Neabejoju, kad tikrai ne mažai daliai žurnalo skaitytojų įdomu, kas darosi chore.Aišku, kad rūpi ne tik kolektyvo meninis lygis, koncertai, išvykos.Tai specifinis darbuotojų kolektyvas.Šalia dirba sveiki ir su regėjimo negalia.Gaila, bet Dovilė šį kartą „neužkabino“ temos apie šiuos specifinius santykius.Kokie jie?Ar vyksta kokios nors diskusijos apie normaliai tarp neregių ir sveikųjų iškylančias problemas?Ar kas nors paklausia sveiko choro artisto apie jo požiūrį į neįgalųjį? Septintame žurnalo numeryje yra pasakojama, kaip Biržuose akla mergaitė mokėsi integruotai. Kas mane nustebino, o tuo pačiu ir pradžiugino, kad buvo atkreiptas dėmesys į mokytojų supratimą apie aklojo galimybes.Tiesiog jie buvo pakviesti į A.Jonyno mokyklą.O kokius gi“ kursus“ praeina nauji choro artistai? Ar kas nors pasvarsto apie vidinį klimatą? Tikrai nemanau, kad tai nesvarbu.Manau, kad dalis neregių paliko kolektyvą dėl neigiamos atmosferos. Dėl žeminančio požiūrio į neregį. O gal aš klystu? Gal neregiui niekada neiškyla problemos kaip is ir su kuo pasieks ir paliks sceną?Gal aplinkui visada pilna rankų ir akių, kurios padeda susiorientuoti naujoje vietoje?
Dar reikėtų pakalbėti ir aPie choro perspektyvas.Stebint dabartinius procesus, darosi liūdna. Tarp dainininkų nebėra nė dešimties aklųjų ar silpnaregių.Vos chorą palikus vienam neregiui, į jo vietą bematant priimamas kitas, bet, jau suprantama, ne iš regėjimo neįgaliųjų.Tiesiog paprasčiau.Sveikas studentas juk nekelia jokių papildomų problemų.Manau, kad einama prie to, kad kaip ir kiekvienoje sveikųjų darbovietėje, taip ir chore, neregių turėtų nelikti.Na nebent kokie 2 proc., t.y. vienas artistas.Dirbant šviesios atminties maestro Juozapui Kairiui, nuolat buvo girdimas klausimas: ką daryti, kad chore dainuotų neregiai?O gal aš klystu? Gal kažkas yra daroma tuo klausimu? Ar viskas palikta negailestingai konkurencijai? Įdomu būtų išgirsti ir profesoriaus P.Gylio nuomonę apie choro dabartį ir ateitį, apie aklųjų artistų perspektyvas.
Taigi, ir ateityje lauksime straipsnių apie choro reikalus. Ir ne tik apie „kūrybines kančias“.Žinoma, svarbu, kur kolektyvas juda meninėje erdvėje, bet ne mažiau rūpi ir ar tai išliks akliesiems ir silpnaregiams darbo vietas išlaikantis ir kuriantis kolektyvas.Tik kalbant, keliant problemas galima sulaukti teigiamų rezultatų. Kuo baigėsi tyla Panevėžyje,aklųjų įmonėje, jau žinome.