Gruodžio mėnesį ketvirtus doktorantūros metus Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje pradėsianti Ugnė Žilytė dabar jau gali tvirtai ištarti – „esu savo vietoje“. Kiek bauginanti studijų pradžia su kantrybe, pastangomis ir laiku atsivėrė įdomiais moksliniais tyrimais, pranešimais konferencijose, paskaitomis, mokslinėmis išvykomis ir stažuotėmis. Pastarosios nuveda doktorantę naujais pažinimo keliais. 

Ir nors visose kelionėse patirti įspūdžiai bent tris užsienio kalbas mokančiai ir bene tiek pat besimokančiai Ugnei visuomet buvo svarbūs, laisvalaikio užsiėmimų nepamirštanti doktorantė prisipažįsta – dabar labiau kreipianti dėmesį į tai, ar tam tikrose vietose turėsianti, ką užuosti, išgirsti ir paliesti. Tačiau daug svarbiau, kad Ugnė žino tikslingo kelio vertę: baigusi studijas svajoja prisidėti prie įtraukiojo ugdymo kokybės gerinimo Lietuvoje. 

Viršelyje – U. Žilytė tyrinėja beždžionės skulptūrą Heidelberge / asmeninio archyvo nuotr. 

Apvali lapkričio mėnesio žurnalo „Mūsų žodis“ viršelio nuotrauka, kurioje saulėtą dieną užfiksuota ant tilto prie beždžionės statulos stovinti U. Žilytė. Kairėje apačioje tyvuliuoja vanduo, dešinėje toliau tęsiasi tiltas, ant jo stovi dešiniuoju profiliu pasisukusi žmogaus statula. Fone driekiasi žaliuojančiais medžiais apaugusios kalvos, virš jų atsiveria žydras dangus. Maždaug vieno metro metalinė beždžionės statula yra pritvirtinta ant plačios tilto atbrailos, atsisukusi tiesiai į objektyvą, dešiniosios rankos alkūne remiasi į atbrailos pagrindą, pirštais sudarydama ragų simbolį ištiestu smiliumi ir mažyliu, o kairiąja į priekį tiesia apvalų diską, kuris simbolizuoja veidrodį. Už jos pakyla ir į dešinę užlinksta plona uodega. Veidą abipus tarsi šalmas gaubia gaurai, viršuje sudarydami akių formos plyšius, kurie skendi tamsoje. Į šviesą išnyra riesta nosis ir putlios sučiauptos lūpos, suteikiantys statulai panašumą į žmogaus veidą. Dešinėje nuotraukos pusėje stovinti kairiuoju profiliu pasisukusi Ugnė yra maždaug per dvi galvas žemiau nei statulos viršugalvis. Moteris kairiąja ranka liečia diską, o dešiniąja – beždžionės dešinę ranką. Ugnė vilki rausvą megztinį ir tamsiai mėlyną striukę. Rudi plaukai krenta šiek tiek žemiau pečių, juos prilaiko tamsiai rudas segtukas. Ugnės veidui ramią išraišką suteikia užmerktos akys ir šiek tiek pravertos lūpos. Rankos padeda susipažinti su beždžionės statula, kurios tiesiamas veidrodis skatina vertinti save, o ragų gestas saugo nuo nužiūrėjimo. 

REALUS VAIZDAS. Viršelio nuotrauka didesne amplitude, dabar ji – stačiakampė. Didesnės nuotraukos kairėje pusėje ant kranto matyti į palmę panašus augalas. 

PROTANOPIJA. Tas pats vaizdas pateiktas ne toks spalvotas kaip realus. Jis neatrodo visiškai juodai baltas, tačiau gana stipriai išblanksta ir įgauna rudą atspalvį. 

GLAUKOMA. Nuotraukos centras vis dar ryškus, spalvos nepakitusios, tačiau nuo centro į šonus vaizdas po truputį blanksta, kol galiausiai kampuose visai užtemsta. Kairėje uždengiama palmė ir dalis kalvos, viršuje pritemdomas dangus. 

DIABETINĖ RETINOPATIJA. Šiame pavyzdyje visiškai aptemdytas nuotraukos kairysis apatinis kampas, dėl to nesimato beždžionės dešiniosios rankos, o likusioje nuotraukoje vaizdą taip pat protarpiais uždengia nedidelės tamsios dėmės. 

KATARAKTA. Šiuo atveju visas vaizdas toks pat kaip realus, tik visiškai susiliejęs, dėl to smulkesnės detalės nėra įžiūrimos. 

TINKLAINĖS ATŠOKA. Šiame pavyzdyje apatinėje nuotraukos dalyje įstrižai uždengiama apatinė vaizdo dalis, todėl nematyti beždžionės gesto, beveik viso disko, Ugnės peties ir dalies tilto. 

AMŽINĖ GELTONOSIOS DĖMĖS DEGENERACIJA. Regėjimo plotis ir spalvos nepakitę, tačiau pats vaizdinio centras – nematomas. Šiuo atveju nematyti dalies beždžionės snukio ir Ugnės viso veido. 

PIGMENTINIS RETINITAS. Šiame pavyzdyje įžiūrimas tik pats nuotraukos centras, kuris yra ovalo formos – galima įžvelgti tik beždžionės smakrą ir kairįjį petį bei Ugnės kaktą ir dešiniąją akį.