Tarp skaitytojų gali pasitaikyti tokių, kurie sakys, kiek galima kalbėti apie tą baltąją lazdelę, bet kaip knygoje „Broliai Karamazovai“ rašė Fiodoras Dostojevskis: „Kur kam niežti, ten tas ir kasosi“... Be to, ir kalendorius atverčia spalio 15-osios – atmintinos mūsų bendruomenei dienos – lapelį. Pradžioje tradiciškai pabandykite įminti mįslę – kokią kasmetę nemokamą kelionę gauna visi žemės gyventojai be išimties? 

Išeidamas iš namų su baltąja lazdele niekada negaliu visko nuo A iki Z suplanuoti. Kad ir kiek kartų eičiau tuo pačiu maršrutu, kiekvieną kartą jis bus kitoks. Tai kelininkai remontą pradėjo, tai kelią pastoja nežinomo ilgio ir pločio tvora, tai kanalizacijų virtuozai šulinį atidarė ir užmiršo ar nepasivargino aptverti, tai kas nors išradingas savo automobilį taip pastatė, kad kėbulas atsikišęs iki pusės šaligatvio pločio, tai vaikas, radęs įdomesnį užsiėmimą, paspirtuką ar dviratuką paliko šaligatvio centre. Galima būtų tęsti įmanomų variantų vardijimą beveik iki begalybės. Kartais tenka sugalvoti, kaip nesumindant šalia šaligatvio augančių gėlių, neužlipant ant važiuojamosios kelio dalies apeiti kelis įsikalbėjusius žmones, kurie pokalbio metu įgauna ne tik regos, bet ir klausos negalią, tad į tai, kas vyksta aplink, visiškai nereaguoja net pradėjus garsiai kosėti, čiaudėti, skleisti kitokius žmogui būdingus garsus ar stiprokai daužyti lazdele į šaligatvio grindinį. Kol nesi įgudęs savarankiškai judėti, toks savotiškas loteriją primenantis žaidimas kelia nerimą, o vėliau pavirsta smalsumu ir įdomia gyvenimo paįvairinimo atrakcija, nes atsiranda įgūdžių, pasitikėjimo savo galimybėmis, dingsta nežinomų kliūčių ar netikėtų situacijų baimė. Kelionių išbandymai keičia mus pačius, mus stiprina. Visiškai sutinku su K. Sabaliauskaite, kuri knygos „Petro imperatorė“ antroje dalyje teigia: „Kelionė – toks dalykas. Jos pabaigoje niekada nebūni toks pat kaip pradžioje.“ 

Įveikti beveik visas žemiškas kliūtis padedanti baltoji lazdelė kartais vadinama papildoma kūno dalimi, kaip, antai, trečiąja koja, neregio akimis ar atsarginiais pirštais. Kad ir kaip sparčiai vystytųsi įvairios išmaniosios technologijos, kad ir kaip sėkmingai jos bandomos pritaikyti regėjimo negalią turintiems žmonėms, kad ir kiek papildomų kalbančių, vibruojančių ar kitaip signalizuojančių prietaisų prietaisėlių vis beatsirastų, kol mokslui nepavyks sujungti už regą atsakingų smegenų dalies kokiomis vaizdą atkuriančiomis bangomis, baltoji lazdelė išliks pagrindiniu įrankiu, regos sutrikimų turintiems žmonėms leidžiančiu judėti reikiamais ir norimais maršrutais savarankiškai, be aplinkinių pagalbos. Palyginęs laiką, per kurį nužingsniuodavau iki autobusų stoties be lazdelės ir su ja, skirtumas daugiau nei dvigubai palankesnis naudojantis baltąja pagalbininke. O kalbant apie saugumą, tai net neverta lyginti... Dabar aš, išėjęs į lauką be lazdelės – savo nuolatinės palydovės, jei nesu kam įsikibęs į alkūnę, nejausdamas diskomforto nepaeičiau nė vieno žingsnio. 

Taigi grįžtu prie minties, kad ir kaip plėstųsi gyvenimo virtualiame pasaulyje galimybės, kad ir kokiu kosminiu greičiu vystytųsi išmaniosios technologijos, leidžiančios neišlipant iš lovos internete sekti viso pasaulio įvykius, bet juk ir kūnui, ir sielai žymiai naudingiau gauti dozę vitamino D paplūdimyje, o kitais metų laikais pakvėpuoti grynu oru kokiame parke, sportuojant ar kitaip pasinaudojant gamtos teikiamu gėriu. Štai Zigmantas iš Pasvalio, nepaisydamas oro sąlygų lauke, treniruojasi, bėgiodamas kasdien po 10 ir daugiau kilometrų būtent naudodamasis vien baltąja lazdele. 

Lazdelė mūsų rankose neabejotinai geras skiriamasis ženklas praeiviams. Įsivaizduoju situaciją, jei iškrypau iš kelio, pasimečiau, sutrikau ir bandau prašyti pagalbos praeivio tuščiomis rankomis ar jose turėdamas mūsų išskirtinį atributą. Skirtumas akivaizdus, o praeiviui iš karto aišku, kokios pagalbos man reikia. Dar vienas pliusas yra tas, kad jei pamiršote prisisegti atšvaitą, o juk tamsių valandų skaičius jau ima gerokai viršyti šviesiąsias, baltoji lazdelė tamsoje atspindėdama šviesą perspėja vairuotojus apie mus, kertančius kelią perėjose, o ypač ten, kur tų perėjų nėra. 

Kad ir kiek liaupsinčiau baltosios lazdelės privalumus, yra nemažai mūsų bendruomenės narių, nedrįstančių paimti į rankas šio „instrumento“, naudotis juo, pasilengvinti ir net paįvairinti savo gyvenimą. Mano nuomone, pagrindinė priežastis yra psichologinė. Pats prisimenu tuometes savo draugystės pradžios su lazdele mintis: „Kaip aš, būdamas dar jaunas, pasirodysiu su lazda? Ką apie mane pagalvos praeiviai? Kokia gėda bus, kai sutiksiu pažįstamą žmogų.“ Pats praėjęs abejonių ir neryžtingumo etapą, neturiu jokios moralinės teisės smerkti tų, kurie dėl savo vidinės būsenos ir galimos aplinkinių reakcijos vis nedrįsta paimti į rankas nebylios, bet daug mums padedančios pagalbininkės. Tarp kitų rimtų priežasčių teko iš pačių asmenų su regėjimo negalia, o dar dažniau – iš jų šeimos narių ar artimųjų, girdėti, kad, pamatę žmogų su baltąja lazdele, aplinkiniai jį lengvai nuskriaus: atims turimus pinigus, vertingus daiktus, pirkinius, pasišaipys iš jo ir panašiai. Jų nuomone, žmogui bet kuria kaina reikia neišsiduoti apie savo turimą negalią. Sutinku, kad kartais tenka išgirsti apie nuskriaustą žmogų, turintį regėjimo negalią, bet tai labai reti atvejai ir vargu, ar jie viršija bendrą tokio pobūdžio nusikaltimų statistiką. O pasiūlymų padėti pamačius mūsų rankose baltąją lazdelę iš atsitiktinių, nepažįstamų žmonių sulaukiame kasdien. Per savo dažnas keliones asmeniškai nesu patyręs kokio nors nemalonaus incidento ir tikiuosi, kad tai ne išimtis. Pastaruoju metu labai džiugina neabejingas jaunimo požiūris į žmones su negalia. Dažnai tiek didžiuosiuose miestuose, tiek ir mažuose miesteliuose ar gyvenvietėse patys neprašomi prieina ir pasiteirauja, ar nereikia kokios pagalbos. Gali būti, kad išvengti nemalonumų padėjo „Saugus be regėjimo“ mokymuose išmokta savimi pasitikinčio žmogaus laikysena. Neabejotinas teiginys, kad jei ieškai galimybių, jas ir rasi, o jei ieškai priežasčių pateisinti ryžto stoką, tikrai ir jų rasi pakankamai. 

Kai man ėmė sparčiai gesti akių šviesa ir atsidūriau tarp likimo draugų, iki šiol įsiminė rodomo filmuko su komentaru momentas, kaip 3 vyrukai iš Utenos žingsniavo gatvėmis, rankose laikydami baltąsias lazdeles. Ko gero, pirmą kartą paimti į rankas baltąją lazdelę būtų drąsiausia ne vienam, o būryje, kad ir socialinės reabilitacijos stovykloje. Netekus regėjimo būtina pereiti reabilitacijos mokymus, susipažinti su įvairiomis galimybėmis ir, turint visapusišką informaciją, pačiam apsispręsti dėl tolesnio gyvenimo būdo, veiklų. Labai svarbus pavyzdys tų, kurie sėkmingai naudojasi baltosios lazdelės privalumais ir jaučia atsakomybę savo gerąja patirtimi pasidalinti su tais, kurie dar tik žengia pirmuosius nedrąsius žingsnius ar dar vis nedrįsta jų žengti. Kaip teigė Hubertas Hampris (Humphrey), „išbandymas, kurį mes turime užsibrėžti, yra žygiuoti vienam, bet žingsniuoti taip, kad kiti užsimanytų žygiuoti drauge.“ 

Kol neįjungtos stebėjimo kameros, mestelėsiu minkštą, bet skaudų akmenuką į tėvelių, kurie pernelyg globoja savo regėjimo negalią turinčius vaikus, daržą. Tokie globėjai stengiasi visada būti šalia, gal net pasiruošę paauglį ar paauglę lydėti į pasimatymus. Suteikę sau teisę už vaikus spręsti, kada, ką ir kaip daryti, viską iki smulkmenų suplanuoja, kad atrodo esą atsakingi, net kaip jaunuosius taisyklingai suguldyti pagal visus veikiančius ir savo išgalvotus konstitucijų ir konvencijų punktus. Jei galvojate, kad tai anekdotas, pagalvokite dar kartą. Tokie tėvai neleidžia savo atžalai pajusti gyvenimo pilnatvės, nesuteikia galimybių pasimokyti iš savo klaidų, neruošia jų tikriems gyvenimo išbandymams. Taip daroma sunkiai pataisoma „meškos paslauga“ vaikui, paaugliui ir net brandaus amžiaus žmogui. Tikra tiesa, kad motinai ar tėvui dukra ar sūnus, net sulaukę pensinio amžiaus, lieka vaiku. Bet turbūt tokie tėvai tikisi, kad jiems išėjus „už debesėlių“, jų atžala lygiai taip kaip jie pasirūpins neregių globėja Šventoji Liucija. 

O dabar apie kelis įdomius nuotykius kelyje. Sprendžiant iš balso, pagyvenusi moteris paklausė manęs, ar saugu eiti taku, kuriuo aš ką tik praėjau su baltąja lazdele. Aš nustebęs paklausiau, kodėl ji abejojanti? Tada ji paaiškino: „Tai jūs juk jau patikrinote šią atkarpą? Čia jau tikrai neužminuota?“ Patikinau, kad ji galinti drąsiai žengti. 

Kartą ėjau gatve ir staiga netikėtai įstrigo lazdelės ratukas. Negaliu atitraukti. Ištiesiau ranką patikrinti ir man įkando šuo. Įkandimas neskausmingas, nes buvau su pirštinėmis. Šunelio šeimininkė atsiprašinėdama įbruko man į rankas šokolado plytelę. 

Atkreipiau dėmesį, kad jei man patogūs orientyrai yra kairėje ir einu kairiąja šaligatvio puse, tai dažnas praeivis, ateinantis priešais, per mano lazdelę peršoka arba užlipa ant greta šaligatvio esančios vejos, bet būtinai tai daro per dešinę pusę, nors visas šaligatvis kairėje yra tuščias. Gerokai pagalvojęs supratau, kad taip elgiasi vairuojantys automobilius, kurie ir pėsčiomis keliaudami laikosi jiems įprastų eismo taisyklių. Taip besistengdamos net kelios moterys yra įpainiojusios savo sijonus į mano baltąją lazdelę. 

Praėjusį mėnesį mane sustabdė vienas vyras ir paprašė paskolinti savo lazdą numušti obels viršūnėje kabančius prinokusius obuolius. Tikiuosi, kad tai buvo jo obelis ir netapau vagystės bendrininku. 

Norėdami save išbandyti, paįvairinkite savo keliones nežinomais maršrutais. Albertas Einšteinas (Einstein) sakė: „Su logika nukeliausi nuo taško A iki taško B, o su vaizduote nukeliausi visur.“ Padrąsinti galėčiau nebent žodžiais, kad jei tikite, jog jums pasiseks, tai jums jau sekasi, o nesėkmės, kaip teigė Trumanas Kapotė (Capote), tai tik prieskoniai, teikiantys aromato sėkmei. 

Mįslės, pateiktos straipsnio pradžioje, įminimas – visi žemės gyventojai kasmet gauna po vieną nemokamą kelionę aplink saulę. 

Nuotrauka: Baltoji lazdelė neabejotinai yra viena pagrindinių neregio savarankiško judėjimo pagalbininkių / LASS archyvo, V. Ščiavinsko nuotr. 

Nuotraukoje lietingą dieną iš apačios nuo pėdų iki liemens užfiksuoti du žmonės ir tarp jų stovintis šviesus labradoras. Kairiau stovintis žmogus mūvi tamsius džinsus ir avi tamsius sportbačius. Jo kairioji ranka yra kiek pakelta prie klubo, tarsi žmogus kažką pasakodamas arba aiškindamas gestikuliuotų. Prie jo kairiosios kojos stovi šlapias šuo ilgu plačiu snukiu su tamsia nosimi ir nuleistomis ausimis. Jo tamsios akys nukreiptos į kairę nuotraukos pusę. Dešinėje stovi žmogus, vilkintis šviesią striukę, šviesius džinsus ir tamsius sportbačius šviesiais padais ir raišteliais. Jis kairiąja ranka laiko medžiaginį šuns pavadį, o dešiniąja – tamsų lenktą skėčio kotą ir į žemę atremtą baltąją lazdelę. Jos apatinis segmentas tamsus, o cilindro formos antgalis – šviesus ir apačioje užapvalintas. Fone žaliuoja medžiai, ant stačiakampių plytelių telkšo balos, į kurias tykšta lietaus lašai.