Pasivaikščiojimas, ėjimas – tai užsiėmimas, kuris net ir neaktyvų gyvenimą gyvenančiam žmogui yra nesunkiai įgyvendinamas, nereikalaujantis daug jėgų ir gerinantis sveikatą, ilginantis gyvenimo trukmę bei padedantis puoselėti darnius santykius su bendražygiais. Tai yra viena lengviausių ir prieinamiausių sporto rūšių, kuria galima užsiimti dėl savo sveikatos. Mokslininkai, tyrinėdami suaugusius žmones, pastebėjo, kad pasivaikščiojimas, ypač spartesnis, trunkantis bent dvidešimt penkias minutes, garantuoja nuo trejų iki septynerių metų gyvenimo trukmės pailginimą. Vaikščiojant yra deginamos kalorijos. Pavyzdžiui, suvalgius penkis šimtus keturiasdešimt kalorijų turintį mėsainį, reikia vaikščioti valandą ir keturiasdešimt tris minutes, norint sudeginti visas iš mėsainio gautas kalorijas. Tai įrodo, kad ėjimas padeda išlaikyti tinkamą svorį, gerina medžiagų apykaitą ir stimuliuoja virškinimą. 

Rugsėjo 29 dieną vyko tradicinis Vilniaus „Ėjimas“, kuriame dalyvavo dvidešimt du tūkstančiai ėjimo entuziastų. Renginio dalyviai galėjo rinktis vieną iš trijų atstumų – penkių, dešimties arba dvidešimt penkių kilometrų. Taip pat ėjimo dalyviai turėjo galimybę mėgautis Vilniaus senamiesčio, Neries krantinės ir Sapiegų parko vaizdais. Į šią akciją užsiregistravo nemažai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių (LASS) bendruomenės narių, dalį jų matote nuotraukoje. Tarp į kadrą nepakliuvusiųjų buvo Nerijus Jasas ir Erika Zvilnė. Abu pastaruoju metu daugiau vaikščiojo laisvu laiku ir tai juos paskatino kelti sau daugiau iššūkių ir įveikti didesnius atstumus. Nerijus, paskatintas draugo, nepaisant abejonių įveikė dvidešimt penkių kilometrų atstumą. Su draugo pagalba šis atstumas nepasirodė per sudėtingas, nes buvo laiku suteikiama pagalba, lydėjo puiki kompanija, tad niekada nebuvo nuobodu. Erika su savo vyru pasirinko įveikti dešimties kilometrų atstumą. Vėliau prie jų prisijungė dar du draugai. Erikai pasivaikščiojimas lauke atstoja sporto klubą, kurio lankyti ji nesiryžta, nes reikia atitinkamos pagalbos orientuojantis rūbinėje ir klubo erdvėse. Moteris net įsidiegė programėlę „Walk15“, kurioje su draugais prisijungia prie įvairių iššūkių ir juos įveikia, tad tokiu būdu aktyviai vaikšto lauke. Toks išankstinis pasiruošimas lėmė, kad įveikti dideli atstumai Vilniaus ėjime nebuvo itin sudėtingi ir juos pavyko nueiti greičiau, nei tikėjosi. Buvo vietų, kur reikėjo palypėti į kalną, o trasos pabaigoje, be abejo, jautėsi nuovargis, tačiau tai nesutrukdė Erikai užbaigti maršruto, o vėliau dar užteko jėgų su draugais nueiti į kavinę. 

Ėjimas yra prieinamas bet kokio amžiaus žmogui ir yra įperkama ir net nemokama mankšta kiekvienam. Vaikščiojimas turi įvairių privalumų: mažina skausmą ir nerimą, pagerina bendrą savijautą, padeda atsipalaiduoti, teigiamai veikia nuotaiką, padidina produktyvumą, kovoja su nuovargiu bei suteikia malonumo ir džiaugsmo. Ėjimo dalyviai Nerijus ir Erika pastebi, kad vaikščiojimas yra itin naudingas sveikatai, nes tai puiki galimybė kūnui pajudėti po sėdimo ir protinio darbo, atsipalaiduoti, išvalyti mintis nuo neigiamų emocijų, gerina nuotaiką ir savijautą, kam patinka, vaikščiojant ne vienam galima išsikalbėti, o įveikti atstumai suteikia džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi. 

Tai ne vienintelis kartas, kai LASS bendruomenės nariai įrodo, kad vaikščiojimas, nepaisant mobilumo apribojimų ar kliūčių, yra puikus ir prasmingas užsiėmimas. Spalis – Baltosios lazdelės mėnuo. Itin svarbu minėti šią progą, nes baltoji lazdelė – tai priemonė, kuri padeda regėjimo negalią turintiems asmenims būti savarankiškesniems, saugesniems. Dalyvaudami Vilniaus ėjime neregiai ir silpnaregiai parodė, kad yra aktyvūs visuomenės nariai. Kaip teigia kartu žingsniavęs LASS orientacijos ir mobilumo specialistas Juozas Daunaravičius: „Aš buvau šalia ir žavėjausi neregių energija, optimizmu, užsidegimu ir veržlumu. Maloniai buvau nustebintas „Ėjimo“ šventės dalyvių reakcijomis į neregių savarankišką ėjimą su baltosiomis lazdelėmis, nes jie tiesiog maudėsi šlovės spinduliuose.“ Taip einančius neregius ir silpnaregius šventės dalyviai palydėdavo su šypsenomis, gėrėjosi jų savarankiškumu, kai reikėdavo duodavo kelią ir pasitraukdavo nuo takų, padėdavo susiorientuoti ir ištiesdavo pagalbos ranką. Tie įveikti kilometrai įrodo, kad visuomenė su pozityvia nuostaba, bet ir su pasigėrėjimu žiūri į aktyviai laisvalaikį leidžiančius žmones su regėjimo negalia, o, jei reikia, mielai suteikia pagalbą. Todėl yra palankios galimybės ir kitiems žmonėms, turintiems regėjimo negalią, burtis į kompanijas ir su draugais dalyvauti panašiuose renginiuose ar tiesiog aktyviai vaikščioti laisvalaikiu. 

Evelina Raugaitė 

Nuotrauka: Dalis mūsų bendruomenės „ėjikų“ įsiamžino prieš 25 kilometrų trasą. Iš kairės (stovi): broliai Vytautas ir Paulius Lėveriai, Hermis Kasperavičius, Alvydas Valenta, Ernestas Kačiulis, centre pritūpęs – J. Daunaravičius / asmeninio archyvo nuotr. 

Vilniaus „Ėjimo“ dalyvių nuotrauka. Joje vienas šalia kito stovi V. ir P. Lėveriai, H. Kasperavičius, A. Valenta ir E. Kačiulis bei priešais juos viduryje tupi J. Daunaravičius. Juozas abiem rankom priešais save įstrižai laiko didelį ovalų ženklą, kurio tamsiame fone šviesiomis didžiosiomis raidėmis pateiktas žodis „PRIEŠ“, o Ernestas – tokį patį ženklą su smulkesniu užrašu: „Šiandien einu 25 km!“. Grupelė nuo rudens šaltuko saugosi tamsiomis striukėmis, bliuzonais ir ilgomis kelnėmis, yra užsimetę ant pečių kuprines ir rankose laiko baltąsias lazdeles. Ant kiekvieno iš jų krūtinės yra pritvirtintas lapas su penkiaženkliu skaičiumi. Už vyrų ant tamsios medžiagos šviesesniame apskritime pateiktas šviesus užrašas: „25 KM“. Vyrai atrodo ryžtingi, nusiteikę įveikti sau mestą iššūkį ir pasimėgauti žygiu.