ir talentų šou, vaišinosi šviežiai išrūkyta žuvimi. Projektas "Ilsėkimės, mokykimės ir pramogaukime" įvyko ir pavyko tiesiog nepriekaištingai. Apie tai geriausiai byloja besišypsantys SUS dalyvių veidai bei teigiami jų atsiliepimai. "Kiek savo gyvenime esu atostogavęs, dar niekur nebuvo tokios geros kokybės, kaip kad mokymo bazėje "Kalbantys sodai". Man buvo visiškai nesudėtinga orientuotis stovyklos teritorijoje, be didesnių sunkumų rasdavau savo kambarį. Labiausiai man čia patiko gyvenvietės ramybė, galėjau mėgautis paukštelių čiulbėjimu, varlių kurkimu ir marių ošimu", - tai tik vieno stovyklos dalyvio Viktoro Povilo Ambrazaičio mintys.
Giedrė Jakaitė
Liepos viduryje į Klaipėdą atplaukė jachta "Kani-Keli" su tarptautine įgula. Jachtos įgulą sudarė aklieji, silpnaregiai ir jų pagalbininkai iš Rusijos, Prancūzijos ir Latvijos. Jachtos įgula kartu yra ir tarptautinė humanitarinė delegacija "Dvasios burės" plukdanti misiją: išvystyti tarptautinę integracijos sandraugą ir sukurti galimybę žmonėms su regėjimo negalia atsiskleisti, dalyvauti aktyvioje veikloje. Svečiai susitiko su LASS Klaipėdos filialo pirmininku Dariumi Vaitkevičiumi bei kitais organizacijos nariais. Miesto rotušėje delegaciją priėmė mero pavaduotoja Judita Simonavičiūtė ir dar keli Savivaldybės administracijos atstovai. Svečių tikslus ir misiją pristatė humanitarinės "Dvasios burių" misijos vadovas, nevyriausybinės baltosios lazdelės organizacijos "White Cane NGO" prezidentas, pirmojo pasaulinio neįgaliųjų kongreso komiteto narys Olegas Kolpašnikovas (Oleg Kolpashchikov). Svečias atkreipė dėmesį, kad neįgalieji sudaro apie 10 procentų pasaulio visuomenės. Tačiau išėję į gatvę, nepamatysime daug žmonių su negalia. Tokie žmonės, ypač turintys rimtesnių negalių,, dažnai užsidaro nuo visuomenės, nes nežino, kaip jie gali išreikšti savo talentus, būti aktyvūs. Anot O. Kolpašnikovo, jų delegacija, vykdydama šį integracijos projektą, skatina sveikųjų ir žmonių su negalia bendradarbiavimą, kad neįgalieji būtų pastebėti ir suprastų, patys jog gali būti naudingi ir gyventi visavertį gyvenimą.
J. Simonavičiūtė su svečiais pasidalijo informacija apie socialinę miesto situaciją, papasakojo, kaip Klaipėdoje stengiamasi regos sutrikimų turinčius žmones ir kitus neįgaliuosius integruoti į visuomenę. Paminėta viena iš priemonių neįgalių vaikų integracijos problemai spręsti - mokymo sistemos pritaikymas: negalią turintys vaikai Klaipėdoje nėra atskiriami mokytis specialiosiose mokyklose, jie yra mokomi įprastose švietimo įstaigose, kartu su savo bendraamžiais.
Vienas tarptautinės įgulos narys, atstovaujantis pagrindinei aklųjų organizacijai Prancūzijoje, Markas Ofranas (Marc Aufrant) ne visai sutiko, kad toks sprendimas veiksmingas. Jis siūlė nebūti "sistemiškiems", nes kiekvienas žmogus yra vienetinis, kiekvienas yra skirtingas, taigi, kas tinka vienam, gali būti visai nepriimtina kitam. Jis mano, jog bendras aklųjų noras ir šūkis yra tiesiog kad gyvenimas būtų lengvesnis. "Kartais žymiai paprastesni ir mažiau kainuojantys dalykai gali padaryti daugiau nei sudėtingi įstatymai, o tai politikai dažnai užmiršta. Jie nuoširdžiai mano, kad kai kurie jų darbai tikrai išspręs situaciją, bet vėliau paaiškėja, kad tai neveiksnios priemonės", - savo pastebėjimus išsakė M. Ofranas. Jis dalinosi savo patirtimi: "Aš esu aklas nuo gimimo, ir iki 15 metų mokiausi specialiose aklųjų mokyklose Šveicarijoje, Prancūzijoje. Aš buvau labai laimingas ten, nes išmokau įvairių, specialiai mums tinkamų mokymosi technikų. Ir tik sulaukęs 15-os, išėjau mokytis į įprastą mokyklą, nes pasijutau tam pakankamai pasiruošęs ir stiprus". Svečias lygino aklo vaiko mokymosi procesą su mokymusi plaukti: "Norint išmokyti vaiką plaukti, nereikia jo iškarto mesti į vandenį. Pirmiausia reikia išmokyti jį plaukimo technikos, ir tik tada po truputį mokyti plaukti vandenyje". M. Ofranas mano, kad taip pat yra ir su neįgaliųjų mokymo sistema: pirmiausiai jie turi išmokti specifinių dalykų, leisiančių prisitaikyti, o tik tada mokytis kartu su visais bendraamžiais.
Parengta pagal "Vakarų ekspresą"
Įpusėjus vasarai, liepos 14 - 23 dieną, VŠĮ Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras kartu su kelionių organizatoriumi "Grūda" suorganizavo poilsinę-pažintinę kelionę prie skaidriosios Adrijos jūros šiaurės Italijoje. Grupė LASS narių, nestokojančių entuziazmo, noro keliauti, parsivežė daug gerų įspūdžių.
Jų lietus prasidėjo jau keliaujant per Austriją, atvykus į Štirijos žemės sostinę - Gracą. Tai antrasis pagal dydį šalies miestas, iškilęs prie Muros upės. Miesto pavadinimas yra slaviškos kilmės: slovėnų kalba gradec reiškia "pilaitė". Čia spėjome pamatyti gotikinę miesto katedrą, miesto tvirtovę, imperatoriaus Ferdinando II mauzoliejų, dabartinius Štirijos žemės parlamento rūmus - Landhauzą. Kitą dieną mūsų kelionė tęsėsi Italijos mieste Paduvoje, kuriame pasak italų: "pieva - be žolės, šventasis - be vardo. o kavinės - be durų". Šiame mieste aplankėme vieną seniausių Europoje - Paduvos universitetą, kuriame kelias dešimtis metų dirbo garsusis Galileo Galilėjus; Šv. Džiustinos baziliką, kurioje, anot legendos, palaidotas evangelistas Šv. Lukas; Šv. Antano baziliką, garsėjantį įspūdingais bizantiškais kupolais vienuolyną. Iš Paduvos vykome į Vičensą. Šis miestas garsus tuo, kad jame didelę dalį architektūros paminklų sukūrė įtakingas XVI a. architektas Andrėjus Paladijus. Čia stovi vienas garsiausių pasaulio privačių namų XVI a. - Rotonda, kurią architektai sutapatina su "gulbe ant vandens". Neaplenkėme ir didžiausio Italijos ežero - Gardos, tai neapsakomo grožio gamtos kampelis. Čia miesteliai žavi viduramžių namais, siauromis gatvelėmis, skverais, nuostabiausiomis ežero bei kalnų panoramomis, tai tikras atradimas kelionių gurmanams, vertinantiems kalnų didybę, neužterštą orą, dangiškos spalvos vandenį, pasakiškai gražias panoramas. Iš Gardos salos tęsėme kelionę į žavų viduramžišką Sirmionės miestelį, anot romėnų poeto katullo: "ežero perlą, salų ir pusiasalių karalienę", įsikūrusį viename iš Gardos pusiasalių. Pažintis su miesteliu: Skaligierių, valdžiusių Gardą XIII a. pilis; romėnų epochos vilos - Katulo grotos - liekanos.
Neišdildomą įspūdį paliko išvyka į meilės sostinę Veroną. Įdomi ekskursija po turtingiausią šiaurės Italijos miestą - aplankėme istorinį miesto centrą, spalvingą turgaus aikštę, Sinjorijos aikštę su elegantiška Dantės statula, impozantiškais fasado raižiniais išpuoštą Katedrą, Romos koliziejui dydžiu nedaug nusileidžiantį, puikiai išsilaikiusį romėnų amfiteatrą - Areną, kurioje ir šiandien organizuojami grandioziniai muzikos koncertai bei statomos operos.
Vieną dieną skyrėme poilsiui, džiaugiamės skaidrios Adrijos jūros malonumais ir pramogomis. Mėgavomės žydra jūra, smėlėtu paplūdimiu, jaukiomis kavinėmis ir užeigėlėmis, kuriose buvo galima paragauti jūros gėrybių, makaronų, itališkų vynų. Pailsėję ir pasilepinę saulės ir vandens voniomis, vykome į V a. Vakarų Romos imperijos sostinę - Raveną. Čia mūsų širdys apsalo pamačius ankstyvosios krikščionybės paminklus: San Vitale bažnyčią; Galla Placidia mauzoliejų; V a. Neoniano ir Degli Ariani krikštyklas, Sant Apollinare Nuova bažnyčią. Iš Ravenos vykome į seniausią ir mažiausią pasaulyje respubliką - San Mariną. Kelionę vainikavo išvyka į Burano salą - pačią spalvingiausią lagūnos salą. Kiekvienam atvykusiam krenta į akis unikali salos architektūra. Viena iš Burano savybių, - tai itin ryškūs skirtingų spalvų namukai. Visai kitokia yra Murano sala, kuri vadinama stiklo lopšiu. Dar ir šiandien stiklo dirbtuvės - salos ekonomikos variklis. Stiklo gamybos istorija sekama Murano gatvėse - ant dažno namo sienų galima pamatyti ištapytas stiklapūčių darbo akimirkas, o mažos parduotuvėlės siūlo įsigyti vietinių meistrų kūrinius. Galiausiai paskutinis mūsų sustojimas Venecijoje. Tai vienas pasaulio kultūros stebuklų, miestas įsikūręs ant kadaise pelkėtų lagūnos salų ir salelių. Vietoje gatvių - kanalai, vietoje automobilių - gondolos ir motorinės valtys. Mus pakerėjo šurmuliuojanti Šv. Morkaus aikštė, puošnioji bizantinė evangelisto Šv. Morkaus bazilika su garsiuoju Aukso altoriumi, Dožų rūmai, Venecijos gatvelių ir kanalų labirintai bei tiltai.
Su šiais gražiais įspūdžiais ir neįkainojama patirtimi grįžome į Lietuvą, vildamiesi dar ne kartą aplankyti Italiją, jos miestus ir miestelius.
(VBSPC info)
Siekdama padidinti regos negalią turintiems žmonėms prieinamų leidinių skaičių, Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) 2013 metais pradėjo savanorystės veiklą - pasiūlė galimybę savanoriškai garsinti knygas. Kaip pastebi LAB direktorė Rasa Januševičienė, biblioteka Buvo nustebinta, kiek daug žmonių norėjo prisidėti prie šios gražios ir prasmingos veiklos. Netrukus reikėjo įrengti net papildomas studijas savanoriškam skaitymui. LAB Nuolat sulaukdavo naujų pageidavimų tapti savanoriais, taip pat ir klausimų, ar tokia veikla galima tik Vilniuje. Vykdydama projektą "Audiovizija: savanorystės programos plėtra ir garsinio vaizdavimo paslaugos Lietuvos aklųjų bibliotekoje", iš dalies finansuojamą LR kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos, 2017 m. LAB įrengė dvi savanoriško garsinimo studijas Kaune. 2017 m. liepos 20 dieną LAB Kauno padalinyje įvyko savanoriškų studijų atidarymo renginys. Jame dalyvavo LAB partneriai, kolegos, bičiuliai, LAB skaitytojai. Naująsias studijas gerai įvertino ilgametis diktorius ir garsinių knygų skaitovas Audrius Čaikauskas. Jis įskaitė ir pirmąjį - simbolinį tekstą. Šventinę nuotaiką muzikos garsais kūrė LAB darbuotojas Justas Pažarauskas.
(LAB info)