Daina yra tautos dvasios saugotoja. Ukrainoje nuo neatmenamų laikų didžiaisiais tautinės savimonės deglo nešėjais buvo tapę neregiai. Keliaujančių muzikantų kobzarių ir lyrnikų tradicija susiformavo apytikriai XVI amžiuje. Iš pradžių šio meno galėdavo imtis ir regintieji, tačiau nuo XIX a. pradžios įsitvirtino paprotys kobzarystės mokyti išskirtinai neregius. Dėl tuomečių ligų proveržių jų buvo gana daug, dirbti žemės ūkio darbų jie negalėjo, tad liko du amatai jiems pragyventi: virvių pynimas ir muzika. 

Mokytis šio meno jaunuoliai turėjo tiesiogiai iš vyresnių patyrusių dainių. Įprastai šis kelias trukdavo trejus metus, tačiau priklausomai nuo mokinio smalsumo, gabumų, amžiaus ir kitų aplinkybių, galėdavo tęstis žymiai ilgiau. Iš pradžių meistras mokė jaunėlį, kaip neregiui gyventi tarp reginčiųjų, visokių praktinių gudrybių, po to dalijosi dainomis, persakė padavimus, legendas. Tik įrodęs savo stropumą ir pasišventimą mokinys būdavo mokomas skambinti instrumentu – bandūra arba lyra, o pasiekęs tam tikro meistriškumo išgirsdavo iš savo vadovo „dumas“, „bylinas“ – sudėtingiausius epo kūrinius. Pristigusieji atkaklumo ar talento galėdavo tų aukščiausiųjų paslapčių iš savo mokytojo ir nesužinoti, kiekvienas būdavo paleidžiamas tuomet, kai būdavo pasiruošęs savarankiškam keliui. Kobzariai akylai sergėjo savo meną ir laikėsi tam tikro sutarto garbės kodekso, kuris buvo aprašytas „knygose“. 

Dvylika jų tomų sudarė kobzarių išminties biblioteką, visi jie buvo perduodami žodžiu ir išmokstami atmintinai. Tai buvo svarbiausių kūrinių, muzikos teorijos bei gyvenimo išminties rinkinys, iš kurio buvo galima sužinoti, kaip neregiui pasiekti moters meilę, kaip elgtis su kitataučiais, kaip priimti pinigus, kas leistina ir neleistina kobzariui. Papildyti arba keisti šių knygų turinį būdavo galima tik per bendras sueigas, kurias rengdavo senoliai, pas kuriuos noriai rinkdavosi visi apylinkių dainiai, siekdami bendraminčių kompanijos ir galimybės tobulintis bei mokytis iš kitų. 

Kobzariai sudarė tarsi slaptą gerai organizuotą ordiną, sudarytą iš smulkesnių bendrijų, ir netgi turėjo savitą dialektą, kuriuo kalbėdamiesi tarpusavyje galėdavo apsisaugoti nuo nepageidaujamų ausų. Tausodami savo meną nuo piktavalių, susirinkimus sukviesdavo sutemus, o prireikus gebėjo apsiginti ir kovodami: legendos apie Kazoką Mamajų nėra laužtos iš piršto, mat nemažai istorinių figūrų – Gavrilas Zelinskis, Gnatas Rogozianskis ir kiti – aprašomi kaip stiprūs ir narsūs vyrai, nugalėdavę žaidybinėse muštynėse ir ėmęsi iniciatyvos, kai šalyje kildavo grėsmės. 

Į šią bendruomenę buvo priimami tik vyrai. Moterys buvo mokomos dainavimo ir jų balsai vertinti neretai kaip dailesni ir malonesni, bet joms drausta groti instrumentais, kadangi pelnyti duoną buvo tuo metu vyriška pareiga. Nepaisiusios draudimo moterys bandūromis muzikavo tik buitinėmis sąlygomis ir suvaidino didžiulį vaidmenį saugant sakytinę tradiciją. 

Keliaujantys dainiai nebuvo išmaldos prašytojai. Spontaniškas klajojimas, tikintis atsitiktinių žmonių malonės, buvo tiesiog retas papildomas uždarbis, o pagrindinė kobzarių veikla buvo groti vestuvėse, laidotuvėse, per religines šventes ir kitomis progomis. Šį darbą jie dirbo tik tam tikrose vietovėse, buvo pasiskirstę veiklos parapijas ir privalėjo laikytis teritorinių gairių, kad netrukdytų savo kolegoms. Už darbą būdavo mokama pagal nustatytus įkainius, kurių piktybinis mažinimas buvo laikomas vienu iš šiurkščių prasižengimų. Už prasižengimus buvo skiriamos griežtos bausmės, baisiausia ir gėdingiausia tarp jų – išvarymas iš bendruomenės, per kurį prasižengėliui būdavo simboliškai nupjaunamas jo krepšys. Netekęs krepšio, kobzaris ar lyrnikas netekdavo statuso, garbės ir teisės dirbti, virsdamas eiliniu elgeta. 

Laisvai dirbančio, klestinčio kobzario padėtis dažniausiai būdavo išties patogi: jie vaizduojami visuomet apsiavę puikiais puošniais batais, dažnas turėdavo šeimą ir ją išlaikė, kai kurie net nusipirkdavo sodybą, kur žemę dirbdavo giminaičiai ar draugai, kol dainius keliavo skleisdamas muziką. Kiekvienas turėdavo jauną pagalbininką – vedlį. Įprastai tai būdavo berniukai ir mergaitės, patys turėdavę kokią negalią, našlaičiai, kartais vedliu galėdavo būti ir paties kobzario sūnus ar dukra. Žmonės gerbė, mėgo ir palaikė savo dainius, jie turėjo aukštą statusą visuomenėje, buvo šiek tiek mistifikuojami ir visur laukiami. 

Kobzariai turėjo ir didelę galią visuomenėje. Tai buvo įsisąmoninta, tikslingai naudojama galia: jie skleidė ukrainietiškas dainas, dvasines psalmes ir herojinį epą. Jie buvo tie, kurie saugojo atmintį ir ugdė ukrainiečių didžiavimąsi savo kultūrine, istorine savastimi. Todėl sovietmečiu valdininkai tiksliai identifikavo dainuojančius neregius kaip grėsmę savo režimui. Prasidėjo persekiojimai. Garsūs lyrnikai ir kobzariai Ivanas Litvinenka, Andrijus Svidiukas, Fiodoras Dibrova, Antonas Mitiajus, Sviridas Sotničenka, Petras Skidanas ir daugybė kitų, nenustatytais vardais, buvo tiesiog sušaudyti bolševikų be jokių paaiškinimų. Tačiau žmonės suprato pavojų ir ėmė gelbėti savo dainų sergėtojus, perspėti juos, slėpti ir visaip kliudyti jų „medžioklei“. Tuomet sovietai nutarė pažaboti „kobzariškąjį nacionalizmą“ kitais metodais. Buvo išleisti keturi nauji įstatymai: draudimo elgetauti, privalomos muzikos instrumentų registracijos, repertuaro patvirtinimo ir individualios muzikinės veiklos reglamentavimo. Tuos nelaimėlius, kurie pakluso reikalavimams registruotis, uždarydavo kalėjimuose ir marino badu. Bet ir tai nenutildė Ukrainos herojinio epo skleidėjų: jų bylinos toliau neleido žmonėms pamiršti, kas jie esą. 

Negalėdami nutildyti lyrų ir bandūrų, sovietinio režimo vergai bandė neutralizuoti jas propaganda, žiniasklaida sumirgo menkinamais straipsniais apie kobzarių kontrolės būtinybę, jų nacionalistinę žalą ir balalaikos privalumus. Balalaikos užplūdo Ukrainą, štampuojamos gamyklose ir brukamos ne tūkstančiais, o milijonais... Muzikuojančius kobzarius, kurie nebuvo dalyvavę jokiose pasipriešinimo kovose, bandyta „perauklėti“: juos vertė groti kolektyvinėse kapelose komunistų partijos patvirtintą repertuarą, o negalintys muzikuoti kolektyviai solistai turėjo kurti naujas bylinas apie revoliuciją ir raudonąją armiją. Kai kurie pasidavė, kai kurie stengėsi apsimesti atsivertę, bet rasdavo progų savo tikrajai muzikai, bet tūkstančiai dainių toliau dirbo savo darbą, nepasiduodami jokiems reguliavimams, nepabūgdami grasinimų ir atkakliai nešdami tautiečiams tikrą ukrainiečių dainą, maldą, epą. 

Todėl sovietų nusikaltėliai sumanė jiems kraupius spąstus. Liaudies meistrai buvo sukviesti į Charkivą, į visuotinį kobzarių suvažiavimą. Kadangi jų bendruomenei visuomet buvo įprasta burtis ir aptarti bendrus reikalus didesnėse grupėse, dauguma priėmė kvietimą nuoširdžiai, džiaugėsi proga susitikti. Kas susirgo ar negalėjo dėl kitų priežasčių – krimtosi. Bet iš to „susirinkimo“ niekas negrįžo. Spėjama, jog ten buvo sušaudyti arba išvežti į nuošalią vietą sušalti keli šimtai kobzarių. 

Kadangi šis nusikaltimas atvaizduotas 2014 m. Olesio Sanino kino filme „Vedlys“, apie jį daug kalbėta, rusų propagandos priemonėse gausu paneigimų, kad tai esą tik fantazija ir gandai. Populiariausias ankstyvas šaltinis, minintis kobzarių žudynes – Dmitrijaus Šostakovičiaus autobiografija, bet sudėtinga rasti tikslesnę dokumentaciją, nes ji, suprantama, saugoma priešiškoje Ukrainai šalyje. Tačiau liko žmonių liudijimų. Istorikas Kostis Čemerskis užrašė keletą jų: Charkivo gyventojų, kurie pasigedo staiga dingusių kobzarių ir girdėjo gandus apie jų išvežimą; išvengusio represijų dainiaus A. Parfinenkos, kuris pasakojo, kaip buvo gaudomi jo muzikos broliai; buvusio NKVD agento, kuris patvirtino, jog iš tiesų prieš pat Holodomorą įvyko kelių šimtų liaudies muzikantų likvidacija; poeto Mykolos Samijlenko, kuris buvo sutikęs kobzario Gordėjaus Rakizos vedlį Aleksėjų Božko... Božko buvo visai berniukas, kai vyko į kobzarių suvažiavimą. Kelyje jis susirgo ir pasiliko Valkų mieste pas Rakizos draugus, pasveikęs nuvyko į Charkivą ir sužinojo iš vietinių, jog visi kobzariai su jų vedliais buvo išvežti ir pražuvo... Palieptas tylėti, jis tykiai išvyko, rado prieglobstį pas savo tetą, baigė mokslus, dirbo mokytoju ir gyveno ramiai, kol kartą po taurelės kitos degtinės prasitarė bičiuliui apie tai, kaip vaikystėje per plauką liko gyvas, lydėdamas kobzarį... Kitą rytą jis buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų katorgos... Po dešimties metų jo kalėjimo laikas buvo pratęstas dar 10 metų... 

Represinė mašina dėjo didžiules pastangas neregių balsui užgniaužti, bet viskas veltui, nes kobzarių dainos vis tiek nenutilo. Sovietų valdžia padarė viską, kad vietoje autentiško meno ukrainiečių liaudis tenkintųsi kičiniais muliažais ir pamirštų, ką iš tiesų teikia bandūros garsai. Tačiau stipri tauta niekada savęs neišsižadėjo, ir mūsų laikais vėl veikia kobzarių cechai! Jie yra pasikeitę, juos sudaro (dažniausiai regintys) entuziastai, kurie patys gamina sau instrumentus, mokosi sakytinės tradicijos, atkuria senuosius pasakojimus bei kuria naujas bylinas apie Maidaną, Krymą ir dabar vykstantį karą. Jų neįmanoma nutildyti! Ir kol yra gyvi jų pasakojimai – gyva Ukraina. 

Nuotrauka. Slabožansko kobzariai Charkive 1902 metais / atvira Vikipedijos archyvo nuotr. 

Sena Slobožansko kobzarių nuotrauka iš priekio. Ant medinio suoliuko priešais palinkusio medžio kamieną ir vešlius krūmus sėdi du tamsiaplaukiai vyrai, grojantys kobzomis, o dešiniau ant žemės sukryžiuotomis kojomis sėdi berniukas. Muzikantai vilki ilgus tamsius paltus, kelnes ir ilgaaulius batus ir prie krūtinės glaudžia kobzas. Medinius instrumentus sudaro stambus apvalus korpusas su smulkia apvalia anga viduryje, dengiantis beveik visą krūtinę, ir trumpas postygis, ant kurio kobzariai kairėmis rankomis spaudžia akordus. Jų dešinės rankos užgauna stygas, kurių galima suskaičiuoti apie dvidešimt. Vyrai yra nuleidę galvas ir atrodo pasinėrę į muziką. Ant žemės sėdintis berniukas tamsiais trumpais plaukais dėvi šviesius marškinius, tamsų švarką, kelnes ir batus. Ant sukryžiuotų kojų jis laiko apskritą kepurę. Vaikas atrodo nepatenkintas – antakiai suraukti, lūpos papūstos ir perkreiptos. Nuotraukoje tvyro rimtis ir galima įsivaizduoti, kad joje skamba liūdna daina.