Rugsėjis, spalis – mėnesiai, pažymėti ne tik moksleivių, studentų, bet ir mokytojų, dėstytojų sugrįžimu į klases ar auditorijas. Pastaraisiais metais daug viešai kalbama apie mokytojų darbe patiriamus sunkumus, jų lūkesčius ir reikalavimus. Vis dėlto, nepaisant jų, gero mokytojo darbe neįmanoma apsieiti be pašaukimo, iš kurio gimsta ir tam tikras pasišventimas, ir atsakomybė. Mokytojų dienos proga kalbiname pedagogą, regėjimo negalią turintį specialistą – biologijos mokytoją Gintarą Nenartavičių, jau trisdešimt penkerius metus dirbantį Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC), o rugsėjo pabaigoje minėjusį gražų asmeninį – 60-ies metų – jubiliejų. 

– Jūs esate vienintelis regos negalią turintis mokytojas, baigęs biologijos studijas. Kada ir kaip subrendo mintis pasirinkti šią profesiją? 

– Gamta man patiko nuo mažens. Augalus auginau nuo vaikystės. Po dešimtos klasės teko pabūti kalnuose. Jie taip mane sužavėjo, kad kartu su klasės draugu užsinorėjome mokytis masažo Šiaurės Kaukaze, Kislovodske. Tuo metu Lietuvoje masažo specialistai nebuvo ruošiami. Paskui apsisprendžiau studijuoti tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute šalia namų. Vyresnėse klasėse man matematika patiko labiau nei biologija. Todėl atvirų durų dienomis lankiausi ir Matematikos, ir Gamtos-geografijos fakultetuose. Tuometis Gamtos-geografijos fakulteto dekanas padrąsino, kad dėl regos negalios aš galiu būti priimtas. Net turėjau pranašumą, nes manęs neėmė į sovietinę kariuomenę. Kiti pirmakursiai buvo paimti, o į pirmą kursą grįžo atitarnavę. 

– Ar studijuojant silpnas regėjimas dažnai pakišdavo koją? Kaip dorojotės su iškylančiais iššūkiais? 

– Po studijų jau praėjo apie 35 metus, ir dabar daugiau prisimenu tuos atvejus, kai nereikėdavo laikyti egzamino, o dėstytojai pasirašydavo be jų. Studijas baigiau „raudonu diplomu“. Aišku, buvo visokių sunkumų. Pradžioje ne visada buvo lengva orientuotis dieninių paskaitų tvarkaraštyje. Sunkiausia buvo susigaudyti biochemijos paskaitose. Informaciją rasdavau vadovėliuose, dažnai tuo metu rusiškuose (lietuviškų nebuvo) ar atšviestuose bendrakursių užrašuose. Kartais problemų sukeldavo ir darbas su mikroskopu. Tuomet visi matomi vaizdai mikroskopu turėdavo būti nupiešti. Visi piešiniai buvo bendrakursių darbas. 

– Gavęs aukštojo mokslo diplomą sugrįžote į gimtąją Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyklą. Kaip ji pasitiko ir kokia buvo mokinių reakcija? 

– A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla, kurią esu baigęs, mane sutiko geranoriškai. Aišku, buvusiam mokiniui buvo savų pliusų ir minusų bendraujant su savo mokytojais, kurie tampa kolegomis. Mokiniai, man rodės, sutiko gana entuziastingai, kaip ir kiekvieną naują veidą. Viskas buvo nauja ir įdomu. Tikiuosi, kad ir jiems buvo panašiai. 

– Esu girdėjęs, kad neregiams ir silpnaregiams moksleiviams biologija nėra patraukli pamoka, tačiau jums pavyko savo dėstymu sudominti nematančius mokinius. Papasakokite, kaip tai pavyko padaryti, kokių gudrybių ėmėtės? 

– Nemanyčiau, kad bendram biologijos pamėgimui daug įtakos daro regėjimo likutis. Daugeliui, norintiems tapti masažuotojais, tai netgi patrauklus dalykas. Vyresnėse klasėse mokiniai turi rinktis bent vieną gamtos mokslą ir, paprastai, renkasi biologiją. 

Įprastai neregiui sunkiausia būna suvokti ląstelinę gyvojo pasaulio sandarą, bet jie mokosi iš mano parašyto vadovėlio ir neregiams pritaikytų paveikslų. Tiesa, biologijos brandos egzaminuose yra daug vaizdinės medžiagos, grafikų, kurie sukelia sunkumų neregiams, norintiems pasiekti geriausių rezultatų. 

– Jūsų biologijos kabinetas skendi įvairiausiose gėlėse ir augaluose. Tai – pomėgis ar mokomojo proceso dalis? 

– Buvau susikūręs žalią, jaukią salelę ir sau, ir vaikams, kuri tarnavo kaip edukacinė erdvė. Deja, tai – pasenusi informacija. Dabartiniame gamtos mokslų kabinete, kuriame vyksta biologijos pamokos, nėra nė vienos gėlės. Dalį augalų išlaikiau koridoriuje. Kol kas turime galimybę nusiskinti LASUC išaugintą citriną ir išgerti ja aromatizuotos arbatos. 

– Ėmėtės ir netradicinių biologijos pažinimo prieigų. Iki šiol buvusieji mokiniai su dėkingumu prisimena išvykas į jūsų sodą ir kitas veiklas. Kas juos taip nustebindavo ir žavėdavo? 

– Visada bet kokia išvyka iš mokyklos mokiniams yra džiugus įvykis. Labiausiai neregį nustebina augalų gausa, kai reikia lenktis pro medžių šakas, brautis per krūmus ir bristi per žolinius augalus. Didelėje augalų įvairovėje visada galima rasti kokį įdomesnį žiedą, skanesnį vaisių ar išvirti arbatos iš kvapnių žolelių. 

– Bėgant metams pasikeitė ir ugdymo programos. Vadovėliuose didžiąją dalį teksto pakeitė vizuali informacija: nuotraukos, grafikai, įvairios schemos ir t. t. Kiek naujoji medžiaga prieinama neregiams bei silpnaregiams ir ar pačiam mokant vaikus naujieji vadovėliai nesukelia papildomų rūpesčių? 

– Atsirado naujos technologijos, kurios padarė labiau prieinamą vizualinę informaciją, o tekstą skaityti pasidarė dar paprasčiau. Ne visi mokiniai noriai naudojasi atsiradusiomis galimybėmis, bet tokių yra nedaug. Nauji vadovėliai, ypač vyresniųjų klasių, dažnai mums nėra labai tinkami, ypač kai kurios itin detalios schemos, visai nepritaikytinos neregių mokymui. 

– Kiek biologijos mokymo procesą palengvino modernios technologijos ir ar be jų įsivaizduojama šiuolaikinė biologijos pamoka? 

– Šiuolaikinės technologijos palengvino teksto skaitymą, atsirado naujų galimybių daryti iliustracijas neregiams ir silpnaregiams, mikroskopo vaizdą demonstruoti dideliame ekrane, spausdinti 3D modelius. Vis dėlto procesus ar kitimus, demonstruojamus virtualioje erdvėje, gali matyti tik silpnaregiai. Modernios technologijos paįvairina pamoką, padaro ją patrauklesnę, šiuolaikiškesnę. Tačiau ne visoms temoms būtinos šiuolaikinės technologijos, o jei pamoką vedame, pavyzdžiui, botanikos sode, tai naujosios technologijos gali būti ir ne tokios svarbios. 

– Mokykloje dirbate jau gerus tris dešimtmečius. Mokytojavimo metu pasikeitė ne viena mokinių karta, ar labai jos skiriasi? 

– Kartos keičiasi, bet iš prigimties žmogus išlieka toks pat. Nėra taip, kad visi būtų tik „sulindę“ į telefonus ar kompiuterius ir nesidomėtų gamta. Dabar yra sumažėjęs mokinių skaičius, o ir esantys mokiniai turi daugiau mokymosi sunkumų. Tačiau dauguma mokinių puikiai naudojasi technologijomis, tad ir man tenka iš jų mokytis. Nesuprantu tų tėvų, kurie neleidžia savo silpnaregių ar neregių atžalų į mūsų LASUC. Čia sudarytos visos sąlygos ugdymui(si), tačiau mums kartais tenka dirbti puse apsukų. Juk dalis ligų ar negalių niekur nedings kartoms keičiantis, o prarasti vienintelį tokį ugdymo centrą Lietuvoje galime greitai. 

– Po intensyvios darbo savaitės norisi pailsėti. Jūs atgaivą randate savo sode. Papasakokite apie jį. 

– Kartais į sodą nuvažiuoju ir savaitės viduryje po darbo ar laisvą dieną. Ten visada laukia nesibaigiantys darbai, tad dideliam džiaugsmui ar ilgesniam pasisėdėjimui laiko skiriu nedažnai. 

– Ar mėgstate eksperimentuoti su augalais, o gal turite kokių egzotinių? 

– Didelių eksperimentų neatlieku. Man sunku nuspręsti, kas yra egzotiniai augalai. Dabar, kol dar šilta, sode auga iš centro atvežti citrinmedžiai, kavamedis, alyvmedis. 

Šįmet birželio mėnesį atvažiavę kolegos pamatė, kad sode pražydo tulpmedis. Nežinau, ar tai egzotika, ar jau kasdienybė. 

– Negaliu nepaklausti apie besikeičiantį klimatą ir jo įtaką jūsų sode auginamai augalų puokštei. 

– Žinoma, kad klimatas daro įtaką. Šilumamamėgius augalus mažiau dengiu arba peržiemoja visai nedengiami. 

– Sveikindamas visus mokytojus su Mokytojų diena, klausiu: ar iš tiesų švietimo sistemoje vyrauja tamsios spalvos ir ne mokytojų jėgoms jas pakeisti šviesesnėmis ir vaiskesnėmis? 

– Nuolat vykstanti švietimo reforma įneša daug chaoso ir neaiškumo. Tai nepalengvina mūsų darbo, mokytojo nerimą junta ir mokiniai. Pedagogai negali pakeisti visos sistemos, o tik prie jos prisitaikyti, todėl džiaugiuosi ant palangės prasiskleidusiu kiekvienu nauju žiedu, mokinio įveiktu egzaminu ar tiesiog laimingo vaiko šypsena. 

Nuotrauka: G. Nenartavičius savo išpuoselėtame sode mėgaujasi atgaiva ir kartu patenkina profesinį smalsumą / asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje iš priekio užfiksuotas kairiuoju profiliu kiek pasisukęs tankios augmenijos apsuptas G. Nenartavičius. Vidutinio amžiaus vyras vilki šviesiai ir tamsiai languotus marškinius trumpomis rankovėmis bei mūvi tamsokus džinsus su tamsiu odiniu diržu. Gintaro tamsūs kiek praretėję plaukai sušukuoti labiau į dešinę galvos pusę, ant smakro želia trumpa šviesi barzdelė. Stačiakampio formos veidas atrodo rimtas – akys primerktos, siaurų lūpų kampučiai nuleisti, kaktoje ir aplink burną susimetusios raukšlelės. Už Gintaro tankiai auga lapuoti ir spygliuoti medžiai, aplink į viršų stiebiasi įvairūs augalai su skirtingų formų ir tamsumo lapais bei žiedais. Dešinėje nuotraukos pusėje tarp augalų tamsuoja pailga medinė pelėdos skulptūra. Vešliame sode tarp augalų stovintis Gintaras atrodo ramus ir pasinėręs į apmąstymus.