Šulinys, 2016 balandis - gegužė



Kas yra "svetima" ir kas yra "Tėvynė"
Norbertas Kateris

Pamąstymai apie penkerius metus, pragyventus trijose Afrikos valstybėse

Kas man liko svetima ir kuo aš pasitikėjau, kaip metai, praleisti Kenijoje, Ugandoje ir Ruandoje, už 6000 km nuo Vokietijos, pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Tikiuosi mintis išdėstyti taip, kad jos sudomintų ir skaitytoją.

1979 metų rudenį Berlyne pradėjau studijuoti socialinį darbą. Prisidėjau prie draugijos "Užsieniečiai taip pat ir vietiniams" kūrimo, kuri domėjosi užsieniečių studijų sąlygomis ir socialine situacija. Tuo metu užmezgiau pirmuosius kontaktus su studentais iš Maroko, Turkijos ir Senegalo. Aktyviai dirbau Nikaragvos komitete ir su draugu 1982 metais lankiausi šioje šalyje. Studijų metu domėjausi socialiniu darbu besivystančiose šalyse.

1986-1990 metais dirbau pelno siekiančioje firmoje, kurioje dirbo ir keletas pabėgėlių. Palaikiau piliečių iniciatyvą prieš ksenofobiją, domėjausi pabėgėliais iš Šri Lankos, Afganistano. Ši veikla paliko pėdsaką mano gyvenime.

Vis susimąstydavau, ar norėčiau dirbti Azijoje, Afrikoje ar Lotynų Amerikoje. Nepaisydamas abejonių aktyviai dalyvavau politinio švietimo darbe (organizavau seminarus ) buvau tarptautinių stovyklų vadovu, visą laiką galvojau apie tarptautinę veiklą.

1992 m. dirbau mažoje antirasistinėje grupėje, kur pusantrų metų mums patiems trukdė mūsų rasistinis auklėjimas, kol vieną savaitgalį grupėje vieni kitiems atskleidėme savo vidines nuotaikas. Šie vidiniai išgyvenimai man buvo labai svarbūs, nes be jų nebūčiau galėjęs vėliau dirbti Rytų Afrikoje.

Dėl glaukomos vis labiau silpnėjo mano regėjimas. Nuo 1993 m. be tiflopriemonių jau negalėjau skaityti reginčiųjų raštu, po šešių metų ir didinančios priemonės nebepadėjo, o nuo 2002 m. jau nebematau ir spalvų, matau tik šviesos spindulius. Pamažu silpnėjantis regėjimas neleido man pulti į depresiją, o skatino geriau išmokti Brailio raštą, domėtis naujomis temomis, labiau pasikliauti klausa ir būti atviresniam visam supančiam pasauliui. Tai paskatino mane prisiminti studijų sunkumus ir tapti vienos britų tarnybos savanoriu. 1999 m. nuskridau į Mačakosą, vidutinio dydžio miestą Kenijoje, dirbti neįgalių vaikų tėvų konsultantu. Iš ten vykau į Kangundo silpnaregių ir aklųjų pagrindinę mokyklą.

Neturėjau jokios gyvenimo Afrikoje patirties, gyvenimas visuomenėje su kitomis normomis, kultūra ir vertybėmis yra visai kitoks. Reikėjo nemažai laiko apsiprasti. "Vieną minutėlę", ištardavo mano viršininkė Andželika ir versdavo mane palaukti visą valandą. "Labai užimta diena", dejuodavo mano kolega Peteris, kai reikėdavo valandą padirbėti. Iš pradžių aš stebėdavausi jų įpročiu viską daryti lėtai, bet turėjau priprasti, nes esant tokiam klimatui dažnai tai būdavo teisingas sprendimas. Aš uždirbdavau šiek tiek daugiau pinigų smulkioms išlaidoms, o mano kolegų uždarbis buvo toks pat, bet už tuos pinigus jie turėdavo išmaitinti visą šeimą. Trys ketvirtadaliai Kenijos gyventojų su nuostaba žiūri į baltuosius, jų turtingumą ir gerovę; apie 5-10 proc. su panieka žiūri į baltuosius, nes jiems baltieji asocijuojasi su kolonializmu ir rasizmu, ir maždaug vienas šeštadalis gal būt gali bendrauti su baltaisiais kaip su sau lygiais. Tokia yra mano asmeninė nuomonė. Jei kas nors su manimi norėdavo susipažinti ar susidraugauti, visada pirmiausiai pagalvodavau, ar jis mane laiko lygiaverčiu partneriu, ar " mano akyse mato dolerius?"- tai negeras jausmas.

Mano draugas Francis Saya, tuo metu dirbo didžiausios Aklųjų reabilitacijos įstaigos Rytų Afrikoje direktoriumi. Jis devynis mėnesius buvo studijavęs Londone ir gyveno Mačakose, už 300 km nuo savo tėvynės (jis buvo kamba etninės grupės atstovas, kiekvienos iš 42 etninių grupių, gyvenančių Kenijoje, kultūra labai skiriasi). Jis geriau suprasdavo mano klausimus, bendraudamas su juo geriau pažinau afrikiečių mąstymą. Pirmą pusmetį Kenijoje buvo tiek įspūdžių ir veiklos, kad visai nenorėjau klausytis žinių iš Vokietijos. Po dvejų su puse metų, pragyventų Kenijoje, tapau savu, nors buvau baltasis su matoma negalia. Apie tai man patvirtino vienas nutikimas. Kartą prisigėręs vyras mane ėmė plūsti ir tuo pačiu metu norėjo ištraukti iš kišenės pinigų. Priėjęs kitas vietinis gyventojas pareiškė: "Palik jį ramybėje, čia mūsiškis".

Pasibaigus "mano" projektui, kurį 2002 m. Kangunde pradėjo vykdyti organizacija "Special Unit", išvykau iš Kenijos, bet vėliau vis sugrįždavau pasisvečiuoti ir pirmuosius ketverius metus pasirūpindavau finansavimu. Šiuo metu 44 aklųjų, besimokančių 1200 mokinių turinčioje pagrindinėje mokykloje, finansinė padėtis yra stabili.

2006 m. šešis mėnesius dirbau Ugandos Aklųjų draugijoje, 2007 ir 2009 m. po aštuonis mėnesius dirbau pirmoje Ruandos aukštesniojoje mokykloje, kurioje mokėsi ir aklieji. Dėl kultūrinių skirtumų tarp Ugandos ir Kenijos mano tuometinė partnerė, kilusi iš Kenijos, turėjo daugiau problemų nei aš. Jau nebuvau "nepažįstantis Afrikos", buvau pakankamai susipažinęs su Ugandos aklųjų draugija ir keliomis šalies aklųjų mokyklomis. Per Kenijoje praleistus metus jau buvau susipažinęs su mažesnėmis ir didesnėmis korupcijos formomis. Žinojau, kad savišalpos organizacijoje kartais pirmiausiai padeda sau. Nenorėčiau taip paprastai juos už tai smerkti, nes jei mano vaikas sirgtų, o aš neturėčiau pinigų vaistams arba gydymui, nežinau ar nepasinaudočiau nedidele korupcija? Nors tai prieštarauja mano vidiniams įsitikinimams, suprantu, kodėl jie taip elgiasi.

Ruandoje situacija visai kitokia, man šiek tiek padėjo patirtis Kenijoje ir Ugandoje. Ruandos genocido metu buvo nužudyta apie 1 mln. , t.y. apie 10 proc. visų šalies gyventojų. Tai paliko didžiulius pėdsakus ir labai traumavo gyventojus, vietiniai gyventojai su baltaodžiais bendrauja dar mažiau nei su afrikiečiais. Net tarpusavyje Ruandos gyventojai bendrauja labai atsargiai, turi praeiti labai daug laiko, kad sugrįžtų pasitikėjimas, žmonės taptų atviresni ir pradėtų kalbėti apie karčią patirtį. Man buvo labai svarbu tokioje situacijoje nors kiek sušvelninti įtampą, bet artimesnius santykius pavyko užmegzti tik su keliais mokiniais ir kolegomis. Bet ar mes "svetimam" iš užsienio šalies atvykusiam žmogui imtume tuoj pat pasakoti apie 1994 m nužudytus šeimos narius?

Po keleto metų, per kuriuos dar rečiau apsilankydavau Afrikoje - 2009 m. paskutinį kartą lankiausi Ruandoje, ir prieš dvejus metus aplankiau draugus Ugandoje ir Kenijoje, supratau, kad mano požiūris keičiasi net ir būnant Vokietijoje. 2012 m. sužinojau dvi svarbias naujienas: penki aklieji Ruandoje sėkmingai įgijo mokytojo profesiją ir po kelių mėnesių jau susirado darbo vietas; Ugandos rytuose, tame regione, kuriame šešis mėnesius keliavau su ugandiečiu draugu Denisu, po stipraus žemės drebėjimo liūtys nuo žemės paviršiaus nunešė du kaimus.

Kartais gyvenime aš mąstau kaip vokietis, bet dažniau pasaulį matau afrikiečio akimis, aš tapau "pasaulio" piliečiu. Dažnai prisimenu susitikimus ir patirtį, įgytą Afrikoje, šiuo metu finansuoju dviejų jaunuolių mokslus ir pritariu silpnaregės draugės planams pagerinti vienoje Ugandos pradinėje mokykloje integruotai besimokančių aklųjų gyvenimo sąlygas.

(Apie autorių. Norbertas Kateris gyvena Getingene, išėjęs į priešlaikinę pensiją. Norintieji dalyvauti diskusijoje ar ko nors paklausti, gali rašyti adresu [email protected]).

 

Iš vokiečių kalbos vertė
Ina Praprovienė



Į "Zelvą" rinkosi literatai

Gegužės 12-13 d. LASS poilsiavietėje "Zelvoje" vyko Neregių literatų susitikimas-seminaras "Žodžių menas -2016".

Kaip paprastai, seminaro pradžioje paskelbta 2016 metų neregių literatų konkurso nugalėtoja. Ja tapo poetė Vilija Dumbliauskienė. Seminaro darbe dalyvavo literatūros kritikės Janina Riškutė ir Neringa Mikalauskienė-Dangvydė, rašytoja Gintarė Adomaitytė. J. Riškutė ir G. Adomaitytė apžvelgė šių metų literatų konkursui pateiktus kūrinius, stipriąsias ir silpnąsias jų puses.

Šių metų seminaro moto pasirinkti poeto Henriko Radausko žodžiai: "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu". Todėl, kaip ir reikėjo tikėtis, daug dėmesio jame buvo skiriama pasakoms, jų sąsajoms su realiu pasauliu ir gebėjimui šias sąsajas įžvelgti. G. Adomaitytė perskaitė pranešimą "E. T. A. Hofmanas ir jo romantinės pasakos", o N. Mikalauskienė surengė kūrybines dirbtuves "Pasakos prasmė, jos ryšys su gyvenimu ir kūryba".

Nors oficialiai šių metų "Poezijos pavasaris" prasidėjo tik gegužės 15 d., tačiau jo paukštė jau atskrido į "Zelvą". Savo kūryba su seminaro svečiais dalijosi rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, aktorė ir rašytoja Birutė Mar, fleitininkė marija Račkauskaitė.

Antrąją seminaro dieną dalyviai skaitė savo pačių kūrybą, diskutavo apie neregių literatų kūrybos ateitį, panašaus pobūdžio seminarų reikalingumą. Šių metų neregių literatų seminaras - dešimtasis, jubiliejinis, o 2020 m. konkursas (jeigu ir toliau tokie konkursai vyks), bus jau dvidešimtasis.



Registracija internetu

Techninės pagalbos neįgaliesiems centras (TPNC) praneša, kad sukurta informacinių technologijų sistema, leidžianti pas TPNC specialistą registruotis tiesiog internetu. Šia sistema galės patogiai naudotis visi neįgalieji, nesvarbu, ar jie turi judėjimo, regėjimo ar klausos negalią. Sistemoje veikia savarankiška registracija be asmens autentifikacijos. Prie jos prisijungti galima per elektroninius valdžios vartus bei TPNC internetinę svetainę.

Esant poreikiui, sistemoje galima užsisakyti ir neįgaliųjų techninės pagalbos priemones, tačiau tam jau reikės autentifikacijos. Prisijungus per elektroninius valdžios vartus ir autentifikavus save kaip asmenį, neišeinant iš namų galima užsisakyti neįgaliųjų techninės pagalbos priemones, pavyzdžiui, neregio lazdelę ar specialųjį vonios suoliuką. Nuo šių metų TPNC pasirašė sutartį su kurjerių tarnyba, todėl atsirado galimybė, esant reikalui, smulkias techninės pagalbos priemones išsiųsti asmeniui tiesiai į namus.



* * *

Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro lankytojai gegužės viduryje jau antrą kartą susitiko su dailininko Mariaus Jonučio kūryba. Galerijoje "Meno niša" kiekvieną pavasarį dailininkas surengia savo naujausių darbų parodą. Pernai buvome sužavėti pasaulio pasakų motyvais sukurtais erdviniais, daugiasluoksniais ryškių spalvų paveikslais. Juos galėjome liesti ir klausytis autoriaus komentarų bei padrąsinimų atverti gilesnius meno kūrinių sluoksnius - stalčiukus bei dureles su įvairiomis paslaptimis ir užslėptomis prasmėmis. Šiais metais parodą jungianti mintis ir pavadinimas - "Sodai" autoriui asocijuojasi su atgimstančia augmenija, paukščiais bei vabzdžiais.

Susitikti su mumis vėl buvo pasiruošęs ir pats kūrinių autorius, deja, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės šito neleido padaryti.

Šiemetinė paroda įvairi, gausi ir labai spalvinga bei netikėta savo meniniais sprendimais. Buvo smagu grįžti į jau pažįstama dailininko atlikimo stilistika išpuoštą erdvę. Lietėme obuolį su daug durelių, inkilus su jaukiai įžiebta lempele bei paliktu rašteliu, kuriame paukštis žada greitai grįžti, galėjome mintimis įsisupti jūros bangų verpetuose ar lyg paukšteliai ar vabaliukai “patupėti” granato medžio šakose. Labai džiaugiamės, kad dailininko pasirinkta erdvinė vaizdavimo technika leidžia ir neregiams pilniau pažinti jo kūrybą ir patirti naujų įspūdžių.

Esame dėkingi autoriui už tokią gražią parodą, nuoširdumą ir gražias mintis. Iš galerijos "Meno niša" visi išsinešėme plačias šypsenas ir pačias gražiausias emocijas.

 

Lina Norkienė



ĮSPŪDŽIAI IŠ RIO DE ŽANEIRO

Motinos diena šiais metais nebuvo itin graži, oras net lietų žadėjo. Tą dieną baigiau krautis lagaminą, laukė ilga kelionė į šalį, kurioje dar niekada nebuvau buvęs. Tai buvo įprasta kelionė į golbolo varžybas, tik šalis neįprasta: joje šiais metais vyks tiek sveikųjų, tiek neįgaliųjų olimpiados. Lietuvos golbolo rinktinė keliavo į Rio de Žaneirą, esantį Brazilijoje, dalyvauti dviejuose turnyruose. Norėjome išbandyti tiek olimpinę areną, tiek ir savo pajėgumą su komandomis, kurios, kaip ir mes, sieksime olimpinių medalių.

Pirmoji ir vienintelė tarpinė stotelė, kurioje persėdome į pagrindinį lėktuvą, turėjusį mus nugabenti į Rio, buvo Frankfurte. Pagrindinio lėktuvo ten laukėme daugiau nei šešias valandas. Turėjome daug laiko ir pasėdėti, ir pasivaikščioti.

Iki Rio skridome apie vienuolika valandų, nusileidome apie penktą valandą ryto Brazilijos laiku.

Apie Braziliją, tiksliau, apie Rio, informaciją ėmiau rinkti dar prieš kelionę į šią šalį. Mane domino šalies valiuta, virtuvė, orai bei kiti įdomūs faktai. Kalbant apie pinigus, įdomu tai, jog paprasta mintimis sugrįžti į tuos laikus, kai mūsų šalyje buvo litas. Mat braziliško pinigo - realo - kursas čia panašus į buvusio lito. Realas - valiuta, su kuria reikėjo elgtis švelniai, kadangi pasitaikydavo labai plonyčių banknotų. Jau seniai teko valgyti už 38 litų sumą, tačiau tokią galimybę turėjome viešbutyje, kuriame gyvenome. Tiesiog tą rytą, kai į viešbutį buvome atvežti, pusryčiai dar mums nepriklausė. Prieš tuos pusryčius buvome informuoti, jog jie mums kainuos, bet mažiau. O pavalgius kaina padidėjo. Nieko tokio, paskui įsitikinome, kad Brazilijoje kartais taip nutinka: kuo esi toliau nuo savo tikslo, tuo pigiau jo įgyvendinimas tau kainuoja, tikslui artėjant kaina gali didėti. Mūsų viešbutis buvo gana prabangus: galėjome mėgautis sauna, maudytis baseine, naudotis treniruokliais. Tik gaila, kad į kainą nebuvo įskaičiuoti nei vonios gyvatukai, nei kambarių radiatoriai. Tokių patogumų pasigedome. Tiesiog reikėjo kažkur džiovinti aprangą ir kitus drabužius. Bet mes buvome gana išradingi.

Oras Brazilijoje - karštas ir tvankus. Tuo laiku, kai mes viešėjome Rio, žemiausia oro temperatūra dieną buvo 24, o didžiausia - 31 laipsnis šilumos. Džiugu, jog tokiu šiltu oru pavyko aplankyti keletą įdomių vietų bei patirti gerų įspūdžių. Aplankėme ir įsiamžinome prie skulptūros, pastatytos vieno garsiausių Brazilijos futbolo žaidėjų garbei. Šis žaidėjas buvo Brazilijos futbolo rinktinės kapitonas - pasaulio čempionate tada komanda iškovojo vieną pirmųjų vietų. Kitas objektas, susijęs su futbolu, kurį aplankėme, - Maracano stadionas. Tiesa, vieną didžiausių futbolo stadionų pasaulyje pajutome eidami palei išorines jo sienas, kadangi turistai neleidžiami į vidų dėl paruošiamųjų darbų - tvarkomasi olimpinėms žaidynėms. Galiu pasakyti tiek, kad daug šimtų metrų nuėjome.

Aplankėme vieną didžiausių Rio paplūdimių - tai "Copa cabana". Jo krantus skalauja Atlanto vandenynas. Įsivaizduokite, kai vasarą temperatūra pakyla iki 40 laipspnių šilumos, smėlis tiesiog degina, todėl jis vėsinamas. Šiam tikslui naudojamos žarnos, kurios purškia vandenį į smėlį. Nepraleidome progos pabraidyti po Atlanto bangas, kurios nebuvo itin didelės. Ne veltui sakoma: svarbiausia ne ūgis, o smūgis. Atlanto bangos su didesne jėga neša smėlį nuo kranto į jūrą nei, tarkim, Baltijos jūros bangos. Kad atsigaivintume ir nebūtų taip karšta, gėrėme gaivų ir šaltą kokoso gėrimą tiesiai iš kokoso riešuto. Gėrimą vietiniai vadina tiesiog "coco". Prisipažinsiu, iki tos akimirkos rankose nebuvau laikęs tikro kokoso, kuris yra panašus į didelį arbūzą, nors forma labiau primena obuolį. Kitas skanėstas, kuris taip pat atgaivina vietinius karštu oru, - "asaji". Tai į vidutinio dydžio indą įdėta ledų porcija, pabarstyta įvairiais pagardais. Šį indą vos įveikėme aštuoniese. Visus šiuos įspūdžius antrąją viešnagės dieną padėjo patirti puikus mums paskirtas savanoris gerai kalbantis angliškai.

Kai baigėsi abu turnyrai, aplankėme dar vieną turistų pamėgtą objektą - cukraus galvos kalną. Į jį kėlėmės keltuvu, apžiūrėjome ir jo žemesnę, ir aukštesnę dalis. Tą dieną švietė saulė, bet aukštojoje dalyje, kuri yra kelių šimtų metrų aukščio, mažai ką matėme, kai žvelgėme žemyn. Vaizdą užstojo rūkas. Bet pasivaikščiojome smagiai. Pačiupinėjau tikrą bambuką, mačiau erškėtmedį - jo, aišku, neliečiau. Savo viešnagę ant kalno įamžinome - pasirašėme ant šiam tikslui skirtos sienos. Žemesniojoje kalno dalyje turėjome puikią galimybę iš aukštai apžvelgti miestą bei Atlanto vandenyną. Prisiragavome ledų, iš įvairių vaisių pagamintų kokteilių. Viešbutyje nuolat mėgavomės ananasais, vynuogėmis, mangais, melionais.

Olimpinėms žaidynėms ruošėsi ne tik didysis futbolo stadionas, arenoje, kur bus žaidžiamas golbolas ir kur išbandėme jėgas su stipriausiomis pasaulio komandomis, taip pat virė darbai. Turnyruose mums sekėsi šauniai: pirmajame keturių komandų turnyre užėmėme antrąją vietą, antrajame turnyre, kuriame dalyvavo šešios komandos - pirmąją.

 

Mantas Brazauskis



Beveik mintys

Kad sveikata - didžiausias mūsų turtas, sužinome tik pamatę vaistų kainas.
 

Musė gintare: man labai nepasisekė, kad įklimpau, bet, kita vertus, išliekamoji vertė...
 

Turi bėdų? Aš nieko neturiu ir nedejuoju.
 

 

Edmundas Pocius