Prieš šimtą metų, 1926-ųjų liepos 2425 dienomis, laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune galėjai išvysti neįprastą reginį: vorą įsikibusių į virvę, reginčiojo vedamų neregių vyko pirmasis Lietuvos aklųjų suvažiavimas. Jo metu įkurta pirmoji neregių organizacija mūsų šalyje Lietuvos aklųjų sąjunga, LASS pirmtakė. Kalbėta apie galimybę neregiams šviestis, įgyti profesiją ar amatą, būti naudingiems visuomenei. Ne visi tąkart į Kauną atvykę aklieji šią žinią priėmė palankiai. Nemažai žmonių manė, kad Kaune jiems gydys akis, o kalbos apie aklųjų organizaciją ir jų savarankiškumą jiems atrodė tuščias reikalas. Antai moteris, atvykusi iš Alytaus apskrities, piktinosi tuščiomis kalbomis ir ragino ją atlydėjusią dukterį greičiau vykti namo. Vis dėlto organizacija buvo įkurta! Per šimtą metų keletą kartų keitėsi jos pavadinimai Lietuvos aklųjų sąjunga, Lietuvos akliesiems globoti draugija, Lietuvos aklųjų draugija (LAD). 1989 m. LAD pasiskelbė tęsianti prieškario aklųjų organizacijų veiklą ir dar kartą pakeitė pavadinimą tapo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS). Tokia ji baigia pirmąjį savo veiklos šimtmetį ir pradeda antrąjį. Koks buvo pirmasis LASS šimtmetis, ką jame paliekame, ką išsinešame? Kiekvienas ar beveik kiekvienas žmogus, bent kiek susipažinęs su LASS istorija, į šį klausimą atsakys subjektyviai, tad ir ši įvykių, faktų dėlionė yra gerokai asmeniška. Vis dėlto drįstu manyti, kad joje esama ir nemažai objektyvumo.
***
Lietuvoje aklųjų švietimas, pačių neregių sąjūdis, palyginti su Vakarų valstybėmis, vėlavo 100150 metų. Tiktai kiekviena valstybė turi savo kelią, ne geresnį ir ne blogesnį nei kiti.
1927 m. Nepriklausomybės kovų savanoris Pranas Daunys lietuvių kalbai pritaikė Luji Brailio sukurtą šešių taškų abėcėlę. 1928 m. vasario 27 dieną duris atvėrė pirmoji neregių ugdymo įstaiga Lietuvoje Kauno aklųjų institutas. Tais pačiais metais analogiška aklųjų švietimo įstaiga pradėjo veikti ir lenkų okupuotame Vilniuje. 1928 m. birželį aklųjų institutą aplankė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Tai buvo pirmasis, bet ne vienintelis tokio pobūdžio jo vizitas.
1937 m. pavasarį baigti statyti nauji Kauno aklųjų instituto rūmai. Po II pasaulinio karo juose veikė aklųjų, vėliau silpnaregių mokykla (dabar Kauno Prano Daunio ugdymo centras). Tais pačiais 1937 m. keturi neregiai, buvę instituto auklėtiniai, pradėjo mokytis masažo. Įgyti profesiją, išmokti amato siekė ir kiti neregiai. Aklieji pradėjo įsilieti į tuometės Lietuvos visuomenę, gyventi savarankiškai. Deja, tolesni įvykiai sovietų okupacija, II pasaulinis karas, po jo nauja sovietų okupacija visos visuomenės, neišskiriant nė aklųjų, gyvenimą sujaukė ir pakeitė iš esmės.
***
1944 m. spalio mėn. įkuriama sovietinio pavyzdžio neregių organizacija Lietuvos aklųjų draugija. Analogiškos aklųjų organizacijos su tokia pat struktūra, tokiais pačiais veiklos principais buvo kuriamos visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje. Aklieji sovietinėje sistemoje gyveno kompaktiškai, kurdami savas nedideles uždaras bendruomenes, pernelyg nekrisdami likusiai visuomenės daliai į akis, negadindami bendro šviesaus socialistinės valstybės vaizdo. Sovietų Sąjungoje negalėjo būti nedarbo, todėl visi žmonės, taip pat ir aklieji, privalėjo dirbti. O dirbdavo jie specialiose įmonėse gamybiniuose mokymo kombinatuose. Aplink kombinatus telkėsi aklųjų bendruomenės, šalia jų veikė neregiams skirtos kultūros, socialinės įstaigos. Taigi visas kultūrinis, visuomeninis gyvenimas vyko tam tikroje nedidelėje, uždaroje ar bent stipriai lokalizuotoje erdvėje. Geriausiai tokį gyvenimo būdą nusako pačių to meto aklųjų pajuokavimai: esame tarsi valstybė valstybėje, tik neturime savo milicijos, santuokų rūmų ir kapinių... Dabar toks gyvenimo būdas daugeliui žmonių atrodytų keistas ir nepriimtinas, tačiau tada šitaip ar panašiai gyveno visa visuomenė ir buvo sunkiai įmanoma įsivaizduoti kitokį gyvenimo būdą.
***
Iki 1950 m. Lietuvoje veikė dvi Kauno ir Vilniaus aklųjų gamybinės įmonės. Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įsteigtos dar trys: Panevėžyje, Šiauliuose ir Klaipėdoje. Švėkšnoje veikusi įmonė, net vertinant to meto kriterijais, nepasiteisino, ją teko uždaryti. Po 1990 metų, Lietuvos ūkiui pereinant prie laisvos rinkos, tikri ir įsivaizduojami Vakarų ekspertai vienu balsu tvirtino, kad gamybinės aklųjų įmonės yra neefektyvios, neatlaikys konkurencijos ir anksčiau ar vėliau bus priverstos užsidaryti. Laimei, jų prognozės išsipildė tik iš dalies: bankrutavo dvi Kauno ir Panevėžio įmonės. Kitos trys, nors nuolat susiduria su iššūkiais, veikia iki šiol.
Iš uždirbtų lėšų sovietiniais metais organizacija plėtė veiklą, savo nariams statė namus ir bendrabučius, steigė ir palaikė naujas kultūros įstaigas, meno saviveiklos, sporto būrelius, skatino švietimą, rūpinosi žmonių laisvalaikiu, sveikatingumu. Iš vienos pusės tai skatino dar didesnį neregių uždarumą, iš antros jiems suteikė galimybę nors ir ne pačiomis palankiausiomis sąlygomis, gyventi savarankišką prasmingesnį ir visavertiškesnį gyvenimą. Neabejotina viena, aklieji tuo metu darė viską, ką galėjo padaryti, išnaudojo esamas ir nuolat ieškojo naujų galimybių. Daugeliui veiklos sričių kultūrai, mokslui, sportui, reabilitacijai, integracijai pagrindas buvo padėtas anais tolimais dešimtmečiais.
***
1955 m. Kauno aklųjų mokyklą (buvusį institutą) baigė pirmoji abiturientų laida. Turėjo praeiti beveik 30 metų nuo instituto (1928) veiklos pradžios, kad neregiai savo išsilavinimu susilygintų su reginčiaisiais. Tačiau tie dešimtmečiai nepraėjo veltui. Nors lėtai, tačiau potencialas augo ir brendo. Tų pačių 1955 m. rudenį trys pirmosios laidos abiturientai įstojo į Vilniaus universitetą ir sėkmingai jį baigė. Lionginas Ragėnas ir Adolfas Venckevičius tapo žurnalistais ir rašytojais, Valentinas Vytautas Toločka socialinių mokslų daktaru. Pirmoji Kauno aklųjų mokyklos abiturientų laida tarsi nužymėjo kelią būsimoms laidoms siekti mokslo, išsilavinimo, patiems kurti savo ateitį. Keitėsi laikmetis, sąlygos, priemonės, bet dvasia išliko tokia pati.
***
1959 m. brailio ir reginčiųjų raštu pradėtas leisti žurnalas simboliniu pavadinimu Mūsų žodis. Tai buvo tikrąja prasme aklųjų žodis, kuriame jie patys drauge su profesionaliais žurnalistais pasakojo apie savo gyvenimą, darbą, buitį, kėlė tuo metu itin naujas aklųjų reabilitacijos, integracijos idėjas. Žurnalas be pertraukų leidžiamas iki šiol, skaičiuoja jau septintą dešimtmetį ir artėja prie 850-ojo numerio atžymos. Nuo 1999 m. skelbiamas internete adresu www.musuzodis.lt. Taigi yra pasiekiamas kiekvienam skaitytojui, tiek neregiui ar silpnaregiui, tiek ir reginčiajam. 2026 m. viduryje Mūsų žodis skaitytojus pasiekia penkiais formatais ir, neabejotinai, yra prieinamiausias leidinys Lietuvoje.
***
1962 m. rudenį akliesiems išleista pirmoji garsinė knyga Eduardo Mieželaičio Žmogus. Tai buvo poema simboliniu pavadinimu apie žmogų... Šių dienų skaitytojui daugelis jos eilučių skambėtų mažų mažiausiai keistai, tuomet odės socializmui ir jo kūrėjams buvo privalomos. Svarbu kitkas: nuo E. Mieželaičio Žmogaus Lietuvoje prasidėjo garsinių knygų leidyba akliesiems. Nuo pat pradžių knygas akliesiems garsino ir iki šiol tebegarsina Lietuvos radijo diktoriai, teatro aktoriai. Šios knygos yra ne tik labai reikalingas informacijos šaltinis, bet ir lietuvių kalbos taisyklingumo, garsinio skaitymo meistriškumo pavyzdys. Kartu šios knygos yra gyva žymiausių Lietuvos diktorių bei aktorių balsų biblioteka.
Daugiau nei du dešimtmečius knygos akliesiems buvo garsinamos į magnetines juostas, vėliau į garso kasetes, dar vėliau į CD diskus. Apie 20172018 metus, sekant bendromis audiovizualinės leidybos tendencijomis, galutinai pereita prie virtualios erdvės. Sukurta ir nuolat pildoma virtuali biblioteka ELVIS. Priminsime, kad iki 1992 m. buvusią aklųjų biblioteką, taip pat visą garsinių ir brailio knygų leidybą palaikė ir finansavo viena pati LASS.
***
Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurys kartu buvo LASS šimtmečio veiklos pusiaukelė. Organizacija subrendo, sustiprėjo, surado savo vietą Lietuvos socialiniame ir kultūriniame gyvenime. 1975 metais Kaune, Savanorių ir Taikos prospektų bei Tvirtovės alėjos sankryžoje, buvo atidaryta požeminė perėja, jos projektavimo ir statybos darbus finansavo tuometė Lietuvos aklųjų draugija. Perėja skirta pirmiausia akliesiems, kad jie galėtų saugiai eiti iš namų į darbą, į biblioteką, tačiau ja iki šiol naudojasi viso rajono gyventojai. Požeminė perėja Kaune nebuvo pirmasis tokio pobūdžio viešosios aplinkos pritaikymo sprendinys, bet ji akivaizdžiai parodė, kaip galima spręsti aklųjų mobilumo, saugumo problemas.
Devintojo dešimtmečio viduryje, LASS iniciatyva ir pastangomis, Lietuvoje pradėti diegti garsiniai šviesoforai, pirmiausia gausiai aklųjų gyvenamuose rajonuose, vėliau centrinėse miestų gatvėse, prie autobusų, geležinkelio stočių. Šiandien be tokių šviesoforų jau neįsivaizduojame savo gyvenimo.
***
1975 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje, Ateities gatvėje, pradėjo veikti 300 vietų aklųjų ir silpnaregių mokykla. LASS buvo šios mokyklos statybos iniciatorė, skyrė jai didelę savo pačios uždirbtų lėšų dalį. Mokyklos statyba ir įrengimas kainavo beveik du milijonus rublių. Tuo metu tai buvo itin dideli pinigai.
Mokykla buvo didelė, moderni, su mokymo klasių, bendrabučio korpusais, sporto sale, dirbtuvėmis, sporto aikštynais, pasivaikščiojimo takais. Jos teritorija užėmė šešių hektarų plotą. Tu pačių 1975 metų spalio mėn. naująją Vilniaus aklųjų mokyklą aplankė Jungtinių Amerikos Valstijų delegacija. Anais laikais tai buvo be galo didelis įvykis. Sovietų propaganda jį išnaudojo savo tikslams, tačiau prieš tai vis tiek turėjo būti atliktas didelis darbas. 2025 metų rudenį buvusi Vilniaus aklųjų mokykla (nuo 1992 m. ji vadinasi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras) minėjo savo veiklos 50-metį.
1976 metų pavasarį Kaune pradėjo veikti Respublikinė akių ligoninė, pastatyta aklųjų ir silpnaregių organizacijos lėšomis. Joje buvo 240 lovų stacionaras, kelios operacinės, poliklinika, ligoninė veikia iki šiol. Oficialus jos pavadinimas Kauno klinikų Akių ligų klinika. Žurnale Mūsų žodis jau daugiau kaip penkeri metai publikuojami šios klinikos gydytojų straipsniai apie akių ligas, jų gydymo naujoves, akių priežiūrą.
***
Apie 1990-uosius tapo akivaizdu, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų valstybėse, kompiuterių, skaitmeninių technologijų vaidmuo tik didės. Deja, neregiams dirbti kompiuteriais jokių galimybių nebuvo, Lietuvoje niekas nežinojo, kaip tai iš viso galėtų atrodyti.
1991 m. du studentai, Remigijus Audiejaitis ir Sergejus Mechas, bei jų informatikos mokytojas Vitas Purlys išvyko stažuotis į JAV Filadelfijos Overbruko aklųjų mokyklos tarptautinę programą. Čia jie praktiškai įsitikino, kad kompiuteris neregiui gali būti tokia pat efektyvi mokymosi, darbo priemonė kaip ir reginčiajam. Grįžęs iš stažuotės, V. Purlys 1992 metais LASUC pats įkūrė kompiuterių technikos taikymo skyrių. Nuo tada kompiuteriai jau daugiau nei 30 metų yra neatsiejama neregių mokymosi, darbo, laisvalaikio dalis.
LASS iniciatyva 2014 m. buvo sukurtas kokybiškas lietuviškas sintezatorius Regina, kalbantis radijo diktorės Reginos Jokubauskaitės balsu. Nuo tada beveik kasmet pradėti kurti nauji lietuviški sintezatoriai. Juos kuria universitetai, privačios bendrovės. Be abejonės, net ir be LASS įsikišimo, lietuviška kalbos sintezė būtų kuriama ir tobulinama, nes šia kryptimi einama visame pasaulyje. Vis dėlto daugelis šios srities mokslininkų, skaitmeninių technologijų specialistų tik pamatę, kaip aklieji naudojasi kompiuteriais ir balso sintezatoriais, įsitikino, kad šie gali būti naudingi ir negalią neturintiems žmonėms.
***
Po 1990 metų, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, LASS atsisakė dalies anksčiau turėtų, tačiau jai nebūdingų veiklos sričių brailio ir garsinių knygų leidybos, užimtumo rėmimo, aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis jas perdavė valstybei. Pamažu LASS tapo nevyriausybine organizacija įprasta, vakarietiška, šio žodžio prasme, atstovaujančia regos negalią turinčių žmonių interesams, ginančia jų teises. Tai nereiškia, kad minėtos sritys išnyko iš LASS veiklos lauko greičiau atvirkščiai, tai reiškia, kad demokratinė valstybė visus savo žmones vertina vienodai, kad visi tos valstybės žmonės naudojasi tomis pačiomis teisėmis ir galimybėmis, o nevyriausybinė organizacija yra jos partnerė, padedanti šias teises įgyvendinti.
1996 metais, bendradarbiaujant LASS ir Lietuvos valstybei, Vilniuje, Skroblų gatvėje, iškilo naujas modernus aklųjų bibliotekos pastatas. Tai buvo apskritai pirmoji biblioteka, pastatyta jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Prieš 10 ar 15 metų tokios bibliotekos statyba būtų buvusi išimtinai tik LASS reikalas. 2024 m. Lietuvos aklųjų biblioteka tapo Lietuvos audiosensorine biblioteka, aptarnaujančia ne tik neregius, bet ir kitų skaitymo sunkumų turinčius žmones. LASS ir atsikūrusios Lietuvos valstybės bendradarbiavimas akivaizdžiai naudingas ne tik akliesiems, bet ir kitiems šios valstybės gyventojams.
1992 metais LASS priimta į Pasaulio aklųjų sąjungą. Prasidėjo tarptautinis bendradarbiavimas, plėtėsi ryšiai su Vakarų šalių aklųjų organizacijomis. Tūkstantmečių sandūroje kilo naujų įdomių iniciatyvų ir veiklų, besitęsiančių iki šių dienų. 1999 metais Vilniuje, Skroblų gatvėje, nutiesiamas pirmasis akliesiems ir silpnaregiams pritaikytas reljefinis šaligatvis (taktilinis takas). Jam panaudotos specialios geltona spalva nudažytos reljefinės plytelės. Vėliau tokios plytelės pradėtos naudoti ir kituose miestuose tiesiant šaligatvius, žymint perėjas ar įėjimus į viešosios paskirties pastatus.
Su pirmuoju reljefiniu taku Lietuvoje pradėjo atsirasti universalaus dizaino (UD) samprata viešoji aplinka turi būti vienodai prieinama visiems žmonėms: neturintiems negalios ar ją turintiems, senjorams, mamoms su vežimėliais, laikinų sveikatos sutrikimų turintiems žmonėms. Praėjus beveik trims dešimtmečiams vis mažiau žmonių klausinėja, kam visa tai reikalinga. LASS buvo viena pirmųjų, kėlusių UD idėją tiek praktiniu, tiek politiniu lygmeniu, skatinusi diskusijas šia tema akademinėje bendruomenėje. Šiandien dėl UD jau niekas nediskutuoja jis tapo gyvenimo norma.
***
2012 metų pavasarį, bendradarbiaudamas su LASS, Lietuvos nacionalinis dramos teatras regos negalią turinčius žmones pakvietė į spektaklį su garsiniu vaizdavimu (GV). Kino filmų, teatro spektaklių garsiniai komentarai Vakarų valstybėse pradėti rengti jau XX a. pabaigoje, tačiau Lietuvoje nebuvo nei tokio komentavimo tradicijų, nei patirties. 2014 m. rudenį Vilniaus universiteto Kauno fakultete įsteigta nauja audiovizualinio vertimo specialybė, garsinio vaizdavimo tekstus pradėjo rengti profesionalai. Akliesiems imta komentuoti animacinius filmus, vaizdo siužetus, sporto varžybas. Praeis dešimt metų ir GV taps nediskutuotina neregių gyvenimo dalimi. Savo transliacijose jį naudos sporto komentatoriai, vaizdo turinio kūrėjai, per Lietuvos televiziją bus transliuojami filmai su GV takeliu. LASS pastangomis, 2025 m. sukurta programėlė GV filmai.
***
Keliaujame į paskutinį pirmojo šimtmečio LASS veiklos dešimtmetį. 2015 metais Lietuvos žiūrovai TV projekte Chorų karai galėjo gėrėtis Lietuvos aklųjų choro Feniksas profesionaliai atliekamomis dainomis. Feniksas tapo Chorų karų nugalėtoju. Tai buvo vienas labiausiai įsimintinų aklųjų ir silpnaregių kūrybinių projektų, įgyvendintų drauge su Maltos ordino savanoriais.
2020 m. vasarą LASS jaunimas dalyvavo pirmajame dviejų dienų piligrimų žygyje Camino Lituano keliu. Nuo tol mažesnis ar didesnis regos negalią turinčių piligrimų būrys šiuo keliu eina kasmet. Šiemet pavasarį vykęs žygis Camino Lituano keliu yra vienas iš jubiliejinių LASS šimtmečio renginių.
Krepšinis antroji lietuvių religija. Kažkas besąlygiškai pritars, kažkas pasipiktins, kad šitaip nusakralinama pati religijos samprata, tačiau mažai rasime žmonių, kurių emocijų nekaitins šis žaidimas apskritai. 2023 m. pirmą kartą per Lietuvos radiją vyko krepšinio rungtynių transliacija su garsiniu komentaru. Aklieji, kaip ir regintieji, nori ne tik skaityti, klausyti klasikinės muzikos, bet ir ilsėtis, pramogauti, žinoti, kas vyksta krepšinio ar futbolo aikštelėje, teigia LASS prezidentas Paulius Kalvelis.
2024 m. į Lietuvą atkeliavo pirmieji šunys vedliai. Pasiekta, kad nuo 2026 m. gegužės mėn. didžiąją jų įsigijimo ir parengimo išlaidų dalį kompensuoja valstybė.
***
Aklieji studijuoja, programuoja, dirba, keliauja po pasaulį. Dalis jų darbų, kelionių atsispindi žurnalo puslapiuose, socialiniuose tinkluose. Tiktai visko į žurnalą nesudėsi, nepapasakosi svarbiau pati idėja, nuostata. Kaip su visu tuo, kas pasakyta ir liko tarp eilučių, susijusi LASS? Neregiai, kaip ir regos negalios neturintys žmonės, laisvi rinktis gyvenimo būdą, specialybę, veiklos sritį, pomėgius jokia nevyriausybinė organizacija negali jiems nurodyti, kaip gyventi ir kuo užsiimti. Tačiau LASS skatina bendrystę, tarpusavio pagalbą, palaiko gerąją patirtį, visiems neregiams svarbias ir naudingas iniciatyvas, jiems atstovauja savivaldybėse, Vyriausybėje, Seime. Štai 2025 m. birželio 28-ąją įsigaliojo žmonėms, turintiems individualiųjų poreikių, itin svarbi Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Dėl gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų. Dar 2022 m. Seimas šią ES direktyvą perkėlė į nacionalinę teisę priėmė Gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų įstatymą. LASS jau nuo 2023 m. vidurio viešina tiek pačią ES direktyvą, tiek šį įstatymą. Vienose srityse lėčiau, kitose greičiau, tačiau pokyčiai vyksta.
***
Prieš žengdami į antrąjį organizacijos šimtmetį, kelioms akimirkoms dar stabtelėkime pirmajame. Lietuvoje visus šiuos metus vyksta jubiliejiniai renginiai, visus juos organizuoja LASS respublikinis centras graži ir prasminga misija! Nieko ar beveik nieko negirdime apie renginius, socialines ar kitokias akcijas LASS regionuose, filialuose o galėtų! Gal paliekama rudeniui, Baltosios lazdelės dienai? Tada gerai, tik ar šito pakanka? Beveik kiekviename didesniame Lietuvos mieste jau yra taktilinių planų, užrašų brailio raštu ar kitų simbolinių vietų, galinčių tapti jungtimis tarp vietos neregių ir miesto ar rajono bendruomenės. Dar yra buvę ir esami rėmėjai, partneriai, Lions, Rotary ir kiti klubai. Yra terpė kūrybingumui, veiksmui, vaizduotei, ateities planams ir darbams...
Ne gyventi praeitimi, praeityje, o prisiminti ir įvertinti: tiek pačią organizaciją, tiek jos filialus kažkas kūrė, lipdė kas šiandien beprisimena tuos žmones? Nė viename LASS jubiliejiniame renginyje iki šiol nedalyvavo nė vienas iš buvusių LASS vadovų gal dar dalyvaus?
Šiais metais veiklos šešiasdešimtmetį mini ir Lietuvos audiosensorinė biblioteka. Taip pat vyksta šiai progai skirti renginiai, ekskursijos po neregių gyvenamuosius rajonus. Visa tai reikalinga, įdomu, tiktai ar po metų dar prisiminsime šias abi jubiliejines datas? Trūksta, bent kol kas, ilgalaikių atminties ženklų. Vienu tokių ženklų galėtų tapti Vilniaus chorui rašomas muzikinis kūrinys, kurį šis planuoja atlikti spalio 15-ąją. Tikėkimės, taip ir bus, o šio kūrinio atlikimas netaps vienadieniu reiškiniu.
***
Nuo įsikibusių į virvę, Kauno gatvėmis vedamų beraščių, suvargusių aklųjų iki savimi pasitikinčių, studijuojančių, dirbančių, keliaujančių neregių! Nuo pirmųjų brailio rašto taškų iki skaitmeninių technologijų ir dirbtinio intelekto! Minime pirmąjį LASS šimtmetį, tiktai sukaktys ateina ir praeina, o gyvenimas tęsiasi. Niekas nežino, koks bus antrasis šimtmetis, kaip apskritai gyvensime? Beveik neabejotina viena: jis turės būti kūrybiškas ir visomis prasmėmis atviras. Keisis technologijos, specialybės, vertinimo kriterijai, žmonių gyvenimo būdas, bendravimas išliks tie, kas mokės prisitaikyti. Laimės tie, kas pirmieji savo imtuvais pagaus naujas idėjas, visuomeninio gyvenimo pokyčius ar juos generuos patys. Turima šimto metų patirtis leidžia tikėtis, kad sugebėsime ateitį tiek atvirai priimti, tiek patys ją kurti. Šito ir linkime sau, žurnalo skaitytojams bei visiems aklųjų ir silpnaregių bendruomenės nariams!
Nuotrauka: 1928 metais duris atvėrė pirmoji neregių ugdymo įstaiga Lietuvoje Kauno aklųjų institutas. Nuotraukoje šventinant Kauno aklųjų instituto II namą 1930-aisiais / LASS archyvo nuotr.
Senoje nuotraukoje patalpoje priešais sieną bendrai nuotraukai pozuoja Kauno aklųjų instituto šventinimo dalyviai. Kairėje ir dešinėje į kadrą patenka medinės durys. Sieną iš dalies dengia raštuoti tapetai, kairėje pusėje ji palikta plika, o dešinėje kabo didelis apvalus veidrodis. Grupės priekyje ant žemės sėdi penki jaunuoliai ir mergaitė. Už jų eile ant kėdžių sėdi kostiumuoti vyrai, dvi moterys tamsiomis suknelėmis, viena, vilkinti šviesesnę su kailine apykakle, dvasininkas ir uniformuotas pareigūnas. Jiems už nugaros sėdi dar viena eilė žmonių, už kurių rikiuojasi daugiau dalyvių. Pačiame gale priešais medines duris stovi keturi vyrai. Dalyviai atrodo pasitempę, jų veidai rimti.