Aš džiaugiuosi, kad gražiai prisimintas mūsų mokyklos direktorius Antanas Baltramiejūnas. Per dvylika metų Kauno aklųjų mokykloje patyriau ir jo griežtumą, ir jo jautrų rūpestingumą, ir jo pedagoginį reiklumą, jo norą, kad mes ir daugiau žinotume, ir geriau gyventume. Pamenu, kai jau baigiant mokyklą jis rūpestingai išsitarė: - Tamsi naktis ir nieks nelaukia; reikės ritinti sunkų akmenį. Ir po penkiasdešimt metų šie jo žodžiai teisinasi.Tik liūdna, kad tokio žmogaus nėra tarp mūsų - su juo geriau žinotume, kur link ritinti tą sunkų akmenį. Mes dėkokime už tai, kad jį ritino visą laiką galvodamas, kad aklajam būtų lengviau gyventi.