2025 m. spalio 1819 d. Vilniuje vyko Europos aklųjų sąjungos (EBU) Advokacijos komiteto posėdis, kuriame su kitais dalyvavo ir Lenkijos aklųjų sąjungos (PZN, lenkų k. Polski zviązek niewidomych) prezidentas Andžejus Bžezinskis (Andrzej Brzeziński) bei organizacijos atstovė Ana Povieža (Anna Powierża). Taip susiklostė, kad Baltijos šalių giminingas organizacijas pažįstame geriau, kas porą metų vis kitoje šalyje Lietuvoje, Latvijoje arba Estijoje vyksta žmones su regos negalia vienijančių organizacijų vadovų susitikimai. O štai kaimyninės Lenkijos patirtis šiuo metu mums mažiau žinoma.
Kolegų iš LASS respublikinio centro įpareigotas pabendrauti su svečiais iš Lenkijos, siekiau užmegzti glaudesnius ryšius ir daugiau sužinoti apie Lenkijos aklųjų sąjungos veiklą bei sukauptą patirtį.
Po intensyvios darbo dienos posėdžio dalyviai buvo pakviesti į iškilmingą vakarienę restorane La Boheme. Eidamas į susitikimą su PZN prezidentu jaučiausi šiek tiek sunerimęs: senokai nebuvau kalbėjęs lenkų kalba ir nežinojau, kaip seksis. Nors kartais trūko tinkamo žodžio ar tikslesnio išsireiškimo, svečiai džiaugėsi mano lenkų kalbos žiniomis, o pokalbis užsimezgė draugiškas ir atviras.
Pasidalinau istorija, kad aklųjų ir silpnaregių orientacijos bei mobilumo mokymų pagrindai į Lietuvą atkeliavo būtent iš Lenkijos: 1991 m. birželio mėnesį specialistai Jadvyga ir Jacekas Kvapišai (Jadwiga i Jacek Kwapisz) vedė kursus Vilniuje. Vėliau, 1997 m., pats baigiau podiplomines aklųjų ir silpnaregių orientacijos bei mobilumo studijas Varšuvos specialiosios pedagogikos institute.
A. Bžezinskis trumpai papasakojo apie save: prezidento pareigas eina jau antrą kadenciją, bendras darbo stažas aklųjų sąjungoje 25 metai, regėjimas pablogėjo dėl cukrinio diabeto komplikacijų. Jis yra vedęs ir su žmona augina du paauglius sūnus. Prezidentas taip pat supažindino mus su Lenkijos aklųjų sąjungos struktūra: ji susideda iš 16 regioninių padalinių, atitinkančių administracines vaivadijas, o kiekvienas regionas apima keliasdešimt vietinių padalinių iš viso šalyje jų yra daugiau nei pustrečio šimto. Sąjungai priklauso keletas gydymo ir reabilitacijos centrų bei globos namų. Lenkijoje gyvena apie 40 mln. gyventojų, todėl savo mastu mes tikrai neprilygstame kaimynams.
Lenkijos aklųjų sąjunga leidžia žurnalus, skirtus neregiams ir silpnaregiams: suaugusiesiems, mokiniams, jaunimui bei tėvams, auginantiems vaikus su regos negalia.
Prie sąjungos veikia Tiflologijos institutas centrinis PZN padalinys, kuriam vadovauja PZN prezidentas A. Bžezinskis. Institutas yra pagrindinis Lenkijos žmonių su regos negalia reabilitacijos, švietimo ir pagalbos centras, taip pat padeda prezidentui koordinuoti visą sąjungos daugialypę veiklą.
Prie instituto įsteigta Tamsos laboratorija vykdo nuolatinę ir kryptingą visuomenės švietimo veiklą: mokiniai ir suaugusieji čia sužino, kaip gyvena aklieji ir kaip jiems galima padėti. Dalyviai gali praktiškai išbandyti įvairias priemones, kuriomis naudojasi regos negalią turintys žmonės. Lietuvoje panašios iniciatyvos dažnai organizuojamos visuomeniniais pagrindais, o Lenkijoje kiekvienas dalyvis sumoka apie 4 eurus.
Lenkijos aklųjų sąjungos prezidentas A. Bžezinskis ne tik papasakojo apie PZN veiklą, bet ir domėjosi, kaip Lietuvoje neregiams ir silpnaregiams sekasi rasti darbą, įsigyti nekilnojamąjį turtą bei kokios paslaugos jiems yra prieinamos ir panašiai. Tvirčiausiai jaučiausi kalbėdamas su prezidentu apie neregių reabilitaciją. Lenkijoje reabilitacija vykdoma ištisus metus Bydgoščiaus reabilitacijos ir mokymo centre; jos trukmė dvi savaitės.
Kalbėdamas su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos viceprezidentu Vilmantu Balčikoniu, A. Bžezinskis pakvietė mūsų delegaciją apsilankyti Lenkijoje ir plačiau susipažinti su jų veikiančiomis įstaigomis bei paslaugomis, kurias teikia regos negalią turintiems žmonėms.
Vilniaus takais, kur susilieja istorija
Kitą dieną po EBU posėdžio susitikau su svečiais, kad supažindinčiau juos su Vilniaus įžymybėmis. Kadangi Andžejus ir Ana jau buvo patyrę senamiesčio grožį, mūsų kelionę pradėjome Rasų kapinėse šioje ypatingoje vietoje, kur amžino poilsio atgulė iškilūs lietuvių ir lenkų tautybių žmonės, kūrę Vilniaus istoriją ir palikę ryškų pėdsaką miesto atmintyje. Čia palaidota Juzefo Piłsudskio motina, o šalia urna su Piłsudskio širdimi. Taip pat aplankėme vieno iš Lietuvos nepriklausomybės kūrėjų Jono Basanavičiaus kapą. Pabuvojome prie koplyčios, kur ilsisi 1863 m. sukilimo vadovai: Zigmantas Sierakauskas, Konstantinas Kalinauskas ir kiti didvyriai, kovoję už Lenkijos ir Lietuvos laisvę prieš carinę Rusiją.
Vaikščiodami po istorines Rasų ir Bernardinų kapines, svečiai pastebėjo, kaip susipina mūsų tautų istorijos ir žmonių likimai. Apsilankėme prie Bernardinų vienuolyno šalia Šv. Onos bažnyčios, kur gyvendamas tylioje vienuolyno celėje Adomas Mickevičius sukūrė Konradą Valenrodą. Užupyje svečiai grožėjosi sraunios Vilnelės tėkme ir vingriomis gatvelėmis, lankėsi prabangių namų kvartale, pasivaikščiojo kiemais ir susipažino su nepriklausoma Užupio respublika bei jos Konstitucija.
Taip pat aplankėme paminklą šešiolikmečiam berniukui Mečislovui Dordzikui, kuris, gelbėdamas potvynio metu Vilnelėje skendusį žydų berniuką, pats žuvo. Sustojome ir prie pastato su atminimo lenta Vilniaus universiteto medicinos profesoriui Kazimierui Pelčarui, 1931 m. gruodžio 1 d. Vilniuje įkūrusiam pirmąją Lietuvoje onkologinę kliniką. Deja, 1943 m. šis iškilus gydytojas buvo nacių sušaudytas Paneriuose.
Bernardinų kapinėse svečiams papasakojau talentingos dailininkės Janinos Dluskos tragišką likimo istoriją, motinos įamžintą Altanos kalvoje. Belmonto apžvalgos aikštelėje ir Trijų kryžių kalvoje svečiai stebėjosi rudenėjančio Vilniaus senamiesčio panorama su įspūdingais istoriniais pastatais, bažnyčių varpų garsais ir auksiniais medžių lapais.
Labai norėjau, kad svečiai aplankytų Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kuri priskirta tarp 16 gražiausių pasaulio bažnyčių, o portalo Church Pop sudarytame sąraše užėmė pirmą vietą. Be istorinių lankytinų vietų, prasukome ir pro šiuolaikinį Konstitucijos prospektą bei Seimą, pravažiavome Gedimino prospektą nuo Žvėryno tilto iki Katedros. Svečiai žavėjosi Vilniumi, apibūdindami jį kaip labai gražų, švarų ir žalią miestą.
Šis trumpas susitikimas ne tik sustiprino tarptautinius ryšius, bet ir priminė bendradarbiavimo svarbą: patirties mainai tarp Lenkijos ir Lietuvos aklųjų sąjungų leidžia gerinti kasdienę pagalbą neregiams ir silpnaregiams, dalytis gerosiomis patirtimis bei tęsti glaudesnį bendradarbiavimą abiejų šalių organizacijose.
Nuotrauka. Susitikę su Lenkijos aklųjų sąjungos prezidentu A. Bžezinskiu, pasinaudojome proga daugiau sužinoti apie kaimynų organizacijos veiklą / PZN archyvo nuotr.
Lenkų aklųjų sąjungos prezidento A. Bžezinskio nuotrauka. Vyras užfiksuotas iš priekio, nuo klubų iki viršugalvio. Jis vilki tamsų kostiumą ir šviesius marškinius, ryši tamsų, smulkiai taškuotą kaklaraištį, ant kaklo kabo didelė šviesi identifikacinė kortelė. Andžejaus tamsūs plaukai labai trumpai kirpti. Veidas santūriai šypsosi sučiauptomis lūpomis. Kairioji akis nukreipta į priekį, o dešinioji žvairuoja į išorę. Ties išoriniais kampučiais yra susimetusios smulkios raukšlelės žąsų kojelės. Šviesiame fone kartojasi tamsus apvalus logotipas. Jo kairėje dviem stulpeliais išdėlioti šeši šviesūs taškai, nuo kurių į dešinę sklinda trys platėjantys spinduliai. Pakraštyje lanku pateiktas Lenkijos aklųjų sąjungos pavadinimas. Priešais savo sąjungos logotipus pozuojantis Andžejus atrodo santūrus ir rimtas.