Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) 2024 metų liepą vykdė apklausą, kurios metu buvo apklausti 164 sąjungos nariai, iš kurių 66,46 proc. yra silpnaregiai ir 33,54 proc. – neregiai. Remiantis tyrimo duomenimis, beveik du trečdaliai Lietuvos neregių ir silpnaregių teigia niekada neišeinantys iš namų be kito žmogaus pagalbos arba savarankiškai juda tik būtiniausiais atvejais. Priežasčių ir kliūčių savarankiškai judėti buvo įvardyta įvairių: nuo infrastruktūros remonto darbų, netvarkingai paliktų paspirtukų, galvos lygyje esančių kelio ženklų iki sudėtingo orientavimosi uždarose erdvėse, pastatuose, viešajame transporte, nereguliuojamose perėjose. Tačiau niekas neišdrįstų ginčytis, kad žmogaus su regos ar bet kuria kita negalia savarankiškumas – tai visaverčio gyvenimo pagrindas ir galimybė būti mažiau priklausomam nuo kito žmogaus. 

Šiame straipsnyje susitiksime su keliais neregiais, kurie saulėtą vasaros dieną parodė iniciatyvą, susibūrė draugėn ir žengė pro namų slenkstį patirti, kas vyksta mieste, kuriame jie gyvena. Vilnius – kupinas paslapčių ir atradimų miestas, kurio senamiestį nori geriau pažinti tiek paties Vilniaus gyventojai, tiek kituose Lietuvos miestuose ar užsienio valstybėse gyvenantys žmonės. Nemažai ekskursijų po sostinę žmonėms su regos negalia organizuoja LASS orientacijos ir mobilumo specialistas Juozas Daunaravičius. Savarankišką kelionę siūlo „Nematomo Vilniaus“ maršrutas, kuris buvo kuriamas bendradarbiaujant su LASS bendruomene. Bet apie pastarąsias patirtis pažįstant Vilnių žurnale jau rašėme. Šįkart, ieškodami padrąsinimo keliauti savarankiškai, seksime Hermio Kasparavičiaus, Pauliaus ir Vytauto Lėverių, Alvydo Valentos ir Ugnės Žilytės pėdomis. 

Visi keturi vyrai, lydimi J. Daunaravičiaus, perėjo Gedimino prospektą, Katedros aikštę, kur detaliau susipažino su XVI a. maketu, vaizduojančiu Vilniaus Aukštutinę ir Žemutinę pilis bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais. Vėliau lankėsi Bernardinų sode, vaikščiojo šalia upės Vilnelės įrengtais takais, apžiūrėjo seniausią Vilniaus ąžuolą, pakilo į Trijų Kryžių bei Stalo kalnus, kur teko patirti daug iššūkių, nes po įvykusios Dainų šventės apsauginės tvoros buvo dar nesutvarkytos. Anksčiau šį maršrutą išbandžiusi Ugnė Žilytė dar spėjo aplankyti Pilies gatvę, Rotušės aikštę bei apsilankyti XVII a. Šv. Jonų bažnyčios varpinės apžvalgos aikštelėje, kuri siekia 45 metrus. 

Geriau pažinti savo miesto istoriją 

Ugnė ir Paulius atvirauja, kad siekia artimiau susipažinti su Vilniumi, suprasti, kaip atrodo miestas, įminti, kas kuria jo atmosferą. Ugnė prasitaria, kad jai norėjosi išmokti tam tikrus maršrutus: „Noriu gerai pažinoti miestą, kad galėčiau aplankyti daug daugiau renginių, be to, noriu gerai pažinti savo šalies kultūrinį paveldą, nes tikrai myliu savo šalį ir noriu gyventi saugioje Lietuvoje.“ Ugnė neslėpė siekianti parodyti gražųjį Vilniaus miestą ir savo draugui iš Ukrainos: „Nepaisant jo kitokios negalios, aš norėjau parodyti, kad gerai pažįstu miestą ir mes tikrai nepasiklystumėme.“ O štai Paulius nuo gimimo yra vilnietis ir miestą tarsi pažįsta. Bet yra vietų, į kurias nueina retai, o gal ir visai nėra buvęs. Paulius neslėpė norintis pagilinti istorines žinias, savaip apžiūrėti vis naujai dygstančias skulptūras, paminklus, juos paliesti. Vaikinui yra įdomu detaliau tyrinėti, kad iš atskirų objektų susidarytų visumos vaizdas. „Pasivaikščiojome Bernardinų sode, ten apžiūrėti medžius, tyrinėti buvo įdomu, dėl to dar kartą noriu pasivaikščioti po Vilnių.“ 

Savarankiško vaikščiojimo patirtis: atradimai ir sunkumai 

Tiek Ugnei, tiek Pauliui labai patiko liesti Vilniuje esančias skulptūras. Prie jų nesunku prieiti, dėl to regėjimo negalią turinčiam žmogui atsiranda galimybė pažinti lytėjimu. Didelį įspūdį paliko Užupis: „Jame jaučiasi labai gera aura, ten galima atsisėsti tarp angelo sparnų ir patį angelą paliesti. Vėliau galima aplankyti katiną, sugalvoti prie jo norą ir pakutenti jam nosį, kad noras išsipildytų. Taip pat daug paliesti galima ir Menų inkubatoriuje“, – vienas per kitą įspūdžiais dalijosi pašnekovai. Ugnė prisipažino nežinojusi, kad Gedimino prospekte, prie akinių salono, yra šuns su sutrikusia rega skulptūra. Taip pat jai patiko užsikelti į Šv. Jonų bažnyčios varpinę. Neišdildomą įspūdį padarė Bernardinų sodas dėl savo augalų įvairovės, kuriuos visus buvo galima liesti ir uostyti. Ugnė teigia, kad daugiausia apie Vilnių sužinojo vaikščiodama. Didelių kliūčių nebuvo, tačiau pastebėjo, kad Gedimino prospekte kai kurie garsiniai šviesoforai neveikia. Po atsinaujinimo Neringos kavinės laiptai tapo labai išsikišę ir už jų galima užkliūti: „Jie tikriausiai vizualiai labai gražiai atrodo, bet tai nėra pritaikyta neregiams“, – svarstė mergina. Katedros aikštėje sunkiai atrandamas taktilinis senamiesčio maketas: „Katedros aikštė yra labai didelė ir plati, ten nėra jokio orientyro. Jis galėtų atsirasti arba maketas galėtų būti greta kokios sienelės, laiptų krašto ar kokio kito orientyro“, – priduria Ugnė. 

Niekada nelankytos vietos 

Savarankiškai suplanuotos ekskursijos dalyviai patyrė įvairių emocijų, net miesto senbuviai sužinojo kai ką nauja. Ugnė pirmą kartą lipo į Šv. Jonų bažnyčios varpinę, bet patekti ten nematant nebuvo paprasta. Norint pakilti į balkoną, reikėjo lipti labai stačiais laiptais ir Ugnė atvirauja, kad be J. Daunaravičiaus pagalbos nebūtų užlipusi į tą vietą. Moteris pripažįsta, kad vienai būtų buvę sunku orientuotis lipant ir į Trijų Kryžių kalną, nes jo šlaitai statūs ir be reginčiojo pagalbos tikrai nebūtų susitvarkiusi. Ugnei ypač patiko liesti įvairias skulptūras, apie kurias papildomai sužinojo įtraukiančių istorijų. 

Paulius lankėsi ekskursijoje liepos pradžioje, kai buvo Dainų šventės renginiai ir tuomet senamiestyje daug objektų, tarp jų ir Stalo kalnas, buvo užtverti tvoromis, dėl to reikėjo tvoreles praverti, ieškoti tarpelių, kad būtų galima praeiti. „Bet aš to nevadinčiau sunkumu, tai buvo vienas iš įdomesnių vaikščiojimo būdų“, – su šypsena pasakoja Paulius, kuriam dar niekada neteko pakilti į Stalo kalno viršų ir tai buvo naujas atradimas. Pauliui didžiausią patogumą kūrė vaikščiojimo paviršiaus taktilinės linijos, kurios efektyviai leido orientuotis aplinkoje. Patogiai su baltąja lazdele neregys jautėsi ir Bernardinų sode, nes takas labai platus, aiškiu kraštu. 

Miestas vis labiau pritaikomas, bet yra kur tobulėti 

Vaikštant po patį senamiestį buvo siauresnių ir platesnių gatvių, bet Pauliui, neblogai pažįstančiam miestą, tai nebuvo iššūkis. Kylant į kalnus ar lipant į jų viršukalnes laiptais, šie buvo paremontuoti, bet reikėjo tik šiek tiek daugiau atsargumo. Paulius mano, kad infrastruktūra patogi, galima visur vaikščioti, tačiau, juo nuomone, svarbu, kad pirmą kartą tyrinėjant kurį nors maršrutą, šalia būtų paaiškinantis matantis žmogus. 

Atsisveikindama Ugnė pasakė keletą kitų pastebėjimų. Ji svajojanti, kad ateityje veiktų su objektu ir mobiliuoju įrenginiu sinchronizuota daviklių sistema: žmogui praėjus pro pastatą ar svarbesnį objektą daviklis užfiksuotų ir mobilusis įrenginys pasakytų, koks tai pastatas: „Techniškai tai įmanoma, bet reikėtų daug finansinių resursų, o žmonių, kuriems tokios paslaugos reikia, – sąlyginai mažai“, – apgailestavo Ugnė. 

Labiausiai ji akcentavo, kad neregiui didesnis vedimo linijų kiekis ir sutvarkyti garsinį signalą skleidžiantys šviesoforai visuomet labai padeda. „Dar būtų gerai, jei LASS oficialiai, o ne iš savanoriškų paskatų, teiktų tokią paslaugą, kai regėjimo negalią turinčiam žmogui, atvažiavusiam į naują miestą, asistuotų darbuotojas. Būtų gerai, jei šios paslaugos būtų teikiamos ir kituose miestuose, kur yra filialai – tai padėtų susipažinti su miestu ir labai palengvintų situaciją“, – svarsto Ugnė. 

Visgi, baigiant mūsų kelionę, nebus klaidinga konstatuoti, kad kiekvienas drąsus žingsnis iš savo įprastos saugios aplinkos, pirmiausia, yra susitikimas su savimi. 

Autorės nuotrauka. Jauna moteris, vilkinti tamsoką palaidinę su V formos iškirpte ir užsidėjusi stambius akinius plonais tamsiais rėmeliais, užfiksuota atsisukusi per kairįjį petį. Jos šviesūs surišti plaukai papurę krenta už kaklo. Evelinos veidas stačiakampio formos, jame – plati šypsena pravertomis siauromis lūpomis. Moteris žvelgia į tolį ir spinduliuoja džiaugsmu bei šiluma. 

Nuotrauka. Neregiui išeiti iš savos aplinkos visuomet kiek baugu, bet peržengus šį barjerą atsiveria savarankiško gyvenimo galimybė / J. Daunaravičiaus nuotr. 

Nuotraukoje iš priekio užfiksuoti saulėtą dieną reljefinį miesto planą analizuojantys ekskursijos dalyviai: A. Valenta, H. Kasperavičius, P. ir V. Lėveriai. Kairėje pusėje stovi virš plano kiek palinkęs Alvydas. Jo plaukai kiek pataršyti vėjo, o veidas susikaupęs: antakiai kiek suraukti, lūpos patemptos į šonus. Kairiosios raukšlėtos rankos pirštai liečia metalinius Vilniaus miesto pastatus, o dešinioji, atremta į kraštą, laiko sulankstytą baltąją lazdelę. Hermis stovi trijulei kiek už nugaros ir palinkęs į priekį kažką sako rimtu veidu. Paulius ir Vytautas dešinėmis rankomis siekia plano pakraštį. Jų galvos nuleistos, akis užstoja akiniai plonais tamsiais rėmeliais. Ketveriukei už nugaros stovi šviesus keliaaukštis pastatas su langais per visą fasadą. Priešais jį želia trys jauni medeliai, gatve rieda keli automobiliai.