Žurnalo skaitytojams pažįstama Ugnė Žilytė yra Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos (VU ŠA) doktorantė. Spausdiname išsamų jos pasakojimą apie mokslinę stažuotę Vokietijoje. Kai kurie dalykai, pavyzdžiui, pasirengimas stažuotei, finansavimo paieška, aprašomi gana smulkiai ir galėtų atrodyti, kad jie nėra aktualūs didžiajai skaitytojų daliai. Iš antros pusės, visi panašūs „niuansai“, kelionės planavimo ypatumai labai gerai parodo, su kokiais sunkumais ir nesusipratimais tenka susidurti neregiams, bandantiems naujus kelius į naujas veiklos sritis. 

Redakcija 

Kiekvienas VU ir kitų mokslo institucijų doktorantas privalo ne tik parašyti disertaciją, bet ir įvykdyti svarbius įsipareigojimus. Įprastai per visą studijų laikotarpį privaloma išlaikyti šešis tam tikrų studijų dalykų egzaminus, išklausyti bendrųjų gebėjimų kursus. Taip pat per visą studijų laikotarpį doktorantas privalo publikuoti du mokslinius straipsnius ir dalyvauti dviejose konferencijose ir skaityti jose pranešimą. Be to, kiekvienas doktorantas turi išvykti į mėnesio laiko stažuotę užsienio universitete, tiesa, yra taikoma išimčių. Šią stažuotę galima skaidyti dalimis, taip pat pusė jos laiko gali vykti nuotoliniu būdu. Asmenims, kurie šeimoje slaugo šeimos narį su negalia arba patys turi negalią, yra dar daugiau išimčių. Tokie doktorantai stažuotę gali atlikti Lietuvoje arba užsienyje trumpesnį laiką. 

Parengiamieji darbai 

Iš pradžių įsipareigojimus man vykdyti sekėsi labai gerai, nes visus egzaminus išlaikiau laiku, bendrųjų gebėjimų kursus taip pat išklausiau. Taip pat jau skaičiau pranešimus šešiose tarptautinėse konferencijose. Truputį vėluoju su moksliniais straipsniais, nes iš dviejų esu publikavusi tik vieną, tačiau stažuotės planavimas strigo labiausiai. Iš pradžių aš visiškai nežinojau, kaip organizuojamos stažuotės ir į ką man kreiptis. Kartais į elektroninį paštą ateidavo įvairių pasiūlymų, tačiau jie dažniausiai nebūdavo susiję su mano studijų kryptimi. Vėliau mano disertacijos vadovė paaiškino, kad reikia pačiai ieškotis universitetų ir ten dirbančių mokslininkų, kurie specializuojasi būtent mano srityje – neregių ir silpnaregių vaikų įtraukiojo ugdymo tyrimų lauke, todėl ėmiau internete ieškoti mokslininkų, tyrinėjančių mokinių, turinčių regos sutrikimų, įtraukųjį ugdymą. Prieš metus radau mokslininką Vokietijoje, kuris aktyviai tyrinėja neregių ir silpnaregių įtrauktį į ugdymą ir rašo mokslines monografijas su kitais dėstytojais iš vokiškai kalbančių šalių – Austrijos ir Šveicarijos. Pradėjau cituoti jų mokslinius darbus savo disertacijoje. Gruodžio mėnesį jam parašiau laišką, kuriame išdėsčiau, kad norėčiau atvykti stažuotis į Heidelbergo pedagoginį universitetą, kuriame jis dirba. Tačiau jis tuo metu atsakė, kad tikriausiai negalės man padėti, nes jų universitetas negali man suteikti stipendijos. Tada aš jam paaiškinau, kad jų universitetas stipendijos suteikti man neprivalo, nes visą kelionę finansuoja mano universitetas. Tačiau jokio atsakymo iš profesoriaus nesulaukiau. Vėliau, kovo mėnesį, po mano atestacijos, kurias aš turiu atlikti kas pusę metų, kreipiausi į VU studentų su negalia koordinatorę – visi bandė kaip nors padėti. Tik niekas nežinojo, kaip. Studentų su negalia reikalų koordinatoriai pradėjo siųsti įvairias „Erasmus“ finansavimo programas, kurios netiko, nes stažuotė nėra „Erasmus“ išvyka. Tuomet mano disertacijos vadovė patarė parašyti Heidelbergo pedagoginio universiteto direktorei ir dar keliems už tarptautinius ryšius atsakingiems asmenims. Aš jiems parašiau laišką ir gavau direktorės pritarimą atvykti – tuomet profesorius, į kurį kreipiausi, su manimi pradėjo aktyviai bendrauti. Jis davė daug įvairių patarimų, rekomendavo į universitetą atvykti su lydinčiu asmeniu, taip pat įspėjo, kad yra sunku gauti gyvenamąją vietą. Todėl aš jau žinojau, kad užsisakysiu viešbutį ir vietos universiteto bendrabutyje neieškosiu. Kadangi pagal Lietuvos Respublikos įstatymus asmeniniai asistentai gali padėti tik Lietuvos teritorijoje, reikėjo ieškoti sprendimų, kas man padės bent jau pirmomis dienomis apsiprasti naujoje vietoje. Profesorius manęs paklausė, ar kas nors su manimi atvyks. Tuomet aš dar nežinojau, kaip spręsiu šią problemą, bet atsakiau, kad kažkas iš artimųjų atvyks ir padės tiek, kiek reikės. 

Gegužės mėnesį reikėjo užpildyti labai išsamią paraišką, po kurios pateikimo VU nusprendžia, ar leisti studentą į stažuotę, ar ne. Toje paraiškoje reikia labai išsamiai pateikti įvairias kelionės išlaidas – gyvenamojo ploto nuomos išlaidas, kelionės išlaidas, taip pat nurodyti darbus, kuriuos doktorantas yra nuveikęs, aprašyti visus publikuotus straipsnius, pranešimus, skaitytus konferencijose, ir papasakoti apie gautas stipendijas ar kitus įvertinimus. Smagu, kad ši paraiška yra gerai pritaikyta regos negalią turintiems žmonėms ir man pavyko ją užpildyti savarankiškai. 

Birželio mėnesį pradėjau spręsti asmeninio asistento problemą, nes jau žinojau, kad į Vokietiją su manimi vyks regintis mano širdies draugas, todėl reikėjo ieškoti finansavimo jo kelionės ir apgyvendinimo išlaidoms. Kreipiausi į Bendruomenės vystymo skyrių VU. Jo darbuotojai patarė kreiptis į Kazickų fondą, kuris finansuoja įvairius mokslinius projektus. Tačiau sužinojau, kad šis fondas nebepriima paraiškų 2025 metams. Tuo metu iš darbo išėjo VU studentų su negalia koordinatorė. Todėl laikinai tokias pareigas einantis koordinatorius patarė kreiptis į Pedagoginį Heidelbergo universitetą arba į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą. Kitaip tariant, atsakomybė buvo pradėta mėtyti vieniems nuo kitų. 

Vieną liepos dieną į mane kreipėsi jauna žurnalistė, VU studentė, pasiūliusi su grupe parašyti straipsnį dėl asmeninio asistento finansavimo problemos į dienraštį 15min.lt. Rugpjūtį, publikavus straipsnį, į jį sureagavo VU Šiaulių akademijos direktorė ir procesai ėmė vystytis sparčiau. Rugsėjo mėnesį man buvo paskirta vienkartinė 700 eurų stipendija moksliniams tyrimams vykdyti. 

Kiti pasiruošiamieji darbai stažuotei buvo įvairūs. Iš pradžių, jau nuo pavasario ieškojau, kokius seminarus ar paskaitas galėčiau lankyti stažuotės metu. Turėjau pati komunikuoti su dėstytojais, pasakoti apie savo įvairius iššūkius ir poreikius, kuriuos sukelia regos negalia. Taip pat pasitikrinti, ar Heidelberge yra prieinamų kavinių, nes propaguoju keto mitybą. Smagu, kad „Wolt“ programėlė leidžia atrasti kitas šalis bei kitus miestus ir aš, būdama Vilniuje, jau galėjau pasižiūrėti, kokių parduotuvių, restoranų ir kavinių yra Heidelberge. Užsisakyti viešbutį buvo lengva, nes programėlė booking.com yra labai gerai pritaikyta neregiams. Aš galėjau ne tik pati susirasti viešbutį, bet ir pasinagrinėti, kokie prietaisai ir baldai stovi pageidaujamuose apartamentuose, nes kiekvieną elementą, esantį nuotraukoje, įgarsina ekrano skaitymo programa. 

Sužinojusi, kad man reikalingas maisto pasirinkimas maitinimo įstaigose Heidelberge tikrai nėra didelis, nusprendžiau, kad reikia ieškoti būsto su virtuvėle. Radau tikrai labai gerus apartamentus, kurie, be kita ko, yra beveik pritaikyti neregiams. Lifte yra skaičiai brailio raštu, nors viename iš liftų atradome padarytą klaidą – vietoje šešto aukšto brailio skaičius yra parašytas septyni. Ant kiekvienų durų yra dideli taktiliniai reginčiųjų skaičiai. Tokio pritaikymo man ir užtektų, išskyrus tai, kad viryklė apartamentuose buvo su liečiamuoju ekranu ir ja savarankiškai naudotis negalėčiau. 

Skrydžio bilietų pirkimas taip pat vyko sklandžiai. Aviakompanijos „Lufthansa“ programėlė yra neblogai pritaikyta neregiams. Bilietą tikrai galima nusipirkti, tik pats neregys negalėtų pasižymėti sėdimos vietos, nes visas lėktuvo išdėstymas yra pavaizduotas nuotraukoje. Todėl čia jau reiktų reginčiojo pagalbos, jeigu būtų aktualu skristi ne vienam ir norėtųsi sėdėti dviese. O jeigu neregys nori ar turi skristi vienas, jis gali tiesiog nepasirinkti sėdimos vietos, nusipirkti bilietą savarankiškai ir vėliau, po registracijos į skrydį, vieta bus parinkta automatiškai. Tačiau pati aviacijos kompanijos „Lufthansa“ internetinė svetainė nėra labai patogi naudotis neregiams. Pavyzdžiui, norint gauti sąskaitą faktūrą PDF formatu, tam tikrose vietose reikia naudoti ekrano atpažinimo funkciją, kurią turi „iOS“ įrenginiai. Kaip tai padaryti, naudojantis „Windows“ arba „Android“ įrenginiais, nežinau, nes pagrindinė mano išmanioji priemonė yra „iOS“ įrenginiai. 

Heidelberge 

Iki pat skrydžio dienos labai jaudinausi ir bijojau, ar skrydis nebus atidėtas ar atšauktas dėl kokių nors dronų ar kontrabandinių balionų. Taip pat nerimą kėlė tai, kad tai buvo mano pirmoji visiškai savarankiškai susiorganizuota kelionė, nes anksčiau keliaudavau arba dalyvaudama „Erasmus“ projektuose, arba su kelionių agentūromis, arba visus organizacinius reikalus perduodavau artimiesiems. Tačiau viskas buvo gerai. Atskridome į Frankfurto oro uostą, o tuomet autobusu važiavome į Heidelbergą. Autobuso bilietus nuo oro uosto iki šio miesto buvau nupirkusi per „FlixBus“ programėlę, kuri taip pat yra prieinama neregiams. 

Atvažiavę į Heidelbergo geležinkelio stotį, išsikvietėme „Uber“ pavežėją. Paskui paaiškėjo, kad to pavežėjo kviesti mums nereikėjo, nes viešbutis buvo vos už 50 metrų. Tačiau aš pamiršau patikrinti, kaip toli jis nuo stotelės. Todėl pavežėjas mus tiesiog pavežė tuos 50 metrų. Tai buvo vienintelis šiek tiek juoką keliantis ir pasimokyti verčiantis įvykis. 

Kitą dieną apsipratau prie naujos aplinkos. Įsirašiau tam tikras elektroninių parduotuvių programėles, susikūriau paskyrą, apsipirkau, supratau, kad viskas prieinama ir galėjau toliau pažindintis su aplinka. Nuėjome į universitetą, susiradau man reikiamą auditoriją ir jau kitą dieną su „Uber“ pavežėju galėjau savarankiškai vykti į paskaitas. Dėstytoja pasitaikė labai supratinga. 

Aš lankiau seminarą „R įvadas į koreliaciją ir regresiją“. R – tai duomenų statistikos apdorojimo programa, kuri duomenis gali pateikti grafiniu arba tekstiniu būdu. Ši programa yra gerai pritaikyta neregiams, nes visas komandas į programą reikia įrašyti kodo principu. Seminare man sekėsi neblogai, tačiau vėliau pajutau, kad užduotis atlieku daug lėčiau nei kiti dalyviai, todėl, kad vienu metu turiu klausytis ir to, ką sako dėstytoja, ir to, ką skaito mano ekrano skaitymo programa. Todėl antrą seminaro dieną nusprendžiau naudoti brailio eilutę, kad galėčiau brailio raštu matyti, kas rašoma kompiuteryje, ir tuo pačiu metu klausytis dėstytojos. 

Džiugu, kad dėstytoja nesistebėjo jokiais prieinamumo įrankiais – nei ekrano skaitymo programa, nei brailio eilute. Ji net pati dirbtinio intelekto seminaro metu pasiteiravo, kaip su klaviatūra, naudojant ekrano skaitymo programą, atlikti tam tikrus veiksmus ir programuoti. Tačiau, nepaisant to, kad ekrano skaitymo programa viską puikiai skaito ir visus nurodymus neregys programai gali pateikti savarankiškai, nes jie užrašomi programiniais kodais, analizuoti kiekybinius duomenis neregiams yra sudėtinga. Ypač, jeigu, kaip mano tyrimo atveju, duomenų yra 139 kintamieji. Analizuoti tokio dydžio lenteles sunku, nes neregys negali ekrane vienu metu matyti visų duomenų ar rezultatų visumos. Todėl, mano nuomone, neregiams moksliniais tikslais geriausia atlikti kokybinius tyrimus. 

Stažuodamasi Heidelberge taip pat susitikau su Pedagoginio Heidelbergo universiteto profesoriumi Markusu Langu (Markus Lang), kuris tyrinėja neregių švietimą Vokietijoje ir savo moksliniuose darbuose remiasi kiekybiniais tyrimais. Su šiuo profesoriumi turėjau labai turiningą ir naudingą pokalbį. Iš jo gavau patarimų apie duomenų pateikimą, analizę ir interpretaciją disertacijoje, taip pat įvairių naudingų mokslinės literatūros rekomendacijų. Pokalbio metu palyginome neregių švietimo raidą Lietuvoje ir Vokietijoje. Priėjome prie išvados, kad tobulos sistemos nėra nė vienoje šalyje. Vokietijoje įtraukiojo ugdymo situacija labai skiriasi priklausomai nuo federalinės žemės. Kaip pavyzdį profesorius pateikė Šlėzvigo-Holšteino federalinę žemę, kurioje įtraukusis neregių ir silpnaregių mokinių ugdymas vyksta sklandžiausiai. Pats Heidelbergas nėra itin gerai pritaikytas neregiams. Iš septynių garsinių šviesoforų tinkamai veikė gal kokie trys. Taip pat labai mažai kur pastebėjau taktilinius vaikščiojimo ir vedimo paviršius. 

Iš profesoriaus taip pat gavau patarimų, kaip lengviau pasiekti tyrimo dalyvius. Profesorius supažindino mane su savo sukurta patrauklia brailio rašto mokymosi sistema, kuri motyvuoja neregių šeimos narius išmokti brailio raštą, o nematantį vaiką – analizuoti taktilinius paveikslėlius ir daugiau skaityti savarankiškai. Tai labai įdomi ir reikalinga brailio rašto populiarinimo sistema. Profesorius padovanojo man šios sistemos prototipą, todėl pasistengsiu su ja supažindinti mokinių, turinčių regos sutrikimų, pedagogus bei artimuosius. 

Laisvalaikiu Heidelberge turėjome galimybę susipažinti su žymiausiomis miesto turistinėmis vietomis. Vaikščiojome Filosofų taku, kuriuo kadaise vaikščiojo tokie garsūs mąstytojai kaip Markas Tvenas (Mark Twain) ir Johanas Volfgangas fon Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe). Taip pat labai patiko pasivaikščioti Heidelbergo senamiesčiu, kuriame yra vienas ilgiausių pėsčiųjų takų Europoje. Šis senamiestis buvo atstatytas XVIII amžiuje po gaisrų ir karų. Laimei, nei per Pirmąjį, nei per Antrąjį pasaulinius karus miestas nebuvo sugriautas. Mieste vyrauja baroko stiliaus pastatai. Džiaugiuosi, kad galėjau tai pajausti liesdama senamiesčio taktilinį maketą. Taip pat turėjome progą prisiliesti prie beždžionės statulos ant senojo tilto. Ši gyvūnėlio figūra rankose laiko veidrodį, simbolizuojantį žvilgsnį į save. Sakoma, kad, jei palieti beždžionės kojas, būtinai sugrįši į Heidelbergą. 

Labai džiaugiuosi šia moksline kelione, įgytomis žiniomis, patirtimi ir tikiuosi savo gimtojoje šalyje nuveikti daug prasmingų darbų. 

Nuotrauka. Be paskaitų ir kitų suplanuotų stažuotės darbų, U. Žilytė džiaugėsi galimybe patyrinėti Viduramžiais įkurtą pietvakarių Vokietijos miestą Heidelbergą / asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje iš priekio užfiksuota šiek tiek kairiuoju profiliu pasisukusi U. Žilytė. Ji stovi palinkusi virš tamsaus Heidelbergo miesto maketo, kuris abipus tęsiasi už kadro. Fone už šviesios tvoros prie stalų su suoliukais būriuojasi žmonės. Ugnė dešiniąja ranka remiasi į tamsų maketą, o kairiąja siekia tolimą miesto pakraštį prie upės. Ant maketo iškyla daugybė įvairių pastatų, upe plaukia keli laivai. Ugnė vilki tamsią striukę, iš po kairės rankovės kyšo šviesus megztinis, smilius puošia žiedai. Ilgus tamsius plaukus, siekiančius šiek tiek žemiau pečių, prilaiko tamsus segtukas. Ramaus veido akys užmerktos, lūpos atrodo truputį pravertos. Ugnė atrodo susitelkusi į pažintį su miestu, kuriame atlieka stažuotę.