Dažniausiai kalbėdami apie atvirą bet kurios sporto šakos čempionatą turime galvoje varžybas, į kurias suvažiuos atletai daugiausia iš keturių kaimyninių šalių. Arba tai bus tik aklųjų ir silpnaregių rungtynės, kuriose dalyvaus sportininkai ir iš tolimesnių valstybių. Tačiau šių metų birželio 26-29 dienomis Lenkijoje įvykusiam atviram neįgaliųjų plaukimo čempionatui netiktų nė vienas iš šių apibrėžimų. Į šias varžybas sportininkai suvažiavo ne vien iš aplink Lenkiją susispietusių šalių, bet ir iš Kazachstano, Uzbekijos, Izraelio ir net tolimosios Meksikos.
Jau pirmąją varžybų dieną aš ir dar du į rungtynes vykę plaukikai įsitikinome, kad Lenkai šiuo čempionatu siekia ne tik trumpam ištrinti valstybių sienas, bet ir parodyti, jog visi neįgalieji yra lygūs. Tad akliesiems ir silpnaregiams teko nelengva užduotis - susirasti priešininkų. Nors dalyvių skaičiumi šiam čempionatui nė iš tolo neprilygsta Lietuvoje vykstančios aklųjų varžybos, neregių čia pasitaikė vos vienas kitas. Didžiąją dalį varžybų dalyvių sudarė jaunuoliai, turintys fizinę negalią. Tačiau atėjus starto metui kai kurių atletų negalia tarsi išnykdavo, netekdavo reikšmės. Štai estijos atstovui nebūtų gėda net su pačiu Maiklu Felpsu palenktyniauti - jaunuolis, nors neturi abiejų rankų, baseine rodė tikrus stebuklus. Jis 50 metrų peteliške ne plaukė, o slydo, bangavo visu kūnu ir nardė kaip ungurys, tik porą kartų išnirdamas įkvėpti. Laimei, baseinas buvo penkiasdešimties metrų, tad šiam sportininkui buvo vietos įsiplaukti. Nustebino ir kiti sportininkai, darantys, rodos, neįmanomus dalykus. matant šiuos šaunius plaukikus ir jų rezultatus, norom nenorom suima keistas jausmas - pagarba ir kartu gėda, kad lenktyniaudama su gretimame take plaukiančia nerege nenorėdama aplenkei bent šešias kojų nevaldančias sportininkes. Ir tuomet supranti, kad starto protokole nurodyta grupė s11 tėra tik skaičius, ir akimirką atrodo, jog jį galima tiesiog nusimesti lyg juodus plaukimo akinius, su kuriais varžybose privalo plaukti šiuo skaičiumi pažymėti sportininkai.
Laimei, yra ir tokių skaičių, kuriuos turime ne nusimesti, o tik mažinti. Tai rekordai, kurie šiose varžybose pasipylė lyg iš gausybės rago. Prie to labiausiai prisidėjo Gluosnė Norkutė, plaukusi net penkias rungtis ir kiekvienoje iš jų pagerinusi jei ne Lietuvos, tai bent asmeninius rekordus. Kaip iš dangaus krito ir medaliai - jų parsivežėme šešis. Bet atviras Lenkijos čempionatas buvo gausus ne vien rekordų ir medalių. Juk tai pirmas ir tikriausiai ne paskutinis kartas, kai Lietuviai kviečiami į Lenkijoje vykstantį čempionatą be sienų.
Brigita Narmontaitė
Birželio 20 dienos popietę ir naktį į birželio 21 d. Vilniuje vyko aštuntasis kultūros ir meno festivalis "Kultūros naktis". Turiningą programą "Aš, neregys ir biblioteka" kultūros nakčiai parengė Lietuvos aklųjų biblioteka. Bibliotekos svečiams buvo parodytos Brailio ir garsinės knygos, jiems patiems pasiūlyta žodį ar frazę parašyti Brailio raštu. Informacinių technologijų specialistas Arvydas Juchna praktiškai pademonstravo, kaip neregiai dirba su kompiuteriu, Brailio eilute, kitomis pagalbinėmis technologijomis. Naujienų galėjo pamatyti ar išgirsti ne tik bibliotekos svečiai, bet ir kiekvienas neregys. Nors dar ne visai patogu, bet praktiškai jau įmanoma dirbti su android įrenginiais" plančetiniais kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais su minėta operacine sistema.
("Šulinio" info)
Aklieji per mažai žino apie haliucinacijas. žurnalas "NB". Straipsnelis apie labai ryškias vizualines haliucinacijas, kurias patiria neseniai apakę žmonės. Jos vadinamos Čarlzo Boneto sindromu, bet apie šią būseną mažai žino ir medikai, ir aklieji. Haliucinacijos akluosius gąsdina ir gali turėti rimtesnių pasekmių, nei manyta anksčiau. Tokia išvada padaryta atlikus 492 aklųjų apklausą. Paaiškėjo, kad juos trikdo vizualinės haliucinacijos, apie kurias bijo pasisakyti, kad nebūtų pavadinti psichikos ligoniais. Apklausą atliko Londono Karališkojo koledžo ir Geltonosios dėmės draugijos specialistai. Tyrėjai mano, kad tai didelė neseniai apakusiųjų problema, nes nežinia, kaip jiems būtų galima padėti. Laimei, po apakimo praėjus keleriems metams, haliucinacijos pranyksta savaime.
Naujas įstatymas gina šunų vedlių savininkus. žurnalas "NB". Remiantis naujuoju Jungtinės Karalystės baudžiamojo kodekso straipsniu dėl pavojingų šunų laikymo, žmogus, kurio šuo užpuolė šunį vedlį, gali būti trejiems metams patupdytas už grotų. Įstatymas pakeistas organizacijos "Šunys vedliai akliesiems" pastangomis
(Parengta pagal www.ibsasport.org/sports/torball.)
Torbolas - aklųjų ir silpnaregių komandinis žaidimas, sukurtas 20 a. aštuntajame dešimtmetyje. Tai judrus, greitas žaidimas kamuoliu, tinkamas įvairaus amžiaus vyrams ir moterims, gera reabilitacijos priemonė naujai apakusiems, puikus laisvalaikio praleidimo būdas.
Torbolas žaidžiamas 16 metrų ilgio ir 7 m. pločio aikštelėje. Žaidžia dvi komandos po 3 žaidėjus kiekvienoje Abiejose aikštelės pusėse yra vartai. Žaidžiama barškančiu kamuoliu, kurį reikia sviesti skersai aikštę ir pataikyti į priešingos komandos vartus. Sunkiausias dalykas - puolanti komanda į priešininko vartus turi mesti kamuolį taip, kad ji skrietų po trimis virvėmis, ištiestomis skersai aikštės Kita komanda siekia apginti savuosius vartus klausydama, kur rieda skambantis kamuolys. Paskui besiginanti komanda tampa puolančiąja, vienas jos žaidėjas meta kamuolį. Nuo kito panašaus žaidimo - golbolo - torbolas skiriasi tuo, kad jo kamuolys lengvesnis, sveria tik 500 gramų ir yra pripūstas oro, be to, golbolo aikštelėje nėra skersinių virvių. Torbolas turi viską, kad taptų parolimpine sporto šaka. Tai populiarus žaidimas Centrinėje Europoje ir Lotynų Amerikoje, Azijoje, Afrikoje ir Okeanijoje jį žaidžia beveik 1200 žmonių iš maždaug 30 pasaulio šalių. Torbolo atsiradimo aplinkybės nežinomos. Aštuntajame dešimtmetyje jis buvo sudarytas pagal kitą torbolo variantą, vėliau pavadintą golbolu. Jiems visiems davė pradžią rolbolas (aklųjų riedulys). Tad kadaise Centrinėje Europoje buvo žaidžiami du torbolo variantai. Senasis torbolas buvo žaidžiamas 2 kg svorio kamuoliu, o golbolu jis tapo į anglų kalbą išvertus vokišką torbolo pavadinimą; naujasis torbolas dabar tiesiog torbolas, žaidžiamas 0,5 kg svorio kamuoliu.
Nyman, Micki "Interpretacija kuria tikrovę. Negalia ir subjektyvumas trijų menininkių biografijose".
Pasitelkus tris biografinius filmus, straipsnyje atskleidžiamas neįgalumo vaidmuo trijų garsių moterų biografijose: rašytojų Janet Frame (1924-2004) ir Iris Murdoch (1919-1999) bei rašytojos ir fotografės Diane Arbus (1923-1971).
Pirmasis filmas "Angelas prie mano stalo" skirtas Naujojoje Zelandijoje gimusios rašytojos Janetos Frame biografijai. Režisierė Jane Campion cituoja rašytojos mintis, kad "beveik viskas, ką darome, yra įsivaizduota, ir tik mūsų interpretacija sukuria tikrovę". Šiame filme rodomi svarbūs Janetos Frame gyvenimo faktai, pavyzdžiui, kad 21 metų amžiaus ją ištiko nervų priepuolis, klaidingai buvo diagnozuota šizofrenija ir skirtas gydymas elektrošoku. Režisierė pabandė atkurti subjektyvius Janetos Frame išgyvenimus, susijusius su negalia. Antras biografinis filmas "Iris" (2001) skirtas Airijoje gimusiai britų rašytojai ir filosofei Irisei Murdoch, režisierius Richard Eyre. Irisė Murdoch gyvenimo pabaigoje susirgo Alzheimerio liga. Nepaisant vis didesnių sunkumų, kylančių dėl sutrikusios atminties, rašytoja sugebėjo savaip interpretuoti, įsivaizduoti bei intuityviai suvokti besikeičiančią tikrovę. Filme "Įsivaizduojamas Dianos Arbus portretas" režisierius Stevenas Shainbergas subtiliai parodė, kaip tampriai psichikos negalia buvo susijusi su šios amerikietės talentu ir lakia vaizduote. Visi trys režisieriai susiejo portretuojamų moterų psichikos savybes su atitinkamais materialios tikrovės aspektais, būdingais kiekvienos moters artimiausiai aplinkai ir šalies kultūrai. Visuose filmuose subjektyvus talentingų moterų tikrovės suvokimas parodytas per negalios prizmę, žiūrovams padedant suprasti, kokie impulsai skatino šių žymių moterų kūrybą.
Iš anglų kalbos vertė
Audronė Gendvilienė
"Kaip aš pasiimsiu savo pinigus?" - šis klausimas man tapo aktualus, kai sulaukiau aštuonioliktojo gimtadienio. 1980 m. pinigus galėjau išsigryninti prie bankuose esančių langelių. 1990 m atsirado bankomatai. Viena vertus, tai buvo pažangu, nes nebereikėjo per pietus arba šiek tiek prieš 16 valandą skubėti į banką, galėjai ir savaitgaliais ramiai pasiimti pinigus, antra vertus - naudotis bankomatu nebuvo taip paprasta.
Prie bankomatų, įmontuotų pastato lauko sienoje, mane, aklą asmenį, dažnai apimdavo blogas jausmas, kad kažkas gali žiūrėti per petį ir pagriebti bankomato išduotus pinigus. Truputėlį geriau jausdavausi prie bankomatų, pastatytų banko patalpose. Šiek tiek pasipraktikavęs galėdavau atlikti visus keturis žingsnius: įdėti bankomato kortelę į jai skirtą vietą, paspausti viršuje kairėje esančią nuorodą "pinigų išmokėjimas", tada surinkti PIN kodą bei patvirtinti jį dešinėje esančiu klavišu ir galiausiai pasiimti pinigus. Bankomatas pradėdavo barškėti, išspjaudavo kortelę ir šiek tiek vėliau pinigus.
Devintojo dešimtmečio viduryje atsirado didelė naujovė: Miuncheno pagrindinėje geležinkelio stotyje prie "Hypo" banko buvo pastatytas kalbantysis bankomatas. Jis mane pasveikindavo sakiniu: "Prašome įdėti savo kortelę". Įdėjus kortelę, malonus balsas tardavo: "Įveskite PIN kodą". Ir taip iki operacijos pabaigos mane lydėdavo balsu: "Prašome, paimkite pinigus. Labai ačiū. iki susitikimo!"
Tačiau tai truko neilgai. Kai devintojo dešimtmečio pabaigoje "Hypo" bankas ir Bavarijos bankas susijungė ir pradėjo naudoti naujas kompiuterines programas, kalbančiųjų bankomatų nebeliko. Vėl turėjau naudotis senais metodais, prisiminti, kur yra kokie mygtukai ir kada juos reikia paspausti. Dar labiau nusivyliau po dešimties metų. 2009 metais, rinkimų dieną, praėjus keliems mėnesiams po "Neįgaliųjų lygių galimybių įstatymo" ratifikavimo, norėjau pasiimti grynųjų pinigų. Atėjęs prie bankomato ir įkišęs banko kortelę, pastebėjau, kad bankomato išorė pasikeitė. Vietoje mygtukų buvo įtaisytas stiklinis ekranas. Mano žmona patvirtino, kad vietoje mygtukų įstatytas liečiamasis ekranas ir aš neturiu jokių galimybių juo naudotis. Šiuo žingsniu buvo žengta atgal į akmens amžių, kai savo pinigus galiu pasiimti tik su žmonos pagalba.
"Ar taip turėtų ir likti?" - paklausiau savęs. Susisiekiau su banko asmeniniu konsultantu ir papasakojau apie iškilusią problemą. Malonus žmogus iškart suprato ir buvo sujaudintas. Jis sakė, kad naujieji bankomatai neįgaliesiems yra pritaikyti. Apie ypatingus aklųjų poreikius tikriausiai niekas nepagalvojo.
Kartu ieškojome problemos sprendimo. Kad galėčiau savarankiškai pasiimti pinigų, specialiai man iš dirbtinės medžiagos buvo sukurtas šablonas, su kuriuo galėjau paliesti reikiamas stiklinio liečiamojo ekrano vietas. Taip aš vėl galėjau savarankiškai pasiimti pinigus. Tačiau tas sprendimas su šablonu nebuvo visiškai priimtinas ir tai nebuvo tikrasis įtrauktumas.
Labai tikiuosi, kad greitai atsiras bankomatai, kuriais aklieji galės naudotis savarankiškai be jokių asistentų ir pagalbinių priemonių. Naujuose bankomatuose visa informacija akliesiems, taip pat ir informacija apie sąskaitos likutį ir pinigų pervedimus, turėtų būti pateikiama per ausines.
Iš vokiečių kalbos vertė
Ina Praprovienė
Kai man pasidaro labai liūdna, žiūriu milžiniškų kengūrų nuotraukas. Mano akys mato tik neryškius žvėrių siluetus. Kokią valandą tyliai sėdžiu, vartydama nuotraukas, o galvoje sukasi įvairiausios mintys.
Gimiau kurčia 1933 metais Ryhene, Šveicarijoje. Tada dar buvo uždrausta gestų kalba. Į namus ateinanti mokytoja mane mokė garsų kalbos. Iki garbaus amžiaus galėjau skaityti iš lūpų ir taip bendrauti su girdinčiais žmonėmis.
Būdama ketverių, Bazelio zoologijos sode pirmą kartą pamačiau kengūrą. Mane sužavėjo tai, kad kengūros vaikšto ant dviejų kojų panašiai kaip žmonės. Nuo tada domėjimasis jomis nuolat augo. Vieną naktį sapnavau Australijos Ajerso uolą (arba Urulu), nors niekada nebuvau mačiusi šios didžiausios Žemėje pavienės uolos. Šis sapnas buvo lyg pranašiškas ženklas, todėl aš labai norėjau apsilankyti Australijoje. Jaučiau nuolatinę nepažįstamo kontinento trauką.
Einant metams mano tėvai pastebėjo, kad aš dažnai bėgu netiesiai. Buvau smarki ir nesupratau, kas man darosi, kur glūdi problema. Vėliau akių gydytojas man diagnozavo pigmentinį retinitą, teko gydytis daugelį savaičių. Gydymas buvo sėkmingas, mano regėjimo laukas padidėjo, kol aš, kaip tas kiškis, galėjau matyti vaizdą tik abiejuose šonuose. Nuo tada supratau, kodėl mane dažnai vadino svajotoja. Aplinkiniai galvojo, kad aš neatidi, nes nuolat į ką nors atsitrenkdavau ar suklupdavau.
Profesinėje mokykloje išmokau audimo bei grafikos darbų ir dirbau grafikos skyriuje, o vėliau dailiųjų amatų fabrike. Mėgau spalvas ir formas - ryškiai raudona su dramblio kaulo spalva buvo mano mėgstamiausias derinys. Laisvalaikiu audžiau sienų kilimėlius ir liejau akvareles. Kai kurie mano darbai buvo eksponuojami.
Nenumaldomas noras tapti tyrinėtoja atsirado vėliau. Keletą kartų per savaitę aš eidavau į zoologijos sodą ir stebėdavau kengūras. Tais laikais dar nebuvo pagalbinių priemonių, padedančių norintiems mokytis, ir aš, būdama kurčia, negalėjau studijuoti universitete.
Tačiau man netrūko valios, nusprendžiau studijuoti savarankiškai ir pati pritaikiau reikalingas zoologijos, biologijos ir žvėrių psichologijos žinias. Išmokau anglų kalbą ir užmezgiau kontaktus su Australijos mokslininkais. Už savo pirmą darbą apie tai, kaip kengūros valo savo sterblę, buvau pripažinta kaip kengūrų tyrinėtoja.
Kelionėse į Australiją mane lydėdavo mama arba draugės. Kiekvieną kartą atvykusi į Australiją jausdavausi taip, lyg būčiau grįžusi namo.
Apsiginklavusi sudėtingiausiais prietaisais, atlikau lauko tyrimus su pusiau prijaukintomis kengūromis. Piešiau, fotografavau ir filmavau kengūrų gyvenimą. Tyrinėjau, ką jos ėda, kaip kovoja, flirtuoja, poruojasi, elgiasi bandoje ir kaip augina jauniklius. Aš įgijau universitetų pripažinimą ir mano pavardė puikuodavosi po straipsniais tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose, taip pat ir 30-ies tomų gyvūnų enciklopedijoje "Grzimeks".
Šeštojo dešimtmečio pradžioje išgyvenau sunkų laikotarpį. Per metus labai progresavo mano akių liga. Akiplotis vis labiau siaurėjo, regėjimas stipriai pablogėjo. Kai Australijoje persirgau tymais, mano regėjimas taip greit pradėjo silpti, kad nors ir labai apgailestaudama, bet turėjau atsisakyti lauko tyrimų.
Mano gyvenimas pasikeitė. Išmokau naudotis baltąja lazdele, nors iš pradžių dažniausiai ją slėpdavau rankinėje. Nepaisydama nieko ir toliau keliavau į Australiją, kad galėčiau būti su kengūromis. Džiugu, kad gyvūnai nesibaidė mano baltosios lazdos. Išmokau naudotis silpnaregiams pritaikytu kompiuteriu, elektroniniu paštu bendrauju su mokslininkais iš viso pasaulio.
Jau seniai neatpažįstu žmonių veidų. Su draugais bendrauju per lytėjimą, specialia kurčneregiams skirta abėcėle (Lormo). Šiandien man sunku įsivaizduoti, kaip anksčiau galėjau atskirti apie 50 skirtingų kengūrų ir priskirti jas tam tikrai kengūrinių rūšiai. Bėgant metams, vis sunkiau pradėjau skirti spalvas. Gaila, kad nebegaliu taip aiškiai matyti žydinčių pievų ar rudeninių lapų spalvų. Nuotraukas ir filmus iš Australijos matau labai neryškiai. Bet mano paguoda yra prisiminimai.
Kai pažvelgiu į nuotraukas, kuriose nufotografuotos milžiniškos kengūros, žinau, kad jos nuolat gyvens mano sieloje. Aš jas uodžiu savo kambaryje arba pamiškėje, jaučiu jų kailį tarp pirštų.
Apie autorę
Doris Herrmann (80 metų) serga Ušerio sindromu, gyvena Reinacho senelių namuose Šveicarijoje ir rašo kriminalinius romanus. Interneto puslapis www.herrmann-doris.ch
Iš vokiečių kalbos vertė
Ina Praprovienė