Klaidingai įsivaizdavau, kad tik filmuose ar romanuose pagrindiniai veikėjai neregiai kaunasi ir nugali savo priešus. Domėdamasis Rytų kovos menais niekur neaptikau informacijos apie neįgaliuosius, ypač – aklus meistrus (mokytojus). Tiesa, Japonijos istorijoje kelių tokių meistrų iš tiesų būta. Jie visi turėjo judėjimo negalią. Dažniausiai būsimieji neįgalūs meistrai gimdavo sveiki, bet susiklosčius nepalankioms gyvenimo sąlygoms tapdavo neįgalūs. 

Mano abejones išsklaidė Gintaras ir Laura Kazilioniai. Gintaras yra 2 Dan kiokušin karatė juodojo diržo meistras ir treneris. Jiedu su žmona ne tik treniruojasi, bet ir savo patirtimi, žiniomis, gebėjimais dalijasi su neįgaliaisiais sportininkais, panorusiais išmokti šio sporto paslapčių. Tarp jų yra neregių ir silpnaregių. Jie ne tik savo malonumui treniruojasi, bet dalyvauja integruoto karatė Europos bei pasaulio čempionatuose. Jau iškovota nemažai įvairiausių spalvų medalių. Štai prieš dvejus netus vykusiame „I-Karate Global“ pasaulio integruoto parakaratė čempionate Vengrijoje iškovoti trys medaliai individualiose kiokušin karatė rungtyse ir auksas komandinėje įskaitoje. Pernai Belgijoje ir šiemet Airijoje vykusiuose pasaulio čempionatuose buvo iškovoti įvairių spalvų medaliai. 

Neįgaliųjų sportininkų treneriai G. ir L. Kazilioniai pasidalijo savo įžvalgomis apie kelią į karatė meną. 

Rytų kovos menai – tai ne tik savigyna, bet, pirmiausia, tam tikra filosofija ir galimybė atsikratyti kūno skaudulių. Kas jus paskatino susidomėti ir propaguoti šiuos menus? 

G. K. Rimčiau sportuoti pradėjau atlikdamas tarnybą sovietinėje kariuomenėje. Dirbau individualiai. Pirmiausia bėgiojau krosus, kilnojau sunkumus, taip pat atradau skersinį. Iš labai specifinių dalykų, šiek tiek įvaldžiau kovą su peiliais. Grįžęs namo neapleidau sporto ir intensyviai sportavau. Be to, aktyviai domėjausi ir propagavau sveikuolišką gyvenimo būdą, žiemą maudžiausi eketėse. Atrodytų, nuolatinė fizinė veikla bei sveikas gyvenimo būdas turėtų atitolinti kūno sopulius ir ligas. Deja, man nutiko atvirkščiai. Ilgainiui nuo netaisyklingo sportavimo prasidėjo sveikatos problemos. Problema – stuburas. Nugaros skausmai vis stiprėjo ir stiprėjo, tad teko kreiptis į gydytojus. Supratau, tabletės, tepalai ar leidžiamos injekcijos skausmo priežasties nepašalins. Laimei, patekau pas chirurgą, kuris patarė sportuoti sporto šaką, kurioje yra sistema. Tik po kelerių metų intensyvių treniruočių kūnas atsistatė ir skausmai liovėsi. 

Kodėl pasirinkote būtent kiokušin karatė, o ne kokį kitą kovos meną? 

G. K. Ne iš karto pasirinkau karatė. Kelis mėnesius treniravausi kitoje Rytų kovos menams priklausančioje šakoje – aikido. Tačiau po kelių mėnesių treneris išvyko iš Rokiškio, kur tuo metu gyvenau. Todėl nuėjau į kiokušin karatė treniruotes pas trenerį Regimantą Strumskį „Samuraj“ klube. Tada ir prasidėjo mano kiokušin karatė kelias. Tai kontaktinė karatė, nors yra ir bekontakčių. Tuo metu man jau buvo gerokai virš trisdešimt metų. Mokymasis prasidėjo nuo kovų abėcėlės įsisavinimo. Treniravausi tikrai daug: per savaitę keliolika valandų. Karatė lanko labai daug sportininkų, bet išlieka vienetai. Tai labai sunkus darbas, reikalaujantis kantrybės, užsispyrimo, etikos normų laikymosi. Po dvejų metų dingus stuburo skausmams supratau šios kovų sistemos privalumą. Dabar sukauptą patirtį taikau savo mokiniams, taip pat ir turintiems įvairias negalias. 

Viena yra karatė meistrus matyti filmuose, skaityti apie juos knygose, kita – kasdien praktikuoti šią sporto šaką. Kas iš tiesų yra karatė menas ir kokios yra jo šakos? 

G. K. Pasaulyje yra labai daug kovos menų rūšių. Jas sąlyginai galima suskirstyti į dvi dideles kryptis: kontaktines ir bekontaktes. Kalbant apie karatė, atkreipčiau dėmesį, kad šio stiliaus gimtinė yra Japonija. Karatė japoniškai reiškia „tuščia ranka“ – žmogaus ranka, kūnas, atskiros jo dalys tampa ginklu! Karatė susideda iš trijų dalių: pirma – kihonas. Tai mokomoji technika. Žmogus išmoksta taisyklingai kvėpuoti, judėti, atsipalaiduoti. Antra – kova. Paaiškinsiu: sportuojančio meistriškumo išraiška matuojama diržų spalvomis. Aukščiausias įvertinimas – juodas diržas. Paskutinioji dalis – kata. Dar kitaip vadinama kova su įsivaizduojamu priešininku. Šioje dalyje mokomasi įsivaizduoti kovą. Katą sėkmingai gali praktikuoti tiek judėjimo, tiek regėjimo ar proto negalią turintys žmonės. Man patinka, kad pažinimo procesą valdai pats ir savo pažangą gali pasitikrinti įvairiausiuose turnyruose. Pasikartosiu, meistriškumo išraiška – diržas. Iš viso yra 10 mokinio diržų ir 10 mokytojo diržų. Įsisavinus kiekvieno diržo techniką ir išlaikius kvalifikacijos kėlimo egzaminą, sportininkas pereina į aukštesnę pakopą. Tobulėjimo esmė – nuoseklumas ir kruopštumas. Būtina laikytis dojo etiketo, paremto pagarba kitiems, treneriui, salei, kurioje treniruojiesi. 

Papasakokite apie neįgaliesiems rengiamas stovyklas ir savigynos pradmenis. Koks buvo pirmas susitikimas su nematančiaisiais? 

G. K. Daug metų rengiame vaikų ir jaunimo stovyklas. Mūsų vasaros stovyklos sujungia įvairių socialinių grupių vaikus, tarp jų ir vaikus su įvairiomis negaliomis. Pandemijos metu neįgalieji kartu su mumis sportavo nuotoliniu būdu. Pradėjome ieškoti būdų, kaip vaikus su negalia įtraukti į reguliarias treniruotes. Lietuvos kiokušin karatė federacijos buvome supažindinti su kolegomis iš Belgijos – „I-Karate Global“ integruotos karatė federacija. Belgai yra sukūrę ir išplėtoję specialią metodiką, pagal kurią treniruoja žmones, turinčius įvairias negalias. 

L. K. Socialinė atskirtis, visų pirma, yra mūsų galvose. Jeigu įtraukiame žmones į bendrą veiklą – viskas įmanoma. Pradėjome rengti jaunimo stovyklas „Pažinkime vieni kitus“, jose kartu su sveikaisiais dalyvauja ir negalią turintys vaikai. Pradėti lankyti karatė treniruotes – didelis psichologinis iššūkis, bet didysis laimėjimas prieš patį save jau pasiektas. Pradėjome galvoti, kaip galėtume įtraukti žmones, turinčius negalias, kad ir jie galėtų kelti kvalifikaciją, apsijuosti karatė diržą ir užsivilkti kimono. 

Vilniaus karatė klube „Kamuido“ žengėte dar vieną žingsnį, turite pastovią neregių ir silpnaregių grupę, kurią mokote karatė paslapčių. Kaip sekasi šioje veikloje? 

G. K. Dirbant su turinčiaisiais regos negalią, gali maksimaliai vienu metu dirbti su 3–4 žmonėmis. Su fizine ar intelekto negalia turi dirbti individualiai. Turime grupes, kurios jungiasi ir atlieka mankštas nuotoliniu būdu. Neįgaliuosius mokome kone taip pat kaip ir sveikuosius. Manau, kad negalia yra mūsų galvose. Jei tu matai žmogų su negalia – jis toks ir yra. Bet jeigu tu įsivaizduoji, kad jis gali tiek pat kiek tu – jis tiek pat ir gali. 

Visgi sveikųjų sportininkų mokymas nuo neregių turbūt skiriasi kaip diena nuo nakties. Papasakokite smulkiau apie mokymo procesą ir specifiką. 

G. K. Žmogaus, turinčio negalią, treniravimas prasideda nuo judesio. Mano mokymo principas remiasi keturiais esminiais žingsniais: išmokyti taisyklingai stovėti, judėti, kvėpuoti ir atsipalaiduoti. Taip dirbu tiek su sveikaisiais, tiek su neįgaliais sportininkais. Paskui jau mokomės judesių. 

Treniruojant silpnaregius ir neregius prieiga skirtinga. Silpnaregis dar mato ir iš arčiau gali pamatyti atliktinus judesius ar iš lėto rodomas kombinacijas. Dirbant su neregiais specifika kita. Pirmiausia aš įsivaizduoju, kad nematau. Mintyse atlieku judesį, o tik tada einu mokyti nematančio sportininko. Svarbiausia reikia vienas kitu pasitikėti, nes judesiai rodomi liečiant kitą žmogų. Aš rodau judesį, o neregys ar neregė mane apčiupinėja ir taip mokosi. Tada jie bando stotis į poziciją ir aš jau taisau rankos, kojos padėtį taip pat liesdamas. Neregiai ir silpnaregiai kojų ir rankų judesius bei sudėtingesnes kombinacijas atlieka tobulai. 

Neregiai mūsų klube kvalifikacijos kėlimo egzaminus laiko kartu su sveikaisiais. Aš juos priimu kaip sveikus, jeigu matau, kad galimybės leidžia – jie turi padaryti tokias pačias užduotis. Neregiai tam tikrus dalykus daro net geriau, galvoja dviem žingsniais į priekį. Jeigu tik stengiasi, imlumas yra labai didelis, didesnis nei žmogaus, neturinčio negalios. Neregys labai koncentruojasi į veiksmą. 

Kaip sekasi mūsiškiams pažinti karatė ir kiek mokymo procese svarbi Japonijos kultūra? 

L. K. Gintaras jau minėjo, kad šį kovos meną išpopuliarino Japonijos meistrai. Pastebėsiu tai, kad sportininkai, norėdami gilintis į šį kovos meną, tam tikra prasme prisiliečia prie Japonijos kultūros. Pirmiausia pažintis yra ta, kad visos karatė komandos yra japonų kalba ir neverčiamos į lietuvių kalbą. 

Kiek šioje sporto šakoje tarp neįgalių sportininkų populiarios varžybos ir kokių laimėjimų galima pasiekti? 

G. K. Integruotoje karatė sportininkai yra skirstomi į kategorijas pagal jų negalias ir varžosi su sau lygiais atletais. Varžybose išskiriamos ir apdovanojamos pirmosios trys prizinės vietos. Visi kiti sportininkai kiekvienoje grupėje laikomi užėmę 4-ąją vietą, kad kiekvienas būtų įvertintas, o varžybos visų pirma būtų šventė. 

L. K. Šiemet pasaulio čempionate dalyvavo apie 130 įvairių negalių turinčių sportininkų. Kiekvienam svarbu matyti savo tobulėjimo rezultatus. O varžybos yra puiki galimybė pasitikrinti ne tik save, bet ir konkuruoti. Neįgaliam sportininkui turnyrai ne tik puiki proga aplankyti svečią šalį, bet ir neįkainojama savivertės, meistriškumo ir tobulėjimo mokykla. 

Kodėl žmonėms, turintiems regos negalią, būtų prasminga gilintis į karatė paslaptis? 

G. K. Visiems savo mokiniams akcentuoju sveikatos naudą. Teisingai atliekant pratimus, laikantis sistemos sportininkas fiziškai sustiprėja. Taip pat gerėja žmogaus koordinacija. Tai ypač svarbu neregiams. Stebiu savo mokinius: Aivarą, Ievą, Maženą. Didėja jų savivertė ir pasitikėjimas savimi. Šie silpnaregiai ir neregiai yra sektinas pavyzdys kitiems. 

L. K. Sportuodamas žmogus tobulėja. Keičiasi jo kūnas, atsiranda psichologinė pusiausvyra, pasitikėjimas. Dar vienas itin svarbus dalykas – sportas yra puikiausias vaistas nuo depresijos. Mudviem su vyru yra svarbiausia, kad mūsų mokiniai iš treniruočių išeitų emociškai pakylėti. Daugeliui žodis negalia yra nuosprendis. Patikėkit manimi, sunkiausia žengti pirmą žingsnį ir ateiti į salę. Nugalėkit vidines baimes ir įženkite į kovų menų pažinimo kelią. 

Nuotrauka. Laura ir Gintaras Kazilioniai (stovi iš kraštų) su savo treniruojamais sportininkais / asmeninio archyvo nuotr. 

Karatė mokytojai L. ir G. Kazilioniai pozuoja su keturiais tarp jų stovinčiais mokiniais priešais Belgijos karatė varžybų plakatus. Sportininkai stovi vieną koją pastatę į priekį ir iškėlę priešais krūtinę kumščius. Jie vilki šviesius karatė kimono, kuriuos sudaro susiaučiama viršutinė dalis plačiomis rankovėmis iki alkūnių, plačios kelnės ir surišti skirtingo tamsumo diržai. Ant viršutinės dalies dešiniosios rankovės yra apvalus karatė klubo OSU logotipas, o krūtinės kairėje pusėje ir ant dešinės klešnės ties šlaunimi – vertikalūs užrašai japonų kalba. Laura stovi kairėje nuotraukos pusėje. Moteris yra trumpų, šviesintų plaukų, kurie supa apskritą veidą ir siekia maždaug iki skruostų. Ji linksmai šypsosi pravertomis lūpomis ir primerktomis akimis. Dešinėje nuotraukos pusėje stovi Gintaras. Galvą dengia šviesūs trumpi plaukai, ovalus veidas šiltai šypsosi pravertomis lūpomis, aplink akis susimetusios „žąsų kojelės“. Mokiniai, du vyrai ir dvi moterys, atspindi mokytojų nuotaiką ir taip pat smagiai šypsosi. Už jų pakabinti stambūs įvairaus dydžio ir spalvų plakatai, kuriuose nurodyti 2022 metų „I-Karate Global“ rėmėjai bei kita informacija. Karatistai atrodo pasiryžę ne tik įveikti priešininkus, bet ir pasimėgauti renginiu.