Šiais metais Lietuvos audiosensorinė biblioteka (LAB) mini 60-ąjį jubiliejų. Viena proginių iniciatyvų tapo ekskursijos po vadinamuosius Lietuvos neregių rajonus – vietas, kuriose prieš šešis dešimtmečius prasidėjo garsinių knygų ir pačios bibliotekos istorija. Šie unikalūs kvartalai plačiajai visuomenei tebėra menkai pažįstami, nors būtent buvusiuose Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) gamybiniuose mokymo kombinatuose užgimė garsinės knygos formatas. 

Gegužę ir birželį tyrinėjome 5 didžiųjų miestų neregių rajonus: lankėmės cechuose, aktų salėse, slėptuvėse, daugiabučių laiptinėse, koplyčioje, susipažinome su kombinatų produkcija ir garsinės knygos raida. Kadangi ne visi galėjo sudalyvauti ekskursijose, „Mūsų žodžio“ puslapiuose straipsnių pavidalu dalinsiuosi įdomiausiais atradimais. Nepažadu akademinio nuoseklumo – veikiau mėginsiu priminti, o nežinantiems – atskleisti dalį įsimintiniausių objektų ir faktų. Keliaukime! 

Debiutas – Panevėžyje 

Ekskursijų ciklas startavo Panevėžyje, Beržų ir Staniūnų gatvių rajone. Prisipažinsiu, kad iš pradžių su komanda labai jaudinomės, ką gi per ekskursiją čia galėsime nuveikti. Mažiausias iš 5 minėtų miestų, gana nedidelė ir nuobodokai išplanuota neregių rajono teritorija, gamybinė įmonė (kombinatas) – nebeveikia, o ir labai įspūdingų vidaus erdvių pasiūlyti keliautojams negalime... Ką rodysime, pasakosime? Aš, kaip gidas, paprastai stengiuosi kurti tokią ekskursiją, kurios trukmė siektų apie 2 val. – tai optimalus laikas, per kurį spėji nemažai papasakoti, o dalyviai dar nespėja pervargti. Atrodė, kad Panevėžyje tiek niekaip „neištempsime“, na, geriausiu atveju, valandą su trupučiu. Bet, o smagume, nieko dirbtinai neilgindami keliavome visas 2 valandas! Matyt, žinojimas, kad iš mažai reikia išspausti daug, privertė gerai pasukti galvą ir atrasti tai, apie ką iš pradžių nė nenutuokėme. 

Apie pradžią – niauriame požemyje 

Kiekvieno miesto kombinatų steigimo pradžią vienija bendras požymis – visur gamyba buvo išmėtyta per kelias ar keliolika skirtingų lokacijų: senamiesčių užkaborių, rūsių, garažų, pašiūrių ir panašiai. Darbo sąlygos sunkios, o, tiksliau, apverktinos. Taikliai tai nusako vieno panevėžiečio žodžiai: „Geriau kalėjime sėdėti, nei dirbti čia!“ 

LAD Panevėžio gamybinis mokymo kombinatas (toliau – GMK) įsteigtas 1951 m. sausį. Gamybai skirtas pusrūsis Lenino (dab. Laisvės) aikštėje, daugmaž „Nevėžio“ viešbučio vietoje. Ekskursijų žanro specifika lemia, kad iki centro keliauti nėra prasmės (per toli), tad reikėjo pasukti galvą, kur kalbėti apie visa ko pradžią. Dar kovo mėnesį, kai tyrinėjome buvusio Panevėžio kombinato teritoriją, man akis užkliuvo už kieme esančio mūrinio antstato ir betoninių „grybukų“ – slėptuvės ventiliacijos šachtų. Slėptuvių esu lankęs daug, tad iš pradžių į tai numojau ranka. Vis dėlto gilinantis į kombinatų veiklos pradžią man toptelėjo – nėra geresnės vietos apibūdinti sunkią GMK pradžią nei niūrus požemis. LASS atstovams sutikus, apsilankėme šiame „bunkeryje“. Jame tamsu, šalta, drėgna. Pasak pastato šeimininkų, po stipresnių liūčių grindys užliejamos ir vaikščioti tampa pavojinga. Laimei, ekskursijos metu buvo pakankamai sausa. Tamsoje prisiminėme panevėžiečių darbo pradžią 1951-aisiais. Pirmoji produkcija – šepečiai. Juos gaminti teko beveik nešildomose patalpose. Dėl vietos stygiaus medines lenteles gamino Kauno GMK, tad jas panevėžiečiams į cechą iš geležinkelio stoties tekdavo atsitempti... rogėmis. Vėliau atsirado senas sunkvežimis, tačiau jis dažniau stovėdavo remonte, nei važiuodavo. 

Dalį įdomybių ruošiantis ekskursijoms mums papasakojo Vytautas Vitartas – beveik 96-erių veteranas, į GMK veiklą įsitraukęs nuo pat kombinato įsteigimo. Lankėmės jo bute, kuris yra seniausiame kvartalo name – Beržų g. 35. Vytautas mus pasitiko pasipuošęs baltais marškiniais ir kostiuminėmis kelnėmis. Man, kaip istorijos tyrėjui, nepaprastai džiugu bendrauti su žmogumi, kuris aiškiai prisimena tolimus 1951-uosius – tokių žmonių gretos retos, o ir sulaukęs garbaus amžiaus ne kiekvienas pasižymi tokiu šviesiu protu kaip ponas Vytautas. Man taip pat knietėjo išsiaiškinti, koks gi yra Vytauto sveikatos receptas. Išduosiu atsakymą – mankšta. Taigi, mielieji skaitytojai, nepamirškite kasdien mankštintis! 

Naujieji „darbo rūmai“ 

Ilgainiui daugėjo dirbančiųjų, išsiplėtė gyvenamųjų ir gamybinių patalpų geografija – gaunamos patalpos Sodų, Sukackienės, Tilvyčio, Kauno gatvėse, Keturių Komunarų (dab. Savanorių) aikštėje. Tačiau neregiai visur tebuvo „kampininkai“. Akivaizdu, kad tai ilgai tęstis negalėjo, todėl didmiesčiuose LAD ėmė statyti didelius, modernius kombinatus, kurie neregius turėjo ištraukti iš ankštų pusrūsių į kur kas labiau civilizuotas erdves. 

Visi 5 nauji didieji LAD kombinatai Lietuvoje iškilo tarp 1959–1972 m. 1965 m. birželį „Panevėžio tiesa“ skambia antrašte pranešė – „Kyla darbo rūmai“. Beržų ir Staniūnų gatvių kampe statybininkai mūrijo naujojo kombinato sienas, o kitais metais jis jau buvo iškilmingai atidarytas. Lengva atsiminti – pastato adresas Staniūnų g. 66, o jo pabaigtuvės – 1966 m. Architektūriniu požiūriu kompleksas nebuvo originalus – panevėžiečiams teko remtis Šiaulių kombinato projektu, tik šiek tiek jį pakoreguojant. Lyginant šiuos du kompleksus, galima pažaisti žaidimą „rask 10 skirtumų“. 

Kiekvieno miesto GMK produkcijos paletė gana plati – yra gaminių, kurie gaminti kelis dešimtmečius ir tapo to miesto neregių „duona ir druska“, tačiau pasitaikydavo ir trumpalaikių eksperimentų, tad visos produkcijos nė neišvardysi. Panevėžiečiai buvo žinomi dėl užuolaidų laikiklių, segtukų, ričių, kartonažo gaminių (aplankų, segtuvų), didžiavosi moderniu galvaniniu cechu, erdviomis mechaninėmis dirbtuvėmis. 

Ko gero, garsiausias gaminys – skėčiai. Jų gamyba pradėta 1973 m., laimėjus konkursą dėl LAD įmonėms tinkamų naujų gaminių įsisavinimo. Ji gana sudėtinga – reikėjo ne 20–30 pavadinimų įrangos, kaip įprasta, o net 72. Vilniečiai ir kauniečiai gamino plastmasines detales: rankeną, įvorę, veržlę, žiedą, diržiuko laikiklį, strypų antgaliukus, o panevėžiečiai viską surinkdavo į galutinį gaminį. Skėčių surinkimo skyrius dėl gerų darbo sąlygų laikytas prestižiniu – detalės švarios, nikeliuotos, jokių triukšmingų įrengimų, vien paprasti rankiniai ir kojiniai prietaisai, jokių dulkių ar nemalonių kvapų. Viliojo ir ilgi darbo stalai su minkštomis sukamosiomis kėdėmis ir tiflotechniškai įrengtais turėklais palei sienas. Vis dėlto ne viskas buvo rožėmis klota – tiekimo skyriui teko gerokai paplušėti ieškant žaliavų. Vienu metu visoje Sovietų Sąjungoje buvo tik viena įmonė, gaminusi medžiagą skėčių gaubtams – ji taip ir vadinosi – Balašovo lietpaltinių audinių kombinatas. Panevėžiečiai pasakojo, kad sykį pritrūkus metalinių vamzdelių, teko juos pirkti iš įslaptintos gamyklos Urale, kuri gamino... patrankų vamzdžius. Nepaisant visų iššūkių, skėčiai laikyti kokybiška ir geidžiama preke, kuriai net suteiktas valstybinis kokybės ženklas. 

Nebylūs praeities ženklai 

Nepriklausomybės laikais kombinatas tapo LASS Panevėžio įmone, vėliau – UAB „Regovitus“. Bendrovė yrėsi per sunkumus, bet galiausiai buvo uždaryta 2009 m. Nors praėjo kone du dešimtmečiai, mano maloniai nuostabai, kiemo erdvėse aptikome išlikusių autentiškų praeities ženklų, pvz., seną keltuvą, liudijantį solidžias gamybos apimtis, iškabas (kaip antai „Metalo gaminių cechas“), o ypač sužavėjo išlikusi teritorijos schema, dėl kurios tampa aišku, kuriame korpuse koks cechas veikė. Kai kuriuose kampeliuose justi, kad gamta palaipsniui atsikovoja plotus iš žmogaus – šypseną sukėlė tarp plytelių išdygęs retas grybas – briedžiukas. Gal koks ekskursantas iš jo vėliau delikatesą išsivirė? 

Didžiąją kombinato teritorijos dalį užima 1966-ųjų silikatinių plytų pastatai, tačiau pietvakariniai fasadai, dabar atgręžti į Beržų gatvę, statyti jau vėliau (1987–1988 m.) ir pasižymi kita stilistika. Tai pilkos grūdėtos gelžbetonio plokštės su raudonų plytų mūro intarpais. Tokia statyba buvo gana populiari vėlyvuoju sovietmečiu. Dalyje šių pastatų ir toliau veikia LASS įstaigos, tačiau likusi priklauso įmonei „Deimena“, prekiaujančiai „Kärcher“ plovimo įranga. Buvo smalsu sužinoti, kaip nūdien atrodo šių pastatų vidus, tačiau kadangi savininkai privatūs, vilties buvo mažai. Vis dėlto ir čia nusišypsojo sėkmė – besiruošdami ekskursijai išdrįsome užeiti į „Deimenos“ parduotuvę ir, lyg tyčia, tą akimirką į ją užsuko pats įmonės direktorius. Jis maloniai sutiko aprodyti mums savo pastatus. Net žandai atvipo pamačius, kad ten, kur „Deimena“ įsirengusi sandėlį, iki šiol išliko visi kombinato sporto salės atributai! Krepšinio lankai, tribūnos, net senos rėmėjų reklamos. Smagu, kad savininkai, užuot skaidę salę pertvaromis į daugybę mažų patalpų, išlaikė pirminį jos tūrį. Vėliau „Deimenos“ vadovas nepatingėjo ir, panaršęs po įspūdingą raktų ryšulį, mus nusivedė į 7 aukštų „dangoraižį“, kuriame praeityje buvo kombinato administracija, skaičiavimo centras, reabilitacijos kabinetas ir kt. Šio pastato „Deimena“ dabar beveik nenaudoja, jame kiurkso daug senų, kone muziejinių „Kärcher“ įrenginių. Kita vertus, išliko ir daugelis kombinato laikų autentiškų interjero elementų – grindų plytelės, liftas (veikiantis!), atlyginimų išmokėjimo langelis, pačių panevėžiečių rankomis gaminti užuolaidų laikikliai. Pro viršutinio aukšto langus – žavi miesto panorama. 

Mūsų dienų įdomybės 

Pasakojant apie nepriklausomybės laikų pokyčius, neišvengiamai teko paliesti ir skaudesnių temų, pavyzdžiui, apie kombinato traukimąsi ir, galiausiai, uždarymą. Tačiau kad ir kur bevesčiau ekskursiją, niekada nenoriu jos užbaigti liūdna gaida, juolab kad šviesulių Panevėžio neregių gyvenime taip pat yra. 

Ekskursijos pabaigoje apsilankėme šalies mastu unikalioje erdvėje – Aklųjų koplytėlėje. Ji bendruomenės rūpesčiu įrengta 1994 m. Mišios aukojamos kiekvieną penktadienį ir jose reguliariai susiburia keliolika tikinčiųjų. Tiesą pasakius, aplankyti koplytėlę kilo mintis likus vos dienai iki ekskursijos, nes prieš tai apie ją nieko nebuvau girdėjęs (net vietos bendruomenė susitikimo metu apie ją neužsiminė – gal atrodė kaip savaime suprantamas dalykas?), bet, laimei, ruošiantis ekskursijai į rankas pakliuvo senas laikraštis, aprašantis šios vietos atidarymą. Ekskursantams koplytėlė tapo netikėtu ir maloniu atradimu. 

Finišo tiesioji – Audickų dviračių muziejus, įkurtas buvusiose GMK mechaninėse dirbtuvėse. Ši lankytina vieta šviežutėlė, tad net ne visi vietiniai apie jį žino – duris atvėrė tik 2023 m. Gintaris Audickas – buvęs dviračių sportininkas ir meistras, paskyręs šiai sričiai visą savo gyvenimą. Prieš keletą dešimtmečių ėmęs kaupti senovinių dviračių kolekciją, galiausiai ryžosi atidaryti muziejų. Nors patalpos nedidukės, ekspozicija turtinga bei gerai apgalvota. Čia rasite ir senovinį „Penny-farthingą“, ir miniatiūrinį 4 mm dydžio modeliuką ir, žinoma, tandemą – sudvejintą variantą, kuriuo mindavo duetas (priekyje regintis, gale – nematantis sportininkas). Muziejus fiksuotų darbo valandų neturi, dėl lankymo reikia susitarti iš anksto, o kadangi dažnam keliautojui pristinga ryžto pačiam paskambinti bei susitarti, jaučiau, kad šių ekskursijų metu trūks plyš reikia apsilankyti pas Audickus. Padarėme tai ir, esu tikras, daugelis iš naujo pamilo dviračius! Beje, jeigu jūsiškis reikalauja remonto, o gal patys norite įsigyti senovinį dviratį ir pradėti kaupti nuosavą kolekciją – jau žinote, kur kreiptis. 

Toks buvo mūsų trumpas ekskursas į Panevėžio neregių rajoną. Jei kada sumanysite keliauti savarankiškai ir staiga pilvas pradės groti maršus, turiu paskutinę rekomendaciją – apsilankykite cokoliniame aukšte veikiančioje kavinėje „Alevota“. Nors dabar tai atskiras privatus verslas, jos interjere išliko autentiškas kombinato laikų dekoras – dailiai išpjaustytos medinės sienelės. Taigi, nors laikui bėgant daug kas pasikeitė, istorijos gurmanui Panevėžyje įdomybių nepritrūks. 

Nuotrauka: Skėčių surinkimo baras XX a. 8–9 dešimtmečiais / nežinomo autoriaus nuotrauka Iš LAD Panevėžio gamybinės pirminės organizacijos metraščio, A. Kazlausko kolekcija. 

Patalpoje iš priekio ir iš dešinės priešais šviesią sieną prie darbo stalo užfiksuoti du skėčius surenkantys darbininkai. Jiedu vilki šviesius marškinius, tamsų darbinį švarką ir mūvi tamsias kelnes. Prieš juos ant stalo krašto pritvirtinti stambūs iki krūtinės siekiantys Z raidės formos metaliniai laikikliai, į kuriuos vertikaliai įstatyti skėčių kotai su trumpa apvalia rankena apačioje ir cilindro formos antgaliu viršuje. Aplink laikiklius išdėliotos pailgos dėžės su surinktais skėčių karkasais ir jų dalimis. Kairėje arčiau sėdi vidutinio amžiaus vyras, dešinėje rankoje laikantis metalinį stipiną ir ja liečiantis prie koto jau pritvirtintą šiek tiek praskleistą stipiną. Vyro tamsūs plaukai sušukuoti atgal. Jo akys primerktos, tarp antakių susimetusi vertikali raukšlė, lūpos patemptos į dešinę veido pusę. Nuotraukos dešinėje stovi jauniau atrodantis vyras, kairiąja ranka laikantis laikiklio viršų, o dešiniąja sugniaužęs skėčio viršūnę. Jo tamsūs iki sprando apačios siekiantys plaukai sušukuoti į dešinę galvos pusę. Akys atrodo beveik užmerktos, lūpos šiek tiek pravertos. Darbininkai atrodo susitelkę į surinkimo veiklą. 

Nuotrauka: Į ekskursiją po vadinamąjį neregių kvartalą Panevėžyje susirinko ir bendruomenės nariai, ir miestiečiai / LAB archyvo nuotr. 

Akimirka iš ekskursijos. Saulėtą dieną lauke būriuojasi žmonės, sutelkę dėmesį į gido Alberto rodomą objektą. Nuotraukos kairėje į kadrą patenka tamsus susiliejęs medinis paviršius, o dešinėje – šviesaus pastato kampas. Fone driekiasi medinė tvora ir veši lapuočiai medžiai, už kurių stūkso aukštas šviesus pastatas. Gidas užfiksuotas nuotraukos viduryje iš nugaros ir kairės. Jis kairiąja pakelta ranka rodo kažką kairėje už kadro. Vyras vilki tamsius marškinius ir šviesią šiltą liemenę bei mūvi laisvus džinsus. Jo tamsūs plaukai trumpai skusti, ant smakro ir po nosimi želia trumpa barzdelė. Kairiuoju profiliu pasukta galva atrodo susitelkusi į pasakojimą: akys šiek tiek primerktos, tarp antakių susimetusi vertikali raukšlelė, lūpos pravertos. Ekskursantai saugosi nuo vėsos bluzonais, lengvomis striukėmis ir paltais. Vienų žvilgsniai nukreipti į rodomą objektą, kiti fiksuoja jį išmaniaisiais telefonais, dar kiti tiesiog klausosi. Jie atrodo susidomėję pasakojimu ir pasiruošę sužinoti kažką naujo.