Kiekvienais metais rugpjūčio mėnesį prisimename Baltijos kelią, suvienijusį trijų Baltijos šalių gyventojus ir tapusį jų valstybių laisvės simboliu. Baltijos kelias nuolat primena, kad laisvę mums teko susigrąžinti įdedant daug pastangų ir ryžto. Gyvendami laisvoje šalyje galime džiaugtis įvairiomis galimybėmis, laisvai reikšti savo mintis, daryti įtaką politiniam jos gyvenimui. Viso to nebūtų buvę, jei ne žmonės, ją gynę ir kūrę visais negandų kupinais laikais, juk šalies gynyba ir jos kūrimas neapsiriboja vien kariniais veiksmais. Didelės reikšmės turi pilietinis gyventojų aktyvumas, susidedantis iš įvairių elementų: mokslo tyrimų, kūrybos, savanorystės priimant karo pabėgėlius, aktyvaus dalyvavimo protestuose ar kitose pilietinėse akcijose, savo nuomonės reiškimo viešojoje erdvėje.
Neregiai visais laikais aktyviai dalyvavo ir tebedalyvauja valstybės gyvenime, pilietinėje veikloje. Vienas iš neregių bendruomenės kūrėjų, gynęs Lietuvą nuo priešų, buvo Pranas Daunys. Sulaukęs 19-os jis įstojo į Lietuvos kariuomenės savanorių gretas, tarnavo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino Pirmajame pėstininkų pulke, tapo vyresniuoju puskarininkiu. P. Daunio teigimu, frontas atrodo baisus sėdint namuose, o kai į jį patenki, pripranti ir nejauti jokios baimės. 1923 m. sausio 6 dieną mūšyje su lenkų partizanais netoli Širvintų P. Daunys, sprogus granatai, buvo sužeistas į galvą neteko regėjimo ir iš dalies klausos. 1925 m., gyvendamas ir mokydamasis Rygos aklųjų institute, pastebėjęs, jog Latvijoje neregiai gyvena visai kitokį, aktyvų, gyvenimą, gauna išsilavinimą ir įgyja specialybę. P. Daunys 1926 m. vasarą kartu su bendraminčiais Kaune suorganizavo pirmąjį aklųjų suvažiavimą, jo metu inicijavo Lietuvos aklųjų sąjungos įsteigimą. 1927 m., remdamasis latvių ir vokiečių kalbų abėcėlėmis, jis pritaikė brailio raštą lietuvių kalbai, tokiu būdu padovanodamas Lietuvos neregiams lietuvišką rašytinį žodį. 1928 m. P. Daunys buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, taip pat dviem Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.
Sovietmečiu P. Daunys tapo liaudies priešu, tuomet prasidėjo jo vargai, žmogus negavo pajamų, pensijos, nes kažkada buvo Lietuvos karys savanoris. 1962 m. jis mirė nuo insulto skurde, paniekintas ir apleistas. P. Daunio vardas ir nuopelnai aklųjų švietimui prisiminti tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę: 2014 m. šalia buvusio Kauno aklųjų instituto (dabar Prano Daunio ugdymo centras) atidengtas Lietuvos savanoriui skirtas paminklas.
Kitas iki šiol prisimenamas Lietuvos neregys Valentinas Vytautas Toločka aktyviai reiškė mintis apie politinius įvykius savo dienoraščiuose, prie valstybės gerovės prisidėjo palikęs mums daktaro disertaciją apie Lietuvos aklųjų švietimo raidą iki 1940 m. Taip pat šis žmogus kartu su poetu Antanu Jonynu inicijavo kelių savarankiškai veikusių aklųjų bibliotekų centralizaciją į vieną Lietuvos aklųjų biblioteką (LAB) 1966 m. LAB pavyzdys davė pradžią kitų Lietuvos viešųjų bibliotekų centralizacijai.
V. V. Toločkos biografijoje buvo įvairių laikotarpių, susijusių su jo pilietiniu aktyvumu. 1948 m. jis buvo pašalintas iš Kauno aklųjų instituto už antisovietinę veiklą ir į jį sugrąžintas po dvejų metų 1950 m. V. V. Toločka nuo vaikystės kūrė eilėraščius ir drąsiai reiškė mintis dienoraštyje, kurį rašė nuo keturiolikos metų. Visa tai tapo pagrindu jį apkaltinti antisovietinėmis nuotaikomis ir pašalinti iš instituto, tuomet jau pervadinto aklųjų mokykla. Pašalinimas iš mokyklos jį privertė tapti atsargesnį. Šio Lietuvos mokslininko ir poeto dienoraščiuose atsiskleidžia to meto nuotaikos. 1951 m., ilsėdamasis Kauno aklųjų instituto poilsiavietėje Kačerginėje, jis aprašė ritualus, atliekamus kiekvieną rytą: Stojame į rikiuotę. Raportuojame vaikų pionierių tikslus, ryte prieš pusryčius keliame stovyklos vėliavą giedodami abu himnus. Po vakarienės vėliavą nuleidžiame vėl giedodami himnus. Tonas paduodamas akordeonu. Tokia mūsų šalyje tvarka. (Toločka, 1951).
Jaučiamos pastangos prisitaikyti prie esamos situacijos atliekant tai, kas liepiama, tačiau žodžiai tokia mūsų šalyje tvarka nurodo prievolę visa tai atlikti, o ne laisvą pasirinkimą. Prispausti politinės santvarkos, žmonės dažnai stengiasi prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, kad galėtų išgyventi. Norint mokytis, dirbti, gauti reikalingų paslaugų, neregiams toks prisitaikymas tampa dar svarbesnis ir tuo pat metu skausmingesnis. V. V. Toločkai irgi teko priimti tam tikrų savo vertybėms prieštaraujančių sprendimų. Vienas iš jų įstojimas į komjaunimą, o vėliau į Tarybų Sąjungos komunistų partiją: buvau priimtas nariu į TSKP. (Toločka, 1956).
Prasidėjus Sąjūdžiui, V. V. Toločka savo dienoraštyje labai atvirai išreiškė apgailestavimą dėl kažkada žengto politinio žingsnio: Nuo šios dienos save laikau jau nebe TSKP nariu. Į ją stojau tikėdamasis progresyvių permainų Lietuvoje, bet šitoje melo ir prievartos partijoje teko išbūti 32 metus Pagaliau įvyko apsivalymas. (Toločka, 1989).
Sąjūdis įkvėpė V. Toločką dienoraštyje palikti tokį įrašą: Liepsnojantis Baltijos kelias, kelias į tikrąją nepriklausomybę vis labiau šviesėja (Toločka, 1989).
Tuometė Lietuvos aklųjų draugija (dabartinė LASS) tik prasidėjus Sąjūdžiui iškart ėmė leisti Sąjūdžio žinias ir Atgimimą brailio raštu. Neregių ir silpnaregių bendruomenės nariai dalyvavo 1988 metų rudenį vykusiame steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime. Po 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių, kai Lietuvos radijas buvo užimtas sovietų kareivių, LASS savo garso įrašų studiją perdavė naudotis jo darbuotojams. Jau nuo sausio penkioliktosios Lietuvos žmonės vėl galėjo girdėti laisvą lietuvišką žodį LR radijo antrąją programą, transliuojamą iš LAD garso įrašų studijos. LR radijas čia dirbo beveik visus 1991 metus, tol, kol jo žurnalistai negalėjo grįžti į savo patalpas.
Šiandienos iššūkiai
Išsaugojusi nepriklausomybę ir iškentusi įvairių ekonominių sunkumų, mūsų šalis galėjo džiaugtis ramesniais laikais, tačiau 2022 m. prasidėjęs karas Rusijai užpuolus Ukrainą vėl privertė sunerimti. Neregiai neliko šių įvykių nuošalėje. Mūsų bendruomenės nariai dalyvavo protesto akcijose prie Rusijos ambasados, aktyviai finansiškai rėmė ir šiuo metu remia Ukrainai padedančias pelno nesiekiančias organizacijas, pina maskuojamuosius tinklus kariams, siunčia įvairias higienos priemones Ukrainoje gyvenantiems žmonėms. Kai kurie iš jų priėmė pabėgėlius iš Ukrainos. Viena tokių buvo mūsų bendruomenės narė, paralimpietė Oksana Dobrovolskaja, priėmusi neregę, taip pat sportininkę, bėgusią nuo gimtoje šalyje vykstančių karo žiaurumų. Iškart sutikusi priimti ukrainietę neturėjau jokių abejonių, ar elgiuosi teisingai. Išgirdus, kad ji yra neregė ir dar sportininkė, tai sukėlė dar didesnę empatiją. Iškart pagalvojau, kad galėčiau jai padėti tęsti sportinę karjerą, kad pas mane jai bus dvigubai naudingiau nei kitoje šeimoje. Pati nematau ir sportuoju, tai ji turėtų gerai jaustis mano namuose, teigė pašnekovė.
Sportininkė iš Ukrainos Oksanos namuose gyveno tris mėnesius. Tuo metu pagalbos ji sulaukė ne tik iš Oksanos, bet ir iš LASS. Paruošiau jai atskirą kambariuką, bet neturėjau reikalingų baldų. Kreipiausi į mūsų Kauno LASS pietvakarių regiono centrą su prašymu padėti, kad Natalija būtų visiškai aprūpinta, pasakojo Oksana.
Oksanos teigimu, merginoms buvo lengva bendrauti, nes jų nevaržė kalbos barjeras, todėl abi dažnai kartu leisdavo laisvalaikį: Buvome žygyje prie jūros ir kituose, visą Kauną aplakstėme. Jaučiausi taip, lyg šalia būtų vyresnė sesė.
Lietuvos ateitis rūpi ne tik jos piliečiams, bet ir neregiams iš kitų šalių. Puikiai lietuvių kalbą išmokusi, jau trejus metus čia gyvenanti ir lietuvių kalbos pedagogiką Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje studijuojanti Vanesa Feldmane iš Latvijos teigia, kad Lietuva yra jai labai brangi šalis. Šalį, kurioje gyvename, turėtume gerbti kaip savo namus, jos nešiukšlinti. Stebėdami, kas vyksta aplinkui ir aktyviai politiškai veikdami, turėtume dalyvauti rinkimuose, kad valstybę valdytų žmonės, kuriems tikrai rūpi jos ateitis, teigia pašnekovė. Vanesa apgailestauja, kad žmonės, Lietuvoje gyvenantys su laikinu leidimu, negali balsuoti. Jei galėtų, tikrai balsuotų!
Vanesos teigimu, Lietuvoje sąlygos gyventi neregiams yra geros. Pašnekovė labai mėgsta lietuvių literatūrą. Ypač Kristiną Sabaliauskaitę, esu perskaičiusi visas keturias Silva Rerum dalis ir jos visos man labai patiko. Labai mėgstu Ievos Dumbrytės knygas. Iš klasikų patinka Žemaitės, Jono Biliūno, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino kūryba, vardija Vanesa. Ji taip pat mėgsta lietuvišką muziką: Patinka Hiperbolė, Andrius Mamontovas. Klausau Marijaus Mikutavičiaus, Jessicos Shy, Roko Jan ir kitų atlikėjų.
Paklausta, kuo skiriasi gyvenimas Lietuvoje ir Latvijoje, pašnekovė akcentuoja neregių aktyvumą: Lietuvoje neregiai turi daugiau galimybių, čia studentai su negalia gauna įvairių stipendijų, vyksta daug daugiau renginių. Tačiau Latvija yra daugiau nuveikusi šunų vedlių srityje.
Mūsų šalies neregiai ne tik domisi politika, padeda ukrainiečiams, gina laisvą žodį, bet taip pat ieško būdų, kaip prisidėti prie šalies gynybos, jei to prireiktų. Programuotoją ir golbolininką Justą Pažarauską likimas netikėtai suvedė su Šaulių sąjunga prieš dvejus metus jis tapo Šaulių sąjungos nariu. Viskas prasidėjo nuo žygio, kurį organizavo Justo žmona Ajana. Žygyje šauliai teikė savanorišką pagalbą ir užsiminė, kad ir Pažarauskų šeima galėtų įstoti į Šaulių sąjungą, nes joje yra įvairių veiklų. Šauliai gali būti kelių rūšių: kinetiniai, kurie dirba su ginklu, dalyvauja įvairiose veiklose beveik kaip kariuomenėje, ir nekinetiniai, kurie padeda kritinėse situacijose. Esame linkę į aktyvią veiklą, pagalvojome, kad galime įstoti, pasakojo Justas. Pašnekovo teigimu, įstojus į Šaulių sąjungą, visos veiklos yra savanoriškos, dalyvauti jose galima pagal savo galimybes: Išklausėme bazinius kursus, instruktažo programą orientaciją aplinkoje pagal žemėlapį. Pernai dar dalyvavome papildomuose kursuose apie sprogmenis. Įdomu paklausyti, naudinga žinoti.
Justą džiugina tai, kad Šaulių sąjunga yra atvira visiems. Patys buvome sužavėti tuo, kad jie mus, nors ir turime negalią, priėmė kaip dar vieną darinį, kurį irgi galima įdarbinti. Buvo pratybos, kur visi kiti ėjo po miškus, dalyvavo orientacinėse užduotyse, o mes buvome atsakingi už komunikaciją sėdėjome miške su racijomis ir perdavinėjome informaciją, pasakojo Justas. LASS narys turi planų ateičiai: Yra atskiras Šaulių sąjungos skyrius programuotojams ir kibernetinio saugumo specialistams. Galvoju apie šitą sritį, reikėtų prisijungti, tiktai dar neprisiruošiau, atviravo J. Pažarauskas. Justas norėtų padrąsinti ir kitus neregius tapti Šaulių sąjungos savanoriais, organizacija yra lanksti ir kiekvienas rastų ten kokią nors vietą.
Nematuoti vienu matu
Lietuvos šaulių sąjunga ir žmonės su negalia ką jie šioje organizacijoje veikia ar galėtų veikti, ar iš viso yra laukiami? Mintimis ir savo įžvalgomis dalijasi Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Mato Šalčiaus 1015-osios šaulių mokomosios kuopos 2 būrio vadas Mindaugas Kulbokas.
Kalbėdamas iš savo, kaip Lietuvos šaulių sąjungos nario ir būrio vado, patirties, pirmiausia pasakyčiau paprastai: Šaulių sąjunga yra atvira žmonėms, kurie nori būti naudingi Lietuvai. Žmogaus vertę organizacijoje lemia ne vien jo fizinis pajėgumas. Svarbiausia yra pasiryžimas, patikimumas, atsakomybė, noras mokytis ir gebėjimas savo turimus įgūdžius (labai dažnai unikalius) pritaikyti Tėvynės labui. Lietuvos šaulių sąjungoje yra labai skirtingų žmonių skirtingo amžiaus, profesijų, patirčių, fizinio pasirengimo ir gyvenimo aplinkybių. Vieni renkasi aktyvesnes lauko, taktikos, šaudymo ar ginkluoto pasipriešinimo kryptis. Kiti save atranda neginkluoto pasipriešinimo, visuomenės atsparumo, komunikacijos, informacinės veiklos, logistikos, medicinos, ryšių, IT, administravimo, mokymų ar bendruomenės telkimo srityse. Todėl kalbant apie žmones su negalia svarbiausias klausimas turėtų būti ne šabloninis ar toks žmogus gali būti šaulys?, o esmę keičiantis kur jo gebėjimai gali būti geriausiai pritaikyti? Labai svarbu nematuoti visų žmonių vienu universaliu matu. Ne visi šauliai turi atlikti tas pačias užduotis. Ne visi turi veikti toje pačioje vietoje ar tuo pačiu būdu bei metodais. Tačiau kiekvienas gali rasti savo vietą, jeigu yra motyvacija, disciplina ir noras prisidėti. Šalies gynyba toli gražu nėra tik ginklas rankose. Tai bendras reikalas Lietuva, kuris vienija ir visuomenės atsparumą, ir pagalbą civiliams, ir gebėjimą perduoti patikimą informaciją, ir ryšio palaikymą, ir logistiką, ir bendruomenių organizavimą, ir ramus veikimas tada, kai kitiems trūksta šalto proto ir aiškumo.
Dirbdamas su šauliais, taip pat ir su neginkluoto pasipriešinimo kryptimi, esu matęs žmonių, kurie dėl sveikatos, fizinių apribojimų ar negalios galbūt negalėtų atlikti visų fiziškai sudėtingų užduočių, tačiau puikiai vykdo kitą labai reikalingą tarnybą. Vienas žmogus geba valdyti informaciją, kitas planuoti, trečias aiškiai komunikuoja, ketvirtas stiprus informacinių technologijų (IT) ar techninėse srityse, dar kitas geba mokyti, telkti žmones, administruoti procesus ar padėti organizuoti veiklas. Tai nėra antraeiliai darbai. Be jų organizacija neveiktų. Krizės ar karo atveju reikalingi labai skirtingi gebėjimai. Reikės žmonių, kurie padeda bendruomenėms suprasti, ką daryti. Reikės tų, kurie geba palaikyti ryšį. Reikės tų, kurie gali dirbti su informacija, padėti koordinuoti pagalbą, prisidėti prie paramos rinkimo, logistikos, evakuacijos, savanoriškų veiklų organizavimo. Reikės žmonių, kurie moka ramiai kalbėti, tikrinti informaciją, nepasiduoti panikai ir padėti kitiems priimti teisingus sprendimus. Tokiose srityse žmogus su negalia gali būti toks pat reikalingas kaip ir bet kuris kitas. Kalbant apie žmones, turinčius fizinę negalią, ypač svarbu įžvelgti ne apribojimą, o turimus gebėjimus. Jeigu žmogus turi techninių, analitinių, IT, ryšių, kibernetinio saugumo ar duomenų apdorojimo įgūdžių, jis gali būti labai vertingas. Šiuolaikinėje gynyboje vis daugiau reikšmės turi technologijos, informacijos analizė, ryšiai, bepiločiai orlaiviai, skaitmeninės sistemos, komunikacija ir koordinavimas. Fiziškai apribotas žmogus galėtų prisidėti ir prie tokių sričių kaip bepiločių sistemų veikla nebūtinai visada kaip tas, kuris juda sudėtingoje vietovėje, bet kaip operatorius, techninis specialistas, duomenų analitikas, planuotojas ar ryšio grandies dalyvis. Tas pats pasakytina ir apie akluosius ar silpnaregius. Kiekvieną atvejį reikėtų vertinti individualiai, atsakingai ir saugiai, tačiau pati negalia neturėtų būti priežastis iš karto uždaryti duris. Žmonės turi skirtingų stiprybių. Vieni turi labai gerą atmintį, kiti stiprų gebėjimą klausytis, treti analitinį mąstymą, ketvirti kantrybę, kruopštumą, gebėjimą dirbti su žmonėmis ar informaciją priimti kitaip nei dauguma. Organizacijoje tokios savybės gali būti labai vertingos. Man, kaip būrio vadui, svarbu, kad žmogus būtų sąžiningas sau ir organizacijai. Jeigu kažko negali tai reikia įvardyti. Bet lygiai taip pat reikia įvardyti, ką gali. Nereikia apsimesti, kad visi galime viską. Taip nebūna. Bet ir nereikia savęs nurašyti vien dėl to, kad kažkuri veiklos kryptis fiziškai netinka. Šaulių veikla yra daug platesnė nei vien rikiuotė, žygis ar šaudymas. Labai dažnai žmonės save nuvertina. Tai matau ne tik tarp žmonių su negalia. Apskritai žmonės kartais galvoja: Aš netinku, aš per mažai žinau, aš per silpnas, per vėlai pradėjau, neturiu patirties. Bet patirtis ateina per veiklą. Įgūdžiai formuojami mokantis. O svarbiausias dalykas yra vidinis apsisprendimas būti naudingam. Jeigu žmogus turi tokį apsisprendimą, vadų ir organizacijos pareiga yra padėti jam rasti tinkamą vietą. Mano požiūris paprastas: visi esame vienodi savo verte ir visi galime būti naudingi. Skiriasi tik būdai, kuriais prisidedame. Vienas žmogus gali nešti kuprinę ir veikti mūšio lauke. Kitas gali valdyti ryšį. Trečias gali dirbti su informacija. Ketvirtas gali padėti bendruomenei. Penktas gali mokyti kitus. Šalies gynybai reikia visų šių žmonių. Lietuvai reikalingi ne tik fiziškai stiprūs žmonės. Lietuvai reikalingi sąmoningi, atsakingi, pasirengę ir vieni kitais pasitikintys piliečiai. Tokių žmonių yra ir tarp aklųjų, ir tarp silpnaregių, ir tarp kitą negalią turinčių žmonių. Todėl kalbant apie Lietuvos šaulių sąjungą ir žmones su negalia, mano atsakymas būtų aiškus: durys turi būti atviros, o žmogaus vietą reikia vertinti pagal jo gebėjimus, atsakomybę ir norą prisidėti. Jeigu žmogus nori tarnauti Lietuvai, mokytis, būti naudingas ir sąžiningai vertina savo galimybes, jis jau turi labai svarbų pagrindą. Toliau reikia rasti tinkamą kryptį. Nes Tėvynei naudingi ne tik tie, kurie stovi pirmoje eilėje. Kartais labai svarbų darbą atlieka tie, kurie tyliai, kantriai ir patikimai daro tai, ką moka geriausiai.
https://www.sauliusajunga.lt/specializacijos Lietuvos šaulių sąjunga Augti ir auGinti!
Maži darbai sukuria didelius
Ukrainiečiams, vis dar kenčiantiems karo baisumus, Lietuvos neregiai padeda įvairiais būdais. Vaikai ir jaunuoliai iš Ukrainos bei kitų šalių kasmet dalyvauja Klaipėdos regos ugdymo centro organizuojamoje tarptautinėje vasaros stovykloje Pažinimo stebuklas. Prasidėjus karui, Ukrainos vaikams ši stovykla tampa dar labiau reikalinga. Ukrainiečių atvykdavo ir anksčiau, bet nedaug, po 68 vaikus ir jų tėvus ar globėjus. Dabar jiems skiriame didžiausią dėmesį. Bendradarbiaujame su Klaipėdoje veikiančiu ukrainiečių kultūros ir švietimo centru Rodyna, prieš dvejus metus Mūsų žodžiui pasakojo tuo metu Klaipėdos regos ugdymo centrui vadovavusi Laima Glaveckienė.
Šioje stovykloje vaikai ir jaunuoliai iš Ukrainos turi galimybę ne tik pailsėti nuo karo ir pabūti daug ramesnėje aplinkoje, patirti įvairių naujų įspūdžių. Stovyklos dalyviai lanko įvairias Klaipėdos vietas, atgauna jėgas prie jūros, rengia meninius pasirodymus, susiranda naujų draugų bei susitinka su įkvepiančiais aktyviais Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis su negalia.
Ukrainai padeda ir vilniečiai, nuo 2024-ųjų jie pina kamufliažinius antšalmius Ukrainos kariams. Ant kvadratinių rėmų šonuose įsuktų varžtų užtempiamas tinklas, į šį tinklą rišamos slepiamųjų spalvų specialios neperšlampamos medžiagos juostelės. Darbo pabaigoje tinklo kraštai sutraukiami guma ir gaminys paruoštas. LASS Vilniaus regiono centro nariai nupintus antšalmius perduoda Vilniaus Vorų klubui, kuris išsiunčia į Ukrainą ją ginantiems kariams.
Šios įvairios pilietiškumo iniciatyvos Lietuvos neregių bendruomenei leidžia prisidėti prie pilietinio aktyvumo veiklų bei jaustis emociškai geriau žinant, kad, padėdami ukrainiečiams, giname ir savo laisvę.