Birželio 12 dieną Kauno rajone, Babtyno-Žemaitkiemio dvare, vyko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) šimtmečio paminėjimo sąskrydis. Net virš 1100 mūsų organizacijos narių bei mums padedančių žmonių susirinko pasidžiaugti įspūdinga istorija, pasiektais rezultatais ir kupini gražių vilčių dėl ateities. 

Organizacijos prezidentas Paulius Kalvelis ir viceprezidentas Vilmantas Balčikonis glaustai apžvelgė LASS nueitą kelią per tuos 100 metų, įvardino aktualiausius šių dienų darbų bei svarbiausius vis platėjančius ateities planų horizontus, tarp kurių P. Kalvelis paminėjo seniai brandinamą idėją kurti aklųjų muziejų. „Kai Vyriausybės, Seimo ar kitų įstaigų kuluaruose mūsų paklausia, ką mes kaip organizacija veikiame, atsakome, kad dirbame, jog kasdien asmenims su regos negalia būtų lengviau, laisviau ir geriau gyventi“, – sakė P. Kalvelis. LASS vadovas išreiškė padėką visiems, kurie tyliai, kantriai, pasiaukojančiai kasdien dirba, kad organizacija vis stiprėtų, o kiekvienas jai priklausantis žmogus jaustųsi svarbus. Tad ši padėka skirta ir daugeliui jūsų, kurie dabar skaitote šį straipsnį, bet negalėjote dalyvauti sąskrydyje. V. Balčikonis išryškino pagrindinius visų LASS padalinių veikimo principus: atvirumas pokyčiams, pozityvus mąstymas, kūrybiškumas, sąžiningumas ir bendradarbiavimas. 

Susipažinus su sąskrydžio programa tapo aišku, kad teks rinktis kur, kokiu laiku norime būti, pamatyti, išgirsti, pajusti, nes tų erdvių, kuriose kas nors įdomaus vyksta, skaičius didžiulis. Nors veikiau pagal principą „Figaro – šen, Figaro – ten“, bet visur dalyvauti nesuspėjau. 

Didžiulio susidomėjimo sulaukė Andžėjaus Ravano informacinių technologijų mokymai, kuriuose daugiausia dėmesio buvo skirta dirbtinio intelekto (DI) ir neregiams skirtų aplikacijų naudojimo kasdienybėje klausimams. A. Ravanas pasakojo: „Dirbtinis intelektas yra galingas, vertingas įrankis kasdienybėje, o žmonės kol kas jį dažniau naudoja pramogai kaip žaisliuką, pateikdami kokius linksmus klausimus. Į man dažniausiai užduodamą klausimą – „Kokios operacinės sistemos telefonas geresnis?“, atsakau, kad, norint visapusiškai, patikimai naudotis reikiamomis, akliesiems vertingomis funkcijomis, programėlėmis, reikėtų turėti abu – „Android“ ir „iOS“ operacinių sistemų telefonus. Be to, optimalu telefoną pasikeisti į naujesnį modelį kas trejus metus, kad tinkamai ir sparčiai veiktų visos programėlės. Juk ir kompensacija telefonui skiriama kas trejus metus. Tikimės, kad 2027 m. savo įrenginiuose jau turėsime naują lietuvišką balsą, vietoje jau pasenusios „Liepos“. Klausydamasis A. Ravano suvokiau, kad atėjo laikas, kai patys sau vis dažniau drąsiai metame iššūkius. Štai Andžėjui sąskrydžio erdvėje, į kurią jis atvyko pirmą kartą, net keli žmonės pasiūlė pagalbą, bet jis atsisakė, nes jam taip neįdomu, ir pats, naudodamas išmaniąsias technologijas, norėjo jam reikiamą pastatą atrasti savarankiškai. Jam tai sėkmingai pavyko naudojant „Gemini“ programėlę su telefono kamera. Beje, apie įvairius DI panaudojimo variantus skaitykite kone kiekviename „Mūsų žodžio“ numeryje. 

Grupė susidomėjusių dalyvavo pokalbyje su Linu Balsiu „Silpnaregystė ir baltoji lazdelė“. Vyko baltosios lazdelės edukacija, paveikslų-nuotraukų paroda. Atskiroje erdvėje buvo sukabintos didelio formato istorinės, LASS veiklos dešimtmečius atliepiančios nuotraukos: nuo istorinio 1930 m. rugsėjo mėn. 21 d Lietuvos aklųjų sąjungos II suvažiavimo dalyvių nuotraukos iki šiuolaikines sąjungos aktualijas ir pokyčius simbolizuojančio šuns vedlio atvaizdo. Priėję ir telefonu nuskaitę šalia nuotraukų buvusį QR kodą, galėjome išgirsti su tomis nuotraukomis ir mūsų organizacijos istorija susijusius faktus. Jei nespėjote šia galimybe pasinaudoti ar nebuvote atvykę, šią įdomią LASS per šimtmetį nueito kelio informaciją galite rasti LASS svetainėje (www.lass.lt). Su šuniu vedliu smalsuolius supažindino Rūta Kvietkauskaitė. Brailio rašto žaidimo užduotį išbandė kelios dešimtys šio rašto naudotojų. Iš teisingų atsakymų burtų keliu buvo apdovanoti net 6 žmonės. Apskritai šiame sąskrydyje kiekvienas atvykęs gavo po atminimo dovanėlę ir dar buvo išdalinta daug prizų už įvairias sėkmingai įvykdytas užduotis arba teisingus atsakymus. Vienišumą jaučiantieji ar naujų pažinčių ieškantieji noriai registravosi į greituosius pasimatymus. Pasaulyje populiarus pasimatymų formatas, kai kiekvienas iš dalyvių turi galimybę kelias minutes pakalbėti su vienu žmogumi, o po to su kitu, kol ratu apsikeičia visi pašnekovai, pasirodė ne mažiau populiarus tarp neregių ir silpnaregių. Iš 15 dalyvavusių porų, abipusę simpatiją išreiškė 8-ios. Tik su jomis ir buvo susisiekta, pasidalyta pasirinkto žmogaus kontaktais. Tolesniam šių porų likimui organizatoriai, aišku, nebedaro jokios įtakos. 

Mėgėjai pasivaržyti galėjo parungtyniauti prie šaškių lentų, išbandyti rankos taiklumą akliesiems ir silpnaregiams adaptuotame diskgolfo sektoriuje ir išmėginti savo galimybes jėgos trikovės rungtyje. Tik eidami LASS mylios žygį nerungtyniavome, bet žingsniavome su dainomis, pašmaikštaudami ir bendraudami tarpusavyje. Viso sąskrydžio metu turgaus erdvėje vyko mugė, kurioje buvo galima įsigyti tikrai unikalių ir įspūdingų įvairiuose LASS filialuose pagamintų darbų. Savo naujausią produkciją pristatė įmonė „Ergotecha“. Sąskrydžio dalyviai turėjo galimybę gyvai pabendrauti su šio žurnalo komanda, padiskutuoti ir pateikti savo pastabas bei pasiūlymus Lietuvos audiosensorinės bibliotekos ELVIS atstovams. 

Žemai nusilenkiu ir dar žemiau nulenkiu savo virtualią kepurę pirmiausia prieš tuos, kurie prisidėjo prie šio grandiozinio renginio organizavimo ir vykdymo. Juk ir oro sąlygos dieną prieš sąskrydį, kai buvo vykdomi pagrindiniai pasiruošimo darbai, švelniai kalbant, nelepino. Kai praėjus kelioms dienoms po sąskrydžio telefonu kalbėjausi su LASS prezidentu P. Kalveliu, norėdamas pasitikslinti kai kurias detales, faktus, skaičius, dar aiškiau suvokiau, kad mes, atvykę į dvarą, pamatėme, išgirdome ir pajutome, o gal ir visai nesusimąstėme, jog tai tik vyšnia ant begalės paruošiamųjų darbų ir rūpesčių torto. Kai kurie paruošiamieji darbai, tokie, kaip visiems tinkamos vietos ar muzikos grupės paieška, prasidėjo dar praėjusių metų rugpjūtį. Pasirodo, net surasti įmonę, kuri apsiimtų karštu maistu sąskrydžio vietoje pamaitinti tokį skaičių žmonių, buvo sunku, tad kelti kažkokių savo sąlygų dėl tiekiamo maisto įvairovės ir panašiai nebuvo galimybės. Nežinia, ar filialų pirmininkai nepakankamai aiškiai informavo savo narius, kada jų pietų laikas, ar patys žmonės nesilaikė pateikto aiškaus grafiko, bet pasitaikė daug atvejų, kai žmonės ėjo pietauti ne savo laiku, taip griaudami nustatytą tvarką ir keldami susierzinimą kitiems. Negaliu nutylėti dar apie vieną problemą, kuri yra mano „pūlinys“ dažname kultūros renginyje, kai mes patys negerbiame nei organizatorių, nei kitų dalyvių. Kartais atrodo, kad meno kolektyvų vadovai visai neskaito atsiųstų programų, nemoka skaičiuoti ar nėra įvaldę tokių lyg ir nesudėtingų aparatų kaip laikrodžiai. Kaip kitaip suprasti, jei kolektyvas ar pavieniai atlikėjai vietoje numatytų 10 minučių scenoje išbūna dvigubai ilgiau arba vietoje dviejų dainų sudainuoja keturias? 

Kaip sakė P. Kalvelis, visada pasitaikys žmonių, kuriems kažkas netiks, kažkas nepatiks, kažkam kažko pritrūks, kažkam ko nors bus per daug, bet iš esmės renginys pavyko. Su tuo teiginiu neįmanoma nesutikti. Sąskrydyje vaikščiodamas tarp žmonių girdėjau, kad ne vienas stebėjosi, kaip profesionaliai, kruopščiai ir detaliai suplanuota ir vykdoma tokia sudėtinga ir įtempta sąskrydžio dienotvarkė. Visose erdvėse galėjome sutikti savanorių, pasiruošusių padėti, pagelbėti, suorientuoti. 

Sunku buvo pasitraukti nuo bardų erdvėje koncertavusio ir visą šios erdvės programą vedusio Arvydo Markevičiaus. Ne veltui po renginio klausinėjau, kam pirmam šovė į galvą mintis būtent Arvydą paprašyti vadovauti šios erdvės pasirodymams, nes šis pasirinkimas – 100 balų. Fenomenaliai parinkęs lakoniškus įtaigius sakinius, jungiančius istorinius faktus, paminėdamas žmones, kurie savo atkaklumu, tvirtu tikėjimu tuo, ką daro, ir konkrečiais ledlaužio kelius primenančiais darbais, prisidėjo prie tokios tvirtai ant abiejų kojų stovinčios organizacijos, kokią dabar turime, kūrimo. A. Markevičius skleidė ypatingą, jautrią, istoriškai pagarbią šventišką atmosferą, pilną dėkingumo šalia esantiems ir pagalbos ranką ištiesiantiems žmonėms, tikėjimo ir pasitikėjimo savimi bei kitais. Garsų ir skambų „ačiū“ reikėtų ištarti LASS meno mėgėjų kolektyvams ir pavieniams atlikėjams, kurie paaukojo savo laiką, kurį galėjo skirti įvairioms sąskrydžio vietoje vykusioms malonioms veikloms. Verti pagarbos, pagyrimo tie, kas savo muzika, dainomis, posmais skleidė šventišką nuotaiką tiek bardų, tiek ir kluono erdvėse. O tai buvo: jau minėtas Arvydas Markevičius iš Panevėžio; Edita Žarkauskaitė ir Raimondas Žarkauskas iš Joniškio; Karolis Kaminskas iš Šilalės; Bernardas Jatautas iš Raseinių; vilniečiai Ainoras Dambrauskas bei Erikas Saliuta; Vida Miknienė iš Klaipėdos rajono; kolektyvas „Diemedis“ iš Utenos; folkloro ansambliai „Versmė“ iš Vilniaus ir „Ramočia“ iš Kelmės; liaudiškos muzikos kapela „Jonavėlė“ iš Jonavos; vokalinis instrumentinis ansamblis „Babrungielis“ iš Plungės; instrumentinis ansamblis „Temela“ iš Kėdainių; muzikinis kolektyvas „Sesulės“ iš Varėnos; plastikos studija „Tu ir aš“ ir tautinių šokių kolektyvas „Šimtažiedis“ iš Vilniaus; ansambliai „Žara“ iš Vilkaviškio, „Gyvenimo tango“ iš Mažeikių, „Bičiuliai“ iš Kauno, „Svaja“ iš Raseinių; dramos studija „Meleta“ iš Klaipėdos ir kaunietė skaitovė Zita Klibavičienė. Verta paminėti puikią įgarsinimo kokybę. Nors teritorija tikrai didžiulė, bet didžiojoje jos dalyje buvo galima aiškiai išgirsti naudingą informaciją apie tai, kokia veikla kur prasideda, ką galima įsigyti mugėje, kokių filialų žmonėms prasideda pietų laikas ir panašiai. 

Taigi, kaip lietuvių tautosakoje sakoma „ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo“, tik šį kartą ir burnoj turėjau, ir širdis iš džiaugsmo spurdėjo, ir galva iš pasididžiavimo, kad esu šios organizacijos narys, vis kilo aukštyn... 

Finaliniam šventės akordui visus susirinkusius bendroms gerai žinomoms dainoms, šokiams ar bent kojų ir rankų judesiams pagal ritmus sujungė tiesiogine ir perkeltine prasme garsi grupė „Hiperbolė“, bet manau, kad mūsų viltys ir lūkesčiai dėl LASS ateities ir dėl vis kokybiškesnio, savarankiškesnio bei visavertiškesnio aklųjų ir silpnaregių gyvenimo kasdienybėje nėra hiperbolizuoti. 

Nuotrauka: Sąskrydžio fotografijos atskleidžia bendrą atmosferą – daug šypsenų, nuoširdžių apsikabinimų, draugiškos nuotaikos, pasiilgtų bičiulių / Žydrūno Maniko nuotr. 

Akimirka iš LASS sąskrydžio. Lauke priešais kluoną praviromis medinėmis durimis šnekučiuojasi keturi vyresni vyrai. Arčiau kluono stoviniuoja žmonių grupelės, kai kurie eina į vidų. Vyrų ketveriukės kairėje iš dešinės užfiksuotas žilas trumpai nusiskutęs vyras, sukišęs rankas į džinsinio švarko kišenes. Jo lūpos praviros, lyg jis kažką pasakotų kitiems. Dešiniau esantis plikas vyras nuleistomis rankomis užfiksuotas iš priekio. Jis vilki polo stiliaus marškinėlius, sportinį švarką ir mūvi tamsias kelnes. Jo primerktos akys nukreiptos į pašnekovą, o pravertos lūpos plačiai šypsosi. Šalia jo stovintis vyras vilki šviesius marškinius ir liemenę bei mūvi tamsias kelnes. Jo žili plaukai trumpai kirpti, akys primerktos, lūpos šiek tiek pravertos. Jį iš dalies užstoja kairiuoju profiliu pasisukęs susikūprinęs vyras, vilkintis šviesius marškinius ir megztinį bei mūvintis tamsias kelnes. Jo dešinioji ranka sulenkta ties liemeniu, o kairioji laiko kažką priešais pilvą. Žilo trumpai apkirpto vyro dėmesys nukreiptas į priešais stovintį pašnekovą. Užfiksuotas pokalbis sudaro nuoširdaus, draugiško susitikimo įspūdį. Atrodo, kad sąskrydyje galima susitikti su įvairiais žmonėmis, užmegzti naujas arba sutvirtinti senas pažintis ir pasidalinti istorijomis.