Šulinys, 2016 rugsėjis - spalis



Baigėsi Rio de Žaneiro parolimpinės žaidynės. Lietuvos vyrų golbolo rinktinė jose pasipuošė aukso medaliais. Skaitytojams siūlome žurnalistės Vilmos Venckutonytės iš Rio de Žaneiro į Lietuvą atsiųstą straipsnį, parašytą tuojau po pergalingo finalo.

Trylika Lietuvos parolimpiečių grįš namo su 8 medaliais

Lietuvos parolimpiečiai baigė savo varžybas Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse ir grįš į Lietuvą su aštuoniais medaliais - septyniais aukso ir vienu sidabro.

Rugsėjo 17-osios naktį Lietuvos laiku Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse "Future" arenoje skambėjo "Ant kalno mūrai", "Lietuva", "Mes laimėsim" ir balsus pradainavo visi ten buvę lietuviai. Visi, išskyrus golbolo žaidėjus, kurie atkakliai kovėsi aikštelėje ir rezultatu 14:8 (5:1) finale įveikė JAV rinktinę bei pirmą kartą golbolo istorijoje iškovojo parolimpinius aukso medalius.

Geriausių puolėjų trejetuke - du lietuviai

"Skamba kaip golbolo kamuolys, tik lengvesni", - barškindami ant kaklo kabančius aukso medalius juokavo silpnaregiai golbolo vyrai.

Pagrindiniai Lietuvos komandos puolėjai - vyriausias Genrik Pavliukianec (40 metų) ir jauniausias Justas Pažarauskas (24 metai) finale pasikeisdami surideno 14 įvarčių ir abu puikuojasi rezultatyviausių parolimpiados golbolo žaidėjų trejetuke. G. Pavliukianec tapo rezultatyviausiu parolimpinių žaidynių golbolo žaidėju - jis pelnė 35 įvarčius, vidutiniškai po 5 įvarčius per rungtynes. J. Pažarauskas parolimpiadoje įrideno 22 įvarčius, vidutiniškai po 3,3 per rungtynes. Mantas Brazauskis - geriausias parolimpiados gynėjas.

"Labai didžiuojuosi visais vyrais. Visais. Ir tais, kurie namuose liko, labai didžiuojuosi", - iškart po finalo sakė Lietuvos golbolo rinktinės vyriausiasis treneris Karolis Levickis.

Slėpė G. Pavliukianeco traumą

"Manau, kad Genys (Genrik Pavliukianec) parolimpiadoje sužaidė geriausias savo rungtynes, kiek aš jį treniruoju. Jis buvo komandoje lyderis ir kapitonas nuo pat pradžių ir tą savo rolę jis puikiai atliko", - pridūrė treneris.

Visos parolimpiados metu Lietuvos komanda slėpė, kad G. Pavliukianec yra traumuotas (treniruočių stovyklos metu jam trūko dešiniosios rankos sausgyslė), kad nesužinotų varžovai. Visas rungtynes kapitonas pražaidė su nuskausminamaisiais.

"Tai dar kartą įrodo, kad žmogus yra ne tik talentingas, bet ir valingas. Man yra garbė treniruoti tokį žmogų", - kalbėjo K. Levickis.

"Jaučiuosi kažkiek pavargęs, išsekęs po šito maratono. Buvo labai sunkios pogrupio rungtynės, nežmoniškai sunkiai žaidėme ketvirtfinalyje, pusfinalis gal buvo kažkiek lengvesnis. Pamatėme, kad su JAV galime žaisti. Ta nelemta mano trauma - nežinojau, ar sužaisiu finalą, ar nesužaisiu. Pradėjau žaisti, įsijaučiau, įsižaidžiau, pradėjome pirmauti. Kai liko dvi sekundės dar netikėjau, kad laimėjom, ir dabar dar netikiu", - apibūdino G. Pavliukianec.

Dėl golbolo nemato dukros

G. Pavliukianec po finalo juokavo, kad jis nieko nežino apie tai, kad tapo rezultatyviausiu turnyro žaidėju. 25 metus golbolą žaidžiantis vyras sakė, kad jo kolekcijoje dabar trūksta tik parolimpinio bronzos medalio. Visų kitų čempionatų visų spalvų medalius jis jau turi. "Bet jau tikrai dėl parolimpinės bronzos aš nekovosiu. Kur matėte, kad 44 metų golbolą dar žaistų? Aš nebeištempsiu. Tai buvo paskutinės mano rungtynės. Manau, kad savo jau atidaviau Lietuvai. 25-erių metų sporto jau užteks. Turiu dėl sporto šeimą vis palikti - kiek jie gali su manim kankintis? Turiu ir aš skirti laiko šeimai. Mano dukrai - 10 metų, ji praktiškai manęs nemato. Mes po treniruočių grįžtame 9 val. vakaro, jai jau miegoti laikas. Gal metus pailsėsiu ir kažkas pasikeis, bet šiandien tikrai nežadu daugiau žaisti golbolo. Padėsiu komandai, bet ar už rinktinę žaisiu - vargu", - G. Pavliukianec pabrėžė, kiek daug laiko sportininkai skiria aukščiausio lygio treniruotėms.

Auksui įkvėpė M. Biliaus medaliai

"Kas jus įkvėpė šitam auksui?" - sveikindamas golbolininkus su pergale juokaudamas teiravosi parolimpinis rutulio stūmimo čempionas ir disko metimo vicečempionas Mindaugas Bilius.

"Rio važiuodamas liftu sutikau Mindaugą Bilių. Jis pakišo man pauostyti aukso medalį ir aš užsimaniau tokio paties", - atgal juokavo G. Pavliukianec.

J. Pažarauskas kalbėjo, kad komandoje puikiai derėjo patirtis ir jaunystė. "G. Pavliukianec mums kaip stuburas. Mums tai pirmosios parolimpinės žaidynės, o jam - penktos, todėl jis prisidėjo savo patirtimi, o mes - jaunatviška stiprybe", - užsienio žurnalistams interviu dalino jauniausias golbolo žaidėjas.

Trečias parolimpinis finalas, pirmas - auksinis

Paskutinįsyk JAV parolimpinių žaidynių finale žaidė prieš 28 metus, kai Seule finale pralošė tuometinei Jugoslavijos komandai. 2004 metais Atėnuose JAV vyrai laimėjo parolimpinę bronzą. Lietuviai į finalą buvo patekę 2000 metais Sidnėjaus ir 2008 metais Pekino parolimpinėse žaidynėse, kur abu kartus iškovojo sidabro medalius.

"Šią akimirką jaučiuosi labai nusivylęs, nors, žinoma, parolimpinis sidabras yra geras pasiekimas", - sakė vienas iš JAV komandos žaidėjų. JAV treneris Matthew Doyle po finalo pripažino, kad jau visus 2016 metus matėsi, kad Lietuvos golbolininkai pasaulyje lyderiavo.

K. Levickis pripažino, kad jam yra sunku vadovauti žaidimui, kai varžovų treneris yra M. Doyle. "Jis - labai gudrus treneris. Jis nuolat bando mane apgauti, o aš nuolat bandau atspėti, kaip jis mane nori apgauti. Mums pasisekė", - stipraus varžovo sukuriamą iššūkį apibūdino lietuvis.

Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse, sužaidusi septynias rungtynes, Lietuvos golbolo komanda pelnė 61 įvartį, praleido 36.

Po dopingo patikros lietuvių medalių neatims

Po medalių įteikimo ceremonijos organizatoriai Mantą Panovą mandagiai pakvietė dopingo kontrolei. Komnadinėse sporto šakose paprastai dėl dopingo patikrina trečdalį komandos. Taip buvo ir Lietuvos golbolininkams - po grupės rungtynių su JAV dopingui buvo pakviestas J. Pažarauskas, iš viso - du iš šešių žaidėjų. J. Pažarauskas juokavo, kad dėl dopingo patikrinimo lietuviams medalių tikrai neatims. Golbolininkai vieningai pripažino, kad nors parolimpiadoje ošianti brazilų ir užsieniečių minia šiek tiek trukdo žaidžiant girdėti skambantį kamuolį, bet tai vis tiek labiau įkvepia, negu varžytis tuščiose Lietuvos salėse. Golbolininkai sakė nesitikintys, kad po iškovoto parolimpinio aukso jų varžybose Lietuvoje pradės lankytis daugiau žiūrovų. Jie tikino, kad parolimpiadoje patirtą žiūrovų minios palaikymą jie prisimins ne tik ateinančius ketverius metus, bet visą likusį gyvenimą.

Liūtai, užsivedam!

Geresnį regėjimo likutį turintis dziudo imtynininkas Osvaldas Bareikis neregiams golbolininkams vaizdžiai aiškino, kas pavaizduota ant jų auksinių medalių. Jis, ( neregiu plaukiku Edgaru Mataku, diktavo tempą tribūnose skanduojantiems ir dainuojantiems lietuviams. Golbolo finalo žiūrėti susirinko visi Lietuvos parolimpinės delegacijos nariai. Į finalus buvo parduoti visi bilietai, golbolo "Future" arena talpina 10 tūkst. žiūrovų.

Po medalių įteikimo ceremonijos Olimpiniame parke prie lietuvaičių išsidriekė eilė brazilų, norinčių nusifotografuoti, gauti autografų, paliesti medalius. Lietuviai ištisai juokavo. "Sotus liūtas niekada nemedžioja. Ne valgyt atvažiavom", - žaidėjai prisiminė trenerio K. Levickio mėgstamus žodžius, nuo kurių jiems prigijo vieni kitus vadinti liūtais. "Liūtai, užsivedam!"

Vėlų vakarą po finalo vieni parolimpiečiai svajojo apie kiaušinienę su dešrelėmIs, kiti - dabar būti su šeima, treti - pabūti vieni.

Parolimpiados varžybose iš Lietuvos komandos vienintelis centro gynėjas M. Brazauskis aikštelėje praleido visą rungtynių laiką - 172 minutes, J. Pažarauskas - 159 min., G. Pavliukianec - 148 min. Iš viso Lietuva atakavo 646 kartus, o varžovai mūsiškius puolė 665 metimais.

Varžybų statistika

Pagrindinis Lietuvos komandos puolėjas G. Pavliukianec gavo ir daugiausia baudinių - septynis, J. Pažarauskas užsidirbo 4 baudinius, M. Panovas - tris. Finale lietuviai sužaidė be baudinių. Parolimpinėse žaidynėse taip akcentuojamą garbingą žaidimą iliustruoja tai, kad šioms komandoms nebuvo skirtas nei vienas baudinys už nesportišką elgesį.

Nepaisant traumuotos pagrindinės rankos, parolimpiadoje G. Pavliukianec atliko 284 metimus, Justas pažarauskas - 279 metimus, M. Panovas - 56, N. Montyvdas - 25, o Mantas Brazauskis - tik 2 metimus. Užtat jis daugiausiai kartų pirmas blokavo kamuolį - net 231.

JAV vyrų komanda išsiskiria tuo, kad visi trys aikštės žaidėjai nuolat žaidžia skirtingose pozicijose - tai atspindi ir labai panašus visų trijų žaidėjų blokuotų metimų skaičius. Tuo tarpu Lietuvos komanda turi pagrindinį centro gynėją.

Vidutinis JAV golbolo rinktinės vyrų amžius - 31-eri metai, lietuvių - 29 metai.

Aukso medalius Lietuvos golbolininkams įteikė Tarptautinės aklųjų sporto federacijos (IBSA) prezidentė Jannie Hammershoi - neregė, buvusi golbolo žaidėja iš Danijos.

Primename, kad parolimpiados grupės varžybose Lietuva rezultatu 13:6 įveikė parolimpinius čempionus suomius, 8:7 -JAV, 9:6 - Kiniją, 5:3 - Turkiją, ketvirtfinalyje po pratęsimo 5:4 - Kanadą, pusfinalyje 7:2 - Švediją. JAV grupės varžybose nusileido tik Lietuvai.



* * *

Rugsėjo 26 dieną Lietuvos aklųjų biblioteka savo skaitytojams ir bičiuliams surengė pasivaikščiojimą po Vilnių.

Akcijos "Gatvės yra gyvos" iniciatorius Albertas Kazlauskas supažindino su populiariausiomis, labiausiai žinomomis ir kartu dažnai pamirštamomis, nepastebimomis, Vilniaus miesto skulptūromis. Aklieji galėjo paliesti Taraso Ševčenkos, Lazdynų pelėdos, gerojo daktaro Aiskaudos prototipo - gydytojo Semacho Šabado ir kitas skulptūras. Daugelį Vilniaus gatvių ir pažįstamų vietų žmonės tarsi atrado ir pažino iš naujo.



* * *

Rugsėjo 26 dieną Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė priėmė parolimpinių žaidynių dalyvius, apdovanojo medalius iškovojusius sportininkus.

Aukso medalį laimėjusiems Lietuvos vyrų golbolo rinktinės nariams prezidentė įteikė Ordino už nuopelnus Lietuvai Komandoro didįjį kryžių. Ordinais taip pat apdovanoti ir komandos treneriai.

Anot prezidentės, parolimpiečių pergalės - tai dar vienas įrodymas, kad neįgaliųjų sportas negali būti diskriminuojamas. Sportininkai neturi būti skirstomi į rūšis, o visų jų laimėjimus reikia vertinti vienodai. Neįgalūs sportininkai visai šaliai suteikė daug džiaugsmo ir pasididžiavimo akimirkų.



* * *

Rugsėjo 27 dieną pirmą kartą Lietuvos valstybės istorijoje LR Konstitucijos egzaminas buvo laikomas ne tik reginčiųjų, bet ir brailio raštu.

Egzaminą laikyti brailio raštu pasiūlė Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB). Joje egzaminas ir buvo laikomas. Didžioji dalyvių dalis į klausimus atsakinėjo brailio raštu, keletas silpnaregių - reginčiųjų raštu. Iš viso susirinko 16 dalyvių. Turint galvoje, kad tai pirmasis kartas, kai Konstitucijos egzaminą pasiūlyta laikyti ir akliesiems, toks dalyvių skaičius yra gana didelis ir rodo didelį pilietinį jų aktyvumą.



* * *

Spalio 8-9 dieną varžybomis Rygoje baigėsi šių metų Baltijos šalių aklųjų teniso (šaudauno) lyga.

Baltijos šalių šaudauno lyga buvo įkurta siekiant suaktyvinti žaidimo plėtrą trijose Baltijos valstybėse - Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, suteikti žaidėjams galimybę įgyti daugiau praktinės patirties. Lygos varžybos rengiamos tris kartus per metus paeiliui vienoje kurioje iš trijų minėtų respublikų.

Lietuvai lygoje atstovavo trys geriausi praėjusių metų žaidėjai: vyrų čempionas Mindaugas Dvylaitis, moterų čempionė Oksana Dobrovolskaja ir Žygimantas Matusevičius. Susumavus visų trijų turų rezultatus, M. Dvylaitis užėmė antrąją, o. Dobrovolskaja - ketvirtąją vietą. Ž. Matusevičiaus rezultatas kuklesnis - septintoji vieta.

Baltijos šalių šaudauno lygos ateitis nėra visiškai aiški. Toliau tęsti ją ar ne, nuspręs artimiausiu metu susitikę visų trijų valstybių aklųjų sporto federacijų prezidentai. Pačių žaidėjų nuomone, lyga yra reikalinga, padeda siekti aukštesnio sportinio meistriškumo, todėl ji turėtų tęstis ir ateityje.



* * *

Spalio 11 dieną Vilniuje, Vaidilos teatre, įvyko spektaklio "Alter ego" (rež. Šviesa Šulc) premjera.

Spektaklis "Alter ego" - tai naujausias Naujojo teatro darbas. Pastatytas pagal žymių žmonių meilės laiškus, spektaklis siūlo susimąstyti apie tikrąjį, dažniausiai nematomą ar nenorimą pamatyti, žmogaus "aš". Spektaklyje vaidina būrys regėjimo negalią turinčių artistų. Ateityje artistų sudėtis gali šiek tiek keistis, bet premjeroje dalyvavo penki aklieji ir silpnaregiai.



Mano kelionė į Kosta Riką
Christine Hall

Žurnalo "Braille Monitor" redaktorius Garis Vunderis (Gary Wunder) šio straipsnio autorę pristatė kaip ilgametę JAV Nacionalinės aklųjų federacijos narę, Naujosios Meksikos aklųjų organizacijos pirmininkę, kuri dar eina ir šios organizacijos senjorų skyriaus pirmininkės pareigas. Kaip matysite iš straipsnio, Kristina ne tik dirba pasiraitojusi rankoves, bet ir randa laiko įdomiam laisvalaikiui. Skaitykite jos pasakojimą apie atostogas Kosta Rikoje, kur ji lankėsi kartu su dukra.

 

Praėjusių metų lapkritį su dukra Kendi lankėmės Kosta Rikoje. Kosta Rika buvo mano svajonių šalis, viena iš tų vietų pasaulyje, kurias labai norėjau aplankyti. Kokių tik nuotykių ten nepatyrėme abi su dukra? Mes gyvenome nuošaliame, labai gražiame poilsio centre džiunglių gilumoje: aplink augo nematyti medžiai, įvairūs kiti augalai, lakstė visokiausi laukiniai gyvūnai. Pirmą kelionės naktį praleidome viešbutyje Kosta Rikos sostinėje San Chosė, nuo kurio iki mūsų poilsio centro automobiliu dar buvo likę trys su puse valandos kelio.

Apsigyvenusios poilsio centre, jau kitą rytą išvykome į ekskursiją pėsčiomis po Kahuitos nacionalinį parką (angl. Cahuita National Park) atogrąžų džiunglėse. Pasak gido, paprastai laukinius gyvūnus galima lengvai pastebėti tarp vešlios, spalvingos floros. Tą dieną neatrodė, kad džiunglėse knibždėtų daug gyvūnų, bet mūsų vadovas keletą jų pamatė ir mums parodė: tai buvo pora gyvačių (labai nuodingų), viena kita beždžionė, keli ant medžių kabantys tinginiai ir daugybė gigantiškų skruzdėlių medgraužių. Dalis grupės atsiskyrė ir pasirinko nardymą su vamzdeliu. Nardydami jie matė daug spalvingų žuvų ir nuostabių koralų, kurių stengėsi neliesti. Kendi taip pat nuėjo su jais, jai buvo labai įdomu, nes nardė pirmą kartą. Aš anksčiau buvau nardžiusi Karibuose ir Havajuose, todėl nutariau neiti. Kai nardžiau Karibuose, dar šiek tiek mačiau, savo dideliam džiaugsmui sugebėjau įžiūrėti keletą spalvingų žuvų.

Rytais prabudusios girdėdavome iš džiunglių sklindantį staugimą, kuris priminė kalnų liūto riaumojimą. Nustebome sužinojusios, kad garsą skleidžia beždžionės staugūnės, atliekančios poravimosi ritualą. Šios beždžionės yra palyginti mažos, tad sunku patikėti, kad smulkūs padarai gali sukelti tokį didelį garsą. Bet tapo ramiau, žinant, kad kalnų liūto nėra netoliese.

Kalbant apie beždžiones ir kitus džiunglių gyvūnus, man šios kelionės akcentas buvo vizitas į gyvūnų gelbėjimo centrą. Mūsų gidas Deksteris leido man apčiupinėti kai kuriuos gyvūnus, ir aš labai apsidžiaugiau, kad tarp jų nebuvo gyvačių. Paskui visa mūsų grupė nužingsniavo į beždžionių aptvarą. Prieš įeinant paklausiau Deksterio, ar galiu su savimi turėti baltąją lazdelę, į ką jis atsakė teigiamai, nes beždžionės tikriausiai norės su ja pažaisti. Patyręs gidas buvo visiškai teisus - beždžionės laipiojo po mano lazdelę, kabinosi į rankas, tūpėsi ant pečių, užlipo net ant galvos. Buvo labai smagu jas jausti ir tiesiog būti tarp jų. Tai buvo jaunos beždžionės, netekusios savo motinų, gelbėjimo centre jos buvo reabilituojamos ir po to grąžinamos į natūralią buveinę. Kai pirmą kartą įėjau į beždžionių aptvarą, savanoris iš karto patupdė beždžionę staugūnę man ant kelių, ji susiraitė ir užmigo. Beždžionės koatos ir paprastieji kapucinai smagiai žaidė su mano baltąja lazdele.

Taip pat turėjau progos rankomis paliesti skruzdėdą. Perbraukiau delnu per jo kūną, o Deksteris tuo metu laikė gyvūną apglėbęs rankomis. Jo kailis buvo labai šiurkštus, snukis - kaip ir buvo galima tikėtis - labai ilgas ir smailas, uodega laiba. Skruzdėdos turi tik tris pirštus. Vidurinis labai ilgas, kad gyvūnas galėtų išsikasti skruzdėlyne skylę. Skruzdėda įkiša savo ilgą liežuvį į skylę ir medžioja skruzdėles. Po to nuėjau į kitą aptvarą, atsisėdau ant žemės, ir prie manęs susirangė jaunas ocelotas - džiunglių katė. Deksteris pasirūpino, kad galėčiau apčiupinėti jos letenas, kurios buvo gana didelės lyginant su ja pačia. Ji buvo rami, atrodė, kad aš jai visai nerūpiu, nes kaip niekur nieko ėdė ant žemės prieš ją padėtą maistą.

Tada Deksteris manęs paklausė, ar esu pasirengusi labai baisiam dalykui. Atsakiau, kad esu pasirengusi, nes visada mėgau rizikuoti. Taigi, išėjome į miško aikštelę, kur jis man ant rankos užmovė storą pirštinę. Tada pasakė, kad kuo aukščiau pakelčiau ranką, ir ant pirštinės galiuko uždėjo gyvą pelę. Tada sušvilpė, iš kažkur atskrido sakalas, pagriebė pelę ir nusinešė. Žinau, nusiminsite sužinoję, kad pelę suėdė sakalas, bet ką daryti, gamtoje taip jau yra. Gerai girdėjau, kaip sakalas nuskrido nešinas pele.

Kitą dieną dauguma moterų išvyko į nuotykių parką, kur turėjo virš prarajos persikelti lynais, bet aš ir dar vienas poilsiautojas (Edis) nutarėme aplankyti mažą kakavos plantaciją - turistų traukos centrą. Kakavmedis yra medis, iš kurio vaisių gaminamas šokoladas. Ir vėl mums pasisekė: turėjome puikų vadovą, kuris išsamiai papasakojo apie visus šokolado gamybos etapus. Kai atvykome į plantaciją, paklausiau, kodėl ten tiek daug uodų, aplink mus skraidė jų debesys. Jie mane mėgsta, todėl visada stengiuosi apsisaugoti purškalu nuo vabzdžių. Mūsų gidas atsakė, kad ekskursijos pabaigoje aš, tikriausiai, labiau pamėgsiu uodus, nes jie apdulkina kakavmedžio žiedus, taigi, jei nebūtų uodų, nebūtų ir šokolado. Būtų labai liūdna, nes šokoladą labai mėgstu. Ekskursijos metu sužinojome apie šokolado atsiradimo istoriją, pamatėme, kaip jis gaminamas, kaip iš žalių kakavos pupelių, kurių paragavome, atsiranda labai skanaus šokolado plytelės. Savo rankomis pagamintą šokoladą pasiėmėme su savimi į poilsio centrą ir pavaišinome draugus. Kokie mes dosnūs, sakysite? Šokoladas Kosta Rikoje yra daug grynesnis už tą, kurio galima gauti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kosta Rikos šokoladas eksportuojamas daugiausia į Europos šalis, kaip antai į Šveicariją, o į JAV jo įvežama labai nedaug. Jei mėgstate tamsų šokoladą, jums čia patiktų, nes šokoladas čia daug geresnis už tą, kokio galima nusipirkti JAV.

Baigdama rašinį noriu pasakyti, kad Kosta Rikoje patyriau nuostabių akimirkų. Mano kelionė puikiai atitinka Nacionalinės Amerikos aklųjų Federacijos devizą: "Jūsų gyvenimas gali būti toks, kokio norite".

 

Iš anglų kalbos vertė Audronė Gendvilienė