Šulinys, 2016 liepa - rugpjūtis



Kelionių magija

Vasara baigiasi. Šiemet ji nebuvo labai draugiška, bet įspūdžių, naujų patirčių ir gerų emocijų netrūko. Pasidalinkite su kitais skaitytojais vasaros patirtimis ir jūs, o kol kas apie tai, ką teko patirti, pamatyti ar pajusti kitiems!

* * *

Liepos mėn. grupė Vilniečių aklųjų ir silpnaregių 10 dienų keliavo po Prancūziją. Keliautojai lankė Luaros slėnio pilis, mažus prie Atlanto vandenyno įsikūrusius miestelius, gėrėjosi Atlanto pakrante, galingais potvyniais ir atoslūgiais.

"...Luara - ilgiausia Prancūzijos upė. Dėl gausybės pilių, statytų XV - XVIII amžiuje, ir ramaus gyvenimo būdo derlingi šios upės slėniai vadinami "Prancūzijos sodu". Jame puikuojasi Šamboro pilis - didingiausias Renesanso stiliaus šedevras ir viena gražiausių pasaulyje, karaliaus Pranciškaus I medžioklės rezidencija. Po šios pilies persikėlėme į kitą - Blua pilį, kurioje nuo XIII a. iki XVII a. ypač mėgo lankytis Prancūzijos karaliai. Šenonsoje įspūdinga "damų pilis", kuri dažnai vadinama pilimi-tiltu, kabančiu ant vandens. Vėliausias Renesanso statinys Luaros slėnyje - Vilandri pilis, ypač garsėjanti didinga sodų, gėlynų ir daržų kompozicine darna, jų ornamentikos ir minties paslaptingumu. Žavesiu ir grožiu stulbina architektūros ir gamtos stebuklas - Mon Sen Mišelio vienuolynas. XIII a. gotikinės architektūros šedevras pastatytas ant uolos - tai neregėto grožio tvirtovė jūroje, traukianti piligrimus ir turistus iš viso pasaulio."

Be programoje numatytų objektų vilniečiai dar aplankė roplių ir krokodilų fermą, gėrėjosi milžiniškais jūriniais vėžliais. Norintys juos galėjo net paliesti. Kiekviename lankomame objekte, kaip patys sakėsi, keliautojus lydėjo daugybė naujų vaizdų, garsų, aromatų, įspūdžių.

Kelionę po Prancūziją savo lankytojams pasiūlė ir suorganizavo Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras.

* * *

Liepos mėnesį Lenkijoje viešėjo ir koncertavo du Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro (VBSPC) kolektyvai. Vilniečių ir partnerių iš Lenkijos - vieno vaikų ir jaunimo centro -draugystė trunka jau beveik dešimt metų. Kasmet Kaimyninėje šalyje koncertuoja po keletą vilniečių meno mėgėjų saviveiklos kolektyvų. Šiais metais į Lenkiją vyko Tautinių šokių kolektyvas "Šimtažiedis" (vad. Rūta Januškevičienė) ir estradinis ansamblis "Vilkpėdė" (vad. Petras Garšva". Abu kolektyvai dalyvavo menų festivalyje "Gintaro tiltas". koncertavo Kaminki miestelio bendruomenei, taip pat šventoje Lenkams vietovėje, kur lankėsi šv. tėvas Jonas Paulius II, Piasečny. Abu kolektyvai sulaukė didelio lenkijos žiūrovų susidomėjimo ir šiltų atsiliepimų. "Šimtažiedis" pelnė aukščiausią festivalio apdovanojimą - grand prix, "Vilkpėdė" apdovanota 1-ojo laipsnio diplomu.

* * *

Liepos pabaigoje, prieš pat Jūros šventę, į Klaipėdą atplaukė katamaranas "Lover". Jo įgulą sudarė grupė Jakaterinburgo (Rusija) aklųjų bei silpnaregių ir jiems padedantys Latvijos buriuotojai. Tarp laivo keleivių buvo ir trys regėjimo negalią turintys Klaipėdiečiai: Darius Vaitkevičius, Andrius Semenecas ir Rasa Litvinaitė. Kartu su Rusijos kolegomis jie plaukė iš Liepojos į Klaipėdą.

Liepos - rugpjūčio mėn. Jakaterinburgo aklieji, padedami profesionalių buriuotojų, jūra keliauja aplink Europą. Kelionę jie pradėjo Sankt Peterburge ir, iki atplaukdami į Klaipėdą, jau aplankė Suomijos, Švedijos ir Latvijos uostus. Liepojoje prie katamarano įgulos prisidėjo ir minėtieji trys lietuviai. Klaipėdoje svečiai susitiko su vietos aklųjų ir silpnaregių bendruomene, norintiems surengė ekskursiją užrištomis akimis po katamaraną, papasakojo apie žygį aplink Europą ir jo tikslus. Iš Klaipėdos keliautojai išplaukė į Lenkiją, planuojama lankytis Vokietijos, Nyderlandų ir Belgijos uostuose, o rugpjūčio 22 dieną užbaigti kelionę Paryžiuje.

Iš viso laivo įgula per daugiau nei pusantro mėnesio žada nuplaukti beveik 5000 kilometrų.

Mūsų kelionė - dar vienas įrodymas, - sako šio žygio sumanytojas ir grupės vadovas Olegas Kolpaščikovas, - kad aklieji gali gyventi pilnakraujį, įdomų ir nuotykių nestokojantį gyvenimą. Uostuose, kuriuose lankomės, susitinkame su vietos neįgaliaisiais, norinčius priimame dalį kelio plaukti kartu."

"Galėjome plaukti iki Lenkijos, gal ir toliau, - sakė D. Vaitkevičius, - bet būtų iškilusi problema, kaip sugrįžti namo. Tam mes nebuvome pasiruošę."

Katamaranu plaukiantys aklieji nėra vien keleiviai. Kaip ir gerai matantys buriuotojai, jie laive turi savo pareigas.

Šių metų Rusijos aklųjų kelionė mažu laiveliu aplink Europą - ne pirmoji. Į Liepoją pirmą kartą jie atplaukė 2013 metais. "Tada ir susipažinome, - pasakoja Liepojos aklųjų organizacijos vadovas Maris Ceirulis, - išgirdome apie Jakaterinburgo aklųjų veiklą, jų siekimą gyventi aktyvų ir pilnakraujį gyvenimą".

M. Ceirulis prisimena, kad tąkart su grupe savo organizacijos narių plaukė ir pats. Jūra buvusi ganėtinai audringa, tad pasiplaukiojimas ilgai netrukęs, vieną kitą ir jūros liga pradėjusi kamuoti, bet emocijų visiems užtekę ilgam.

Pati Liepojos aklųjų organizacija garsėja savo sprendimais, padedančiais neįgaliam žmogui tapti savarankiškesniam, naudotis tomis pačiomis galimybėmis ir paslaugomis, kuriomis naudojasi negalios neturintys žmonės. Šias galimybes jau yra išmėginęs ir ne vienas lietuvis. Liepojoje atidarytas pagal universalaus dizaino principus suprojektuotas poilsio parkas, judėjimo ir regėjimo negalią turintiems žmonėms pritaikytas paplūdimys. Viena iš originaliausių naujovių - aklieji, eidami į jūrą maudytis, ant rankos užsisega specialias apyrankes. Norėdami susiorientuoti, kurioje pusėje krantas, apyrankėje įmontuotu mygtuku sužadina sausumoje esantį garso šaltinį.

"Mūsų paplūdimyje, - pasakoja M. Ceirulis, - lankosi tiek regėjimo, tiek ir judėjimo negalią turintys žmonės, ir ne tik iš Latvijos. Liepoją atranda neįgalūs turistai iš Lietuvos, Rusijos, kitų kaimyninių valstybių."

Rasa Litvinaitė apie kelionę pasakojo: "Katamaranas yra nedidelis laivelis, sukonstruotas iš dviejų jachtų korpusų, - prisimindama kelionę pasakojo pašnekovė. - Mūsiškis buvo apie 13 m ilgio ir 7 m pločio. Laivas turėjo ir burę, ir motorą, bet vėjo beveik nebuvo, todėl plaukėme vien su motoru. Viduje yra kajutės, nedidelė virtuvėlė, tualetas, dušas. Galima užlipti ir į katamarano viršu, čia yra suolai, stalas. Viskas stabilu, kad nejudėtų, pritvirtinta prie laivo pagrindo. Viduje nors ankšta, bet jauku. Užlipus į viršų tampa ne visai jauku. Prie krašto Visiškai nėra turėklų, tik ištemptos virvės. Prie jų artintis nesiryžau. Tiesa, laivo įgula palei kraštus vaikšto be jokios baimės. Kai jūra pradeda banguoti stipriau, žmonės sėdi katamarano Viduje, o jeigu viršuje, tai prisisegę saugos diržais. Prieš kur nors einant ar ką darant, visada reikia atsiklausti kapitono. Kai plauki tokiu neįprastu laiveliu, svarbi tampa kiekviena smulkmena: kaip gaminama valgyti, kaip pateikiamas valgis. Laive pietų visus sukviečia varpas, valgoma iš skardinių dubenėlių. Ypač maloniai nustebino vienas laivo ritualas. Įplaukiant į Lietuvos teritorinius vandenis, laivo kapitonas priėjo ir pasakė: "Dabar, Rasa, atsistokim, įplaukiame į Lietuvos teritoriją, bus iškeliama Lietuvos valstybės vėliava." Pasirodo, įplaukiant į kiekvienos valstybės teritorinius vandenis, katamarano įgula iškelia jos vėliavą."

Kitam kelionės dalyviui - Andriui Semenecui yra tekę plaukioti dideliais jūriniais laivais, tad pasiplaukiojimu jūra jo nenustebinsi. Vis dėlto, kaip pats sakėsi, plaukimas dideliu laivu ir mažu laiveliu labai skiriasi: čia pat vanduo, vėjas, bangos. Katamarano priekyje ištiestas tinklas, ant kurio galima pagulėti, tad Andrius ten ir įsitaisė. "Gulėjau per kokį metrą nuo vandens, - pasakoja Andrius" Po tavimi jūra, virš galvos - saulė. Taip ir plaukėme visą dieną."



Mano kelionė į Kosta Riką
Christine Hall

Žurnalo "Braille Monitor" redaktorius Garis Vunderis (Gary Wunder) šio straipsnio autorę pristatė kaip ilgametę JAV Nacionalinės aklųjų federacijos narę, Naujosios Meksikos aklųjų organizacijos pirmininkę, kuri dar eina ir šios organizacijos senjorų skyriaus pirmininkės pareigas. Kaip matysite iš straipsnio, Kristina ne tik dirba pasiraitojusi rankoves, bet ir randa laiko įdomiam laisvalaikiui. Skaitykite jos pasakojimą apie atostogas Kosta Rikoje, kur ji lankėsi kartu su dukra.

Praėjusių metų lapkritį su dukra Kendi lankėmės Kosta Rikoje. Kosta Rika buvo mano svajonių šalis, viena iš tų vietų pasaulyje, kurias labai norėjau aplankyti. Kokių tik nuotykių ten nepatyrėme abi su dukra? Mes gyvenome nuošaliame, labai gražiame poilsio centre džiunglių gilumoje: aplink augo nematyti medžiai, įvairūs kiti augalai, lakstė visokiausi laukiniai gyvūnai. Pirmą kelionės naktį praleidome viešbutyje Kosta Rikos sostinėje San Chosė, nuo kurio iki mūsų poilsio centro automobiliu dar buvo likę trys su puse valandos kelio.

Apsigyvenusios poilsio centre, jau kitą rytą išvykome į ekskursiją pėsčiomis po Kahuitos nacionalinį parką (angl. Cahuita National Park) atogrąžų džiunglėse. Pasak gido, paprastai laukinius gyvūnus galima lengvai pastebėti tarp vešlios, spalvingos floros. Tą dieną neatrodė, kad džiunglėse knibždėtų daug gyvūnų, bet mūsų vadovas keletą jų pamatė ir mums parodė: tai buvo pora gyvačių (labai nuodingų), viena kita beždžionė, keli ant medžių kabantys tinginiai ir daugybė gigantiškų skruzdėlių medgraužių. Dalis grupės atsiskyrė ir pasirinko nardymą su vamzdeliu. Nardydami jie matė daug spalvingų žuvų ir nuostabių koralų, kurių stengėsi neliesti. Kendi taip pat nuėjo su jais, jai buvo labai įdomu, nes nardė pirmą kartą. Aš anksčiau buvau nardžiusi Karibuose ir Havajuose, todėl nutariau neiti. Kai nardžiau Karibuose, dar šiek tiek mačiau, savo dideliam džiaugsmui sugebėjau įžiūrėti keletą spalvingų žuvų.

Rytais prabudusios girdėdavome iš džiunglių sklindantį staugimą, kuris priminė kalnų liūto riaumojimą. Nustebome sužinojusios, kad garsą skleidžia beždžionės staugūnės, atliekančios poravimosi ritualą. Šios beždžionės yra palyginti mažos, tad sunku patikėti, kad smulkūs padarai gali sukelti tokį didelį garsą. Bet tapo ramiau, žinant, kad kalnų liūto nėra netoliese.

Kalbant apie beždžiones ir kitus džiunglių gyvūnus, man šios kelionės akcentas buvo vizitas į gyvūnų gelbėjimo centrą. Mūsų gidas Deksteris leido man apčiupinėti kai kuriuos gyvūnus, ir aš labai apsidžiaugiau, kad tarp jų nebuvo gyvačių. Paskui visa mūsų grupė nužingsniavo į beždžionių aptvarą. Prieš įeinant paklausiau Deksterio, ar galiu su savimi turėti baltąją lazdelę, į ką jis atsakė teigiamai, nes beždžionės tikriausiai norės su ja pažaisti. Patyręs gidas buvo visiškai teisus - beždžionės laipiojo po mano lazdelę, kabinosi į rankas, tūpėsi ant pečių, užlipo net ant galvos. Buvo labai smagu jas jausti ir tiesiog būti tarp jų. Tai buvo jaunos beždžionės, netekusios savo motinų, gelbėjimo centre jos buvo reabilituojamos ir po to grąžinamos į natūralią buveinę. Kai pirmą kartą įėjau į beždžionių aptvarą, savanoris iš karto patupdė beždžionę staugūnę man ant kelių, ji susiraitė ir užmigo. Beždžionės koatos ir paprastieji kapucinai smagiai žaidė su mano baltąja lazdele.

Taip pat turėjau progos rankomis paliesti skruzdėdą. Perbraukiau delnu per jo kūną, o Deksteris tuo metu laikė gyvūną apglėbęs rankomis. Jo kailis buvo labai šiurkštus, snukis - kaip ir buvo galima tikėtis - labai ilgas ir smailas, uodega laiba. Skruzdėdos turi tik tris pirštus. Vidurinis labai ilgas, kad gyvūnas galėtų išsikasti skruzdėlyne skylę. Skruzdėda įkiša savo ilgą liežuvį į skylę ir medžioja skruzdėles. Po to nuėjau į kitą aptvarą, atsisėdau ant žemės, ir prie manęs susirangė jaunas ocelotas - džiunglių katė. Deksteris pasirūpino, kad galėčiau apčiupinėti jos letenas, kurios buvo gana didelės lyginant su ja pačia. Ji buvo rami, atrodė, kad aš jai visai nerūpiu, nes kaip niekur nieko ėdė ant žemės prieš ją padėtą maistą.

Tada Deksteris manęs paklausė, ar esu pasirengusi labai baisiam dalykui. Atsakiau, kad esu pasirengusi, nes visada mėgau rizikuoti. Taigi, išėjome į miško aikštelę, kur jis man ant rankos užmovė storą pirštinę. Tada pasakė, kad kuo aukščiau pakelčiau ranką, ir ant pirštinės galiuko uždėjo gyvą pelę. Tada sušvilpė, iš kažkur atskrido sakalas, pagriebė pelę ir nusinešė. Žinau, nusiminsite sužinoję, kad pelę suėdė sakalas, bet ką daryti, gamtoje taip jau yra. Gerai girdėjau, kaip sakalas nuskrido nešinas pele.

Kitą dieną dauguma moterų išvyko į nuotykių parką, kur turėjo virš prarajos persikelti lynais, bet aš ir dar vienas poilsiautojas (Edis) nutarėme aplankyti mažą kakavos plantaciją - turistų traukos centrą. Kakavmedis yra medis, iš kurio vaisių gaminamas šokoladas. Ir vėl mums pasisekė: turėjome puikų vadovą, kuris išsamiai papasakojo apie visus šokolado gamybos etapus. Kai atvykome į plantaciją, paklausiau, kodėl ten tiek daug uodų, aplink mus skraidė jų debesys. Jie mane mėgsta, todėl visada stengiuosi apsisaugoti purškalu nuo vabzdžių. Mūsų gidas atsakė, kad ekskursijos pabaigoje aš, tikriausiai, labiau pamėgsiu uodus, nes jie apdulkina kakavmedžio žiedus, taigi, jei nebūtų uodų, nebūtų ir šokolado. Būtų labai liūdna, nes šokoladą labai mėgstu. Ekskursijos metu sužinojome apie šokolado atsiradimo istoriją, pamatėme, kaip jis gaminamas, kaip iš žalių kakavos pupelių, kurių paragavome, atsiranda labai skanaus šokolado plytelės. Savo rankomis pagamintą šokoladą pasiėmėme su savimi į poilsio centrą ir pavaišinome draugus. Kokie mes dosnūs, sakysite? Šokoladas Kosta Rikoje yra daug grynesnis už tą, kurio galima gauti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kosta Rikos šokoladas eksportuojamas daugiausia į Europos šalis, kaip antai į Šveicariją, o į JAV jo įvežama labai nedaug. Jei mėgstate tamsų šokoladą, jums čia patiktų, nes šokoladas čia daug geresnis už tą, kokio galima nusipirkti JAV.

Baigdama rašinį noriu pasakyti, kad Kosta Rikoje patyriau nuostabių akimirkų. Mano kelionė puikiai atitinka Nacionalinės Amerikos aklųjų Federacijos devizą: "Jūsų gyvenimas gali būti toks, kokio norite".

 

Iš anglų kalbos vertė Audronė Gendvilienė