KAI BALSAS PRAKALBINA VAIZDĄ  

Rugpjūtį įvyko pasaulinė filmo „Sesės“ premjera Lokarno kino festivalyje Šveicarijoje.

Rugsėjo viduryje filmas jau turėjo neregiams skirtą garsinio vaizdavimo takelį.

Filmai su garsiniu vaizdavimu jau nėra kažin kas itin nauja ar netikėta.

Filmus galima žiūrėti ir klausytis Lietuvos radijo ir televizijos interneto svetainėje www.lrt.lt, virtualioje bibliotekoje ELVIS.

Greitas naujausio tituluoto lietuviško filmo garsinio vaizdavimo takelio parengimas maloniai stebina ir džiugina.

Kartu su kitais žiūrovais jau galėjome filmą pamatyti ar išgirsti.

Filmo režisierius Laurynas Bareiša iki šiol mums geriausiai žinomas iš filmo „Piligrimai“.

2022 m. festivalyje „Kino pavasaris“ šis rodytas filmas taip pat turėjo garsinį vaizdavimą.

Naujausias filmas „Sesės“ yra psichologinė drama apie suaugusių žmonių santykius, pavydą ir konkurenciją.

Filmas laimėjo 2 prizus už geriausią režisūrą ir aktorių vaidybą.

Norėdami filmą žiūrėti kino teatruose kartu su visais žiūrovais, turime savo telefone įsidiegti programėlę „GV filmai“.

Kinas visiems

Rugsėjo 19 dieną Lietuvos audiosensorinė biblioteka pakvietė į seminarą apie kino prieinamumą žmonėms, turintiems regos negalią.

Seminaras vadinosi „Kinas, matomas visiems“.

Vizualinio turinio pritaikymo neregiams ekspertė Laura Martinkutė dalyviams pristatė garsinį vaizdavimą.

Laura pati rengia garsinio vaizdavimo aprašus, yra viena iš audiovizualinio vertimo specialybės pradininkių Lietuvoje.

Garsinis vaizdavimas naudingas lietuvių kalbos besimokantiems užsieniečiams, vadovėlių ir kitų mokymo priemonių rengėjams.

Jis naudingas ir medicinos darbuotojams, pavyzdžiui, kaip suprantamai aprašyti rentgeno nuotraukas.

Regos negalios neturintiems žmonėms garsinis vaizdavimas padeda geriau suprasti žiūrimą ar klausomą kūrinį.

Garsinio vaizdavimo poreikis nuolat auga.

Atsiranda galimybė garsinį vaizdavimą kurti ir jo klausytis įvairiomis kalbomis.

Specialistai turi suprasti, kaip subtiliai perteikti filmo nuotaiką ir emocijas.

Šiuo metu daugumą filmų su garsiniu vaizdavimu turi LRT.

Kino kūrėjai ir filmų platintojai garsinį vaizdavimą priima labai pozityviai.

Tačiau jie abejoja, ar patys regos negalią turintys žmonės domėsis, ar ateis į kino teatrus, ar klausys?

Kiek ateityje turėsime audiovizualinių kūrinių su garsiniu vaizdavimu, nemažai priklauso ir nuo mūsų.

Kasmet su garsiniu vaizdavimu parengiama po 3 ar 5 filmus.

Iki šiol yra išleista jau 15, iki metų pabaigos turėtų pasirodyti dar 5, iš viso bus 20 filmų.

Visi išleisti filmai perduodami virtualiai bibliotekai ELVIS.

Visi išleidžiami filmai su garsiniu vaizdavimu yra ir LRT „Epikoje“.

Žmonės laukia naujų kūrinių.

Šiuo metu virtualioje bibliotekoje ELVIS yra apie 40 filmų su garsiniu vaizdavimu.

Filmai jauniems ir vyresniems

Knyga be skaitytojo, filmas be žiūrovo yra negyvas reikalas!

Gyvybės jiems įkvepiame mes, skaitytojai, klausytojai, žiūrovai.

Prieš kelerius metus bibliotekoje susikūrė kino klubas, kartą per mėnesį vilniečius kviesdavęs pažiūrėti kokį nors filmą su garsiniu vaizdavimu.

Naująjį renginių sezoną kino klubas pradėjo kviesdamas prisiminti garsųjį filmą „Velnio nuotaka“.

Klubas keliauja po Lietuvą, į filmų peržiūras kviečia ne tik vilniečius, bet ir kitų miestų gyventojus.

Rugsėjį kvietėme vilniečius ir klaipėdiečius, spalį klubas keliauja toliau.

Nepamiršti ir jaunieji žiūrovai.

Rugsėjo pabaigoje ELVIS pasipildė dviem jiems skirtais filmais.

Tai latvių režisieriaus Edmundo Jansono filmas „Jokūbas, Mimi ir kalbantys šunys“.

Filmas kviečia vaikus susimąstyti apie tai, kaip svarbu rūpintis savo aplinka ir gerbti vietą, kurioje gyvename.

Taip pat Frederikės Migom filmas „Bintė“.

Tai jaudinanti ir šilta istorija apie Bintę, mergaitę iš Kongo Demokratinės Respublikos, atvykusią į Belgiją.

Kitais metais turėtų atsirasti su garsiniu vaizdavimu transliuojamų muzikos ir muzikinių diskusijų laidų.

Laidose bus mados, šokių.

Žiūrovų lauks „Nepatogus kinas“, „Kino pavasaris“ ir kiti festivaliai, visuose juose bus filmų su garsiniu vaizdavimu.

VIZITAS, KURIS NENUVYLĖ  

Tris dienas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje Vilniuje viešėjo kolegos iš Suomijos žmonių su regos negalia federacijos.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos darbuotojai taip pat buvo apsilankę Suomijoje.

Kolegoms norėjosi parodyti tikrą Lietuvos neregių ir silpnaregių gyvenimą.

Svečiai iš Suomijos Vilniuje viešėjo 3 dienas.

Norėjome, kad svečiai pamatytų filialų veiklą, vadovų kasdienį darbą, parodyti, ko organizacijai trūksta, ko siekiame.

Pėsčiomis po Vilnių

Svečiai žavėjosi miestu, skaniais patiekalais, džiaugėsi, kad atstovaujama neregių ir silpnaregių bendruomenės interesams.

Suomiai patyrinėjo taktilinius paviršius, išgirdo šviesoforus, pranešančius, kada galima kirsti gatvę.

Visi ėjo suremontuotomis miesto gatvėmis, kuriose ir laiptai pažymėti, ir taktilinės plytelės paklotos.

Buvo galima jausti, kad dėmesys žmonėms su regos negalia yra skiriamas.

Pirmiausia suomius vadovai supažindino su organizacija, padaliniais, įmonėmis, kuriose dirba bendruomenės nariai.

Svečiams buvo pasakojama, kokia veikla užsiima organizacija, kokie pagrindiniai vadovų darbai.

Organizacijų skirtumai

Svečiams įspūdį paliko mūsų energija, entuziazmas, jie pamatė, kad mes norime iš karto padaryti daug.

LASS yra atviresnė organizacija nei suomių žmonių su regos negalia federacija.

Lietuvoje į asociaciją dabar priimami ne tik patys neregiai ir silpnaregiai.

Priimami ir jų šeimos nariai, artimieji, žmonės, kuriems rūpi turintieji regos negalią.

Tokie žmonės gali sudaryti dešimtadalį asociacijos narių.

Toks organizacijos atvirumas padarė įspūdį kolegoms iš Suomijos, to nėra jų federacijoje.

Suomių asociacija yra uždara, sensta organizacijos nariai, labai sunku atsinaujinti.

Šaltibarščių receptas iškeliavo į Suomiją

Svečiai išbandė ir „Neakivaizdinio Vilniaus“ programėlės neregiams maršrutą.

Maršrutas nuo Mindaugo tilto ir paminklo veda pro Nacionalinį istorijos muziejų, Valdovų rūmus.

Senamiesčio gatvelėmis maršrutas nuveda iki Bažnytinio paveldo muziejaus ir Literatų gatvelės.

Pačiupinėjome taktilinį Gedimino pilies maketą, apžiūrėjome, palietėme Literatų gatvės sieną.

Pavakarieniavę lietuviškų patiekalų restorane, suomiai susižavėjo šaltibarščiais, užsirašė receptą ir žadėjo gaminti namuose.

Pirmi žingsniai kuriant socialinės reabilitacijos sistemą

Lankydamiesi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre svečiai pasidžiaugė, kad tokia įstaiga yra šalyje.

Tačiau jiems rūpėjo ir suaugusiųjų reabilitacijos reikalai, kadangi Suomijoje ši sritis yra puikiai išplėtota.

Deja, Lietuvoje reabilitacija vyksta tik kelioms dešimtims žmonių per metus.

O ir suomių vizito metu Kaune reabilitacija nevyko.

Aplankyta Lietuvos audiosensorinė biblioteka.

Buvo išsamiai pristatyta bibliotekos veikla, leidyba, galimybės žmonėms su regos negalia skaityti knygas įvairiais formatais.

Patarimas tėvams, auginantiems vaikus su regos negalia

Suomiai pasidalino patirtimi, kad jų šalyje veikia labai stipri tėvų, auginančių vaikus su regos negalia, bendruomenė.

Suomiai pasiūlė vienytis tokiems tėvams ir Lietuvoje: dalintis patirtimi, problemomis, pasiekimais.

Buvo ir kuo nustebinti svečius

Su kolegomis iš Suomijos po sostinę vaikščiojo ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos prezidentas.

Svečius nuvedus prie naujai įrengtos sankryžos Kapsų bei Dariaus ir Girėno gatvių sankirtoje, šie buvo gerokai nustebę.

Čia skiriasi pėsčiųjų ir dviratininkų šaligatvių aukštis, yra šviesoforo vibromygtukai.

Šviesoforo garso skambėjimo tonas keičiasi priklausomai nuo aplinkos triukšmo lygio.

Suomiams sukėlė nuostabą, kad to pasiekėme, nes taip gerai pritaikytų šviesoforų Suomijoje nėra.

Suomiai buvo nustebę, kai išbandė „Swedbank“ bankomatus, kurie yra prieinami asmenims su regos negalia.

Suomiai bankomate pabandė nusistatyti anglų kalbą ir išsiimti pinigų.

Viskas puikiai pavyko!

Pademonstruota ir kaip paštomatuose žmonės su regos negalia gali atsiimti siuntinius.

Šios paslaugos Lietuvoje kur kas labiau prieinamos neregiams ir silpnaregiams nei Suomijoje.

Atsisveikindami kolegos iš Suomijos sakė, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga eina teisingu keliu.

ĮKVEPIANTYS TENISININKŲ STARTAI  

Rugsėjo 20 dieną Varšuvoje baigėsi Europos aklųjų teniso čempionatas.

Tai buvo pirmasis tarptautinis turnyras, kuriame dalyvavo net keturi Lietuvos tenisininkai.

Dalyvavo Oksana Dobrovolskaja, Povilas Krapikas, Karolis Verbliugevičius ir Vilmantas Balčikonis.

Visi jie ne tik susitiko su patyrusiais varžovais, bet ir įgijo patirties.

Sportininkų treneris Aidas Danilovas, vadovavo Lietuvos delegacijai ir palaikė sportininkus viso čempionato metu.

Svarbiausiu Lietuvos pasiekimu tapo Karolio iškovota trečioji vieta.

Karolis iškovojo bronzos medalį.

Karolis pasaulio aklųjų teniso čempionate Italijoje taip pat laimėjo trečiąją vietą.

Paklaustas apie savo dalyvavimą čempionate, Karolis džiaugėsi pasiektu rezultatu.

Karolio treneris Aidas pastebėjo, kad šių metų čempionatas Italijoje buvo aukštesnio lygio nei ankstesniais metais.

Dalyvavo daugiau sportininkų net iš 22 šalių, todėl konkurencija tapo didesnė.

Paralimpietė Oksana Europos aklųjų teniso čempionate užėmė 5 vietą.

Oksana pasakoja, kad su trenere sutarusi, jog po paralimpinių žaidynių porą mėnesių ilsėsis aktyviai.

Oksana žaidžia aklųjų tenisą, plaukioja baseine, skuba į šaudauno treniruotę.

Žaidžiant aklųjų stalo tenisą šaudauną stovima prie žaidimo stalo ir beveik nejudama.

Aklųjų tenise judama po visą aikštelę.

Aklųjų tenise žaidėjas pats orientuojasi, pats priima sprendimus.

Aklųjų teniso žaidėjas Povilas prisimena, kad dalyvavo Vilniuje vykusioje parodomojoje treniruotėje.

Povilui iš karto patiko, pradėjo treniruotis Kaune.

Žaidėjai nekėlė sau tikslo tapti profesionalais, tiesiog tai buvo aktyvus laisvalaikio leidimo būdas.

Kaip ir Oksana, Povilas irgi daug sportuoja, yra išbandęs ne vieną sporto šaką.

Aklųjų teniso žaidėjas turi ne tik nuolat bėgioti, daryti įtupstus, bet ir lavinti orientaciją, pasitikėti savimi.

Aikštelė didelė, neregys joje juda vienas, jeigu blogai orientuosis, nepasitikės savimi, žaisti bus sunku.

Aklųjų tenisui neturi lemiamos įtakos žaidėjo amžius, jo fizinis pasirengimas.

Kaip ir bet kuriame kitame sporte šie dalykai yra svarbūs, bet ne svarbiausi.

Žaisti gali jauni, vyresni, vyrai, moterys.

Jeigu nenori siekti rezultatų, tada galima smagiai praleisti laiką.

30 METŲ ŠVENTOJO PALAIMINTAI BENDRYSTEI  

1994 metų žiemą Lietuvos akluosius ir silpnaregius pasiekė svarbi Šventojo Sosto žinia.

Popiežius Jonas Paulius II organizuojant Lietuvos aklųjų Maldos dieną suteikė ypatingą apaštališką palaiminimą.

Tai buvo jaudinanti diena atvykusiems į Šiluvą piligrimams iš Vilniaus ir Panevėžio.

Aklųjų maldos diena tapo nuostabiu kasmečiu tradiciniu susibūrimu visos šalies neregiams ir jų draugams.

Visi susitinka vieningai maldai bei širdingai bendrystei.

Šiais metais Aklųjų maldos diena sukvietė į Kėdainius.

Šventė prasidėjo Šv. Jurgio bažnyčioje.

Daugiau kaip pusė tūkstančio atvykusiųjų buvo tarsi viena didelė šeima.

Kaip įprasta, piligrimai suvažiavo iš visos šalies.

Piligrimas tai keliaujantis maldininkas, keliautojas į šventąsias vietas.

Atvykusieji pasitikti galingais į šv. Mišias kviečiančiais varpo dūžiais.

Žmonės spėjo uždegti žvakutę prie stebuklais garsėjančio šv. Mergelės Marijos paveikslo.

Šv. Jurgio parapijos klebonas Sigitas Bitkauskas pasidžiaugė tokia gausybe piligrimų.

Klebonas tai kunigas, kuris yra parapijos valdytojas.

Klebonas papasakojo apie bažnyčią, jos istoriją.

Visi meldėsi ir giedojo giesmes.

Klebonas pastebėjo, kad niekas negali būti be bendruomenės.

Tik bendruomenėje patiriame žmogišką artumą, pagalbą ir užuojautą.

Pasibaigus šv. Mišioms prasidėjo jau įprastos kitos šventės dalys.

Piligrimai buvo pavaišinti gardžia organizatorių pasirūpinta kareiviška koše ir arbata.

Po pietų sulaukėme piligrimai galėjo susipažinti su Kėdainių istorija, žymiausiomis miesto vietomis.

Apie viską papasakoti buvo pasirengę gidai.

Gidas tai turistų, keliautojų vadovas.

Gidai papasakojo, kad Kėdainių senamiestis yra ketvirtas pagal dydį šalyje po Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos.

Kėdainiai — kunigaikščių Radvilų miestas.

Kėdainiuose išlikę dvi katalikų, dvi protestantų bažnyčios, trys sinagogos, stačiatikių cerkvė ir net musulmonų minaretas.

Verta susipažinti su seniausia reformatų katedra, kurios rūsiuose yra Radvilų mauzoliejus.

Svarbu aplankyti sinagogą, kurioje įsikūręs daugiakultūris centras su paroda, pasakojančia apie žydų gyvenimą.

Yra ir karmelitų vienuolynas su Kėdainių krašto muziejumi, restauruotas senamiestis.

Besibaigiant dienai visiems vėl iškilo klausimas, kur vyks susitikimas kitais metais.

Tikrai šalyje yra dar daugybė šventovių, kurias verta aplankyti ir susipažinti su tų vietovių istorija, įžymybėmis.

Visi su nekantrumu laukia kitų metų, kitos Aklųjų maldos dienos.