1994-ųjų žiemą Lietuvos akluosius ir silpnaregius pasiekė svarbi Šventojo Sosto žinia: „Jo Šventenybė Jonas Paulius II, prašant monsinjorui Juozapui Antanavičiui, Panevėžio katedros klebonui, Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidentui 1994 metais vasario 22 d. organizuojant Lietuvos aklųjų maldos dieną suteikia ypatingą apaštališką palaiminimą.“ Pasirašo – Ekscelencija Onaras Rigato, Vatikanas, 1994 02 17. 

Žinoma, tai buvo jaudinanti diena atvykusiems į Šiluvą piligrimams iš Vilniaus ir Panevėžio. Niekas tuomet net negalėjo pagalvoti, kur nuves dabar jau Šventojo Popiežiaus palaiminimas. Šiandien galime įvertinti, kad tai tapo nuostabiu kasmečiu tradiciniu susibūrimu visos šalies neregiams ir jų draugams vieningai maldai bei širdingai bendrystei įvairiose Lietuvos (ir ne tik) vietovėse. 

Šiais metais Aklųjų maldos diena sukvietė į Kėdainius. Šventė prasidėjo Šv. Jurgio bažnyčioje. Netikėtai užklydusiam į šventovę maldininkui galėjo pasirodyti, kad čia vyksta kokie nors dideli parapijos atlaidai. Daugiau kaip pusė tūkstančio atvykusiųjų buvo tarsi viena didelė šeima. Dar geras pusvalandis prieš šv. Mišias bažnyčia šurmuliavo, gaudė ir darėsi šviesesnė nuo šypsenų. Na, o kaip kitaip galėjo būti!? Juk didžiosios dalies atvykusiųjų gyvenimai kryžiavosi daugelį kartų. Vien Maldos dienose jau galėta susitikti trys dešimtmečiai! Negali nuslėpti džiaugsmo sutikus tą, kuris kažkada ištarė paguodos ir padrąsinantį žodį, padavė ranką žengiant į naują, tik širdies šviesos nušviestą kelią. Kaip įprasta, piligrimai suvažiavo iš visos šalies. Tiesiog džiaugėsi širdis girdint sodrią žemaitišką, džiugią dzūko, skubią aukštaitišką ir tokią taisyklingą suvalkietišką šnektą. 

Kaip ir dera maldos šventovei, atvykusieji pasitikti galingais į šv. Mišias kviečiančiais varpo dūžiais. O į vidų lydėjo neregių bičiulių perskaitytas prie šventovės durų išrašytas prasmingas užrašas: „Darykite, kas gera, ir Piktas jūsų neužklups“. Ne vienas prieš Mišių auką spėjo uždegti ir žvakutę prie stebuklais garsėjančio šv. Mergelės Marijos paveikslo. Apie dangiškas patirtis byloja daugybė padėkos ženklų, votų. Meldžiantis už tuos, kurie šalia, kad gyvenimo kelias eina globojant Aukščiausiojo rankai, kad vaikai visada turėtų tvirtą atramą ir, oi, kiek dar daug prašymų ir padėkų dėl Dangaus malonių. Šv. Jurgio parapijos klebonas Sigitas Bitkauskas pasidžiaugęs tokia gausybe piligrimų papasakojo apie šios šventovės svarbiausius bruožus. Tai seniausia Kėdainių bažnyčia, pastatyta XV amžiuje, saugojanti išskirtinį malonėmis garsėjantį paveikslą, išgyvenusi visokius perversmus ir niekada nebuvusi uždaryta. Klebonas pakvietė melstis ne tik angelams sargams, mat kaip tik liturginiame kalendoriuje spalio 2 d. jie minimi, bet ir už tuos angelus, kurie globoja, rūpinasi visada būdami šalia žodžiu, pagalbos ranka, akių šviesa. Ir kvietė nepamiršti tų, kurie jau nuo Viešpaties Dangaus rūpinasi mumis savo užtarimu. Kaip čia neprisiminti monsj. J. Antanavičiaus, prof. Emilijos Daktaravičienės, mokslų daktaro Valentino Vytauto Toločkos ir dar daugelio kitų, aktyviai dalyvavusių daugybėje Aklųjų maldos dienų. 

Liturgiją papuošė labai greitai vargonininkės Ilonos suderintas nedidelis choras iš vietinių ir atvykusiųjų balsų. Matyt, ne tik klebonas liko sužavėtas puikiu Romos Girnienės skaitinio pagarsinimu ir Karolio Kaminsko išgiedota psalme iš brailio raštu užrašytų tekstų. Homilijoje klebonas pastebėjo, kad niekas negali būti be bendruomenės. Tik joje patiriame žmogišką artumą, pagalbą ir užuojautą. Juk tik čia išmokstama šypsotis, dalytis gyvenimu, talentais ir dar daugeliu kitų dalykų. „Širdis virpėjo, kaip jūsų draugai Šventąjį Raštą skaitė iš taškelių, – žavėjosi dvasininkas. – Verta būti, verta dalyvauti, verta nenusiminti. Bet kabintis į gyvenimą, būti bendruomenėje, šlovinti Dievą ir dalytis džiaugsmu. Pasaulis dažnai nesuvokia svarbiausių dalykų. Dar seminarijos laikais sutikta sunkiai serganti moteris visada spinduliavo džiaugsmu. Kodėl? „Man nieko netrūksta. Pas mane ateina žmonės. Aš džiaugiuosi šiuo gyvenimu ir dėkoju Dievui, kad davė dvasinę sveikatą“, – sakė ligonė. O Dievas atlygins tuo, „ko nė akis neregėjo, ir ko ausis negirdėjo“. Taigi šiandien džiaugiuosi jumis. Būkite palaiminti, laimingi. Tegu Dievas veda į gyvenimo kelią“, – linkėjo Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios klebonas. 

Pasibaigus šv. Mišioms prasidėjo jau įprastos kitos šventės dalys. Piligrimai buvo pavaišinti gardžia organizatorių pasirūpinta kareiviška koše ir arbata. O po pietų sulaukėme svetingų šeimininkų kvietimo susipažinti su Kėdainių istorija, žymiausiomis miesto vietomis. Apie viską papasakoti buvo pasirengę gidai. Pirmiausia, visų dėmesys buvo atkreiptas į tai, kad esame visai netoli Lietuvos geografinio centro – Skruosčių kaimo. Kad verta susipažinti su Kėdainių senamiesčiu, kuris yra ketvirtas pagal dydį šalyje (po Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos). Kėdainiai – kunigaikščių Radvilų miestas, jų dėka čia įsikuria didelės škotų, žydų, lenkų, rusų ir vokiečių bendruomenės. Dar ir šiandien išlikę dvi katalikų, dvi protestantų bažnyčios, trys sinagogos, stačiatikių cerkvė ir net musulmonų minaretas. Pati šv. Jurgio bažnyčia taip pat ypatinga. Jeigu išorėje matyti gotikos elementų, tai viduje pasitinka barokas, o prie vargonų – rokoko stilius. Taigi, įspūdinga septintą šimtmetį skaičiuojanti istorija, kurią gali pamatyti, paliesti, išgirsti. Verta susipažinti su seniausia reformatų katedra, kurios rūsiuose yra Radvilų mauzoliejus. Svarbu aplankyti sinagogą, kurioje įsikūręs daugiakultūris centras su paroda ir ekspozicija, pasakojančia apie žydų gyvenimą. Dar karmelitų vienuolynas su Kėdainių krašto muziejumi, škotų Arnetų namas ir visas restauruotas senamiestis. Žodžiu, Kėdainiuose įmanoma patirti netikėtą daugiakultūrę istoriją. 

Dėl įspūdžių gausos nejausdami nuovargio nepastebėjome, kaip viskas pasuko namų link. O ir vėl tas pats klausimas: kur susitiksime kitąmet? Tikrai šalyje yra dar daugybė šventovių, kurias verta aplankyti ir susipažinti su tų vietovių istorija, įžymybėmis. 

Manau, čia reikia paminėti, kad Aklųjų maldos dienų nebeorganizuoja Katalikiškasis Prano Daunio fondas. Daugiau kaip tris dešimtmečius veikęs, dėl įvykdyto pagrindinio užsibrėžto tikslo – įprasminti Lietuvos aklųjų šviesuolio Prano Daunio atminimą – pasiekimo, šiais metais likviduotas. 

Lietuvos aklųjų maldos dienos prigijusią nuostabią tradiciją pasiryžo perimti LASS. Mūsų organizacija ir anksčiau buvo viena iš nuolatinių šio susibūrimo rėmėjų, todėl šis įsipareigojimas yra tikrai prasmingas ir sveikintinas. Belieka tik padėkoti tiems, kuriems dar galime tai padaryti. Už Maldos dienų renginius, už kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės netekusio regėjimo Prano Daunio įamžinimą išleidžiant jo „Raštus“ ir bronzinį paminklą Kaune, ačiū buvusio P. Daunio fondo tarybos aktyviems nariams: Juozui Valentukevičiui, daktarei Joanai Jautakienei ir kitiems, nuoširdžiai dalyvavusiems fondo veikloje. O šiandien nuoširdi padėka LASS vadovybei už puikiai organizuotą šventę. Ir su nekantrumu laukiam kitų metų, kitos Aklųjų maldos dienos. 

Nuotrauka: Kėdainių šv. Jurgio bažnyčia maloniai priėmė mūsų bendruomenės tikinčiuosius susirinkti vieningai maldai / N. Kaulakienės nuotr. 

Šviesioje bažnyčioje iš priekio užfiksuoti mediniuose klauptuose, ant suoliukų ir kėdžių sėdintys rudeniškai apsirengę lankytojai rimtais, susitelkusiais veidais. Bažnyčios viduryje ant medinių grindų patiestas ilgas tamsiais ir šviesiais geometriniais raštais bei gėlėmis išmargintas kilimas. Kairėje pusėje stūkso stambios kampuotų formų kolonos, už kurių prie sienos stovi tamsios medinės klausyklos su užuolaidomis priekyje ir smulkiu kryžiumi ant viršaus. Bažnyčios gale už arkos įrengtos tamsios stiklinės durys smailėjančiu viršumi, priešais kurias stoviniuoja kelios žmonių grupelės. Bažnyčioje tvyro rimtis ir tikintieji atrodo susitelkę išklausyti Mišias bei paminėti Lietuvos aklųjų maldos dieną.