Kiekvieną dieną iškylos prie jūros, vakarais – diskotekos, kelionė į Rusnę, Ventės ragą, adrenalinas vairuojant automobilį, pokalbiai, susitikimai, sėkmės istorijos, ledų vakarėlis ir putų šou... Tai tik dalis šiais metais vykusios tarptautinės aklųjų ir silpnaregių mokinių vasaros stovyklos „Pažinimo stebuklas 2024“ programos. Stovykla jau tryliktą kartą suburia regėjimo negalią turinčius vaikus, jų tėvus, globėjus, pedagogus. Visą savaitę jie bendrauja, dalyvauja įvairiose veiklose, keliauja, dalijasi patirtimis, vieni iš kitų mokosi. Dalyvių amžius – nuo pradinukų iki abiturientų ir studentų. Organizatoriai patikslina: gali dalyvauti jaunuoliai iki 25 metų. Kai kurie jų su „Pažinimo stebuklu“ subrendo ir užaugo. 

Sumanymas rengti „Pažinimo stebuklo“ stovyklas kilo Klaipėdos regos ugdymo centro (RUC) vadovams ir darbuotojams. „Buvo praėję keleri metai po mūsų centro reorganizacijos, kūrėme ateities planus, svarstėme, kaip galėtume rasti savo veiklos lauką ugdant regos negalią turinčius moksleivius, – pasakoja RUC direktorė Laima Glaveckienė. – Greitai supratome, kad didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune – šią negalią turintiems vaikams gauti tiflopedagogo pagalbą yra lengviau, nei gyvenantiems rajonuose. Čia jos tuo metu niekas neteikė. Pradėjome teikti pagalbą Klaipėdoje ir Klaipėdos rajone gyvenantiems vaikams su regėjimo sutrikimais. Taip pat ieškojome kitokių veiklos ir bendravimo formų. Susidraugavome su Klaipėdos senamiesčio „Rotary“ klubu. Klubo atstovai pasiteiravo, kokios pagalbos reikia. Svarstėme vienaip ir kitaip: pagalbos visada reikia ir visokios, tačiau nenorėjome orientuotis vien į materialinius dalykus. Taip subrendo mintis rengti „Pažinimo stebuklo“ stovyklas. Klaipėdos senamiesčio „Rotary“ klubas iki šiol yra visų „Pažinimo stebuklo“ stovyklų svarbiausias rėmėjas. Vienas mūsų stovyklų ypatumų – jose kartu su vaikais dalyvauja ir jų tėvai, patys turintys regėjimo negalią, savanoriauja Regos ugdymo centro pedagogai ir bendrojo lavinimo mokyklų vyresniųjų klasių mokiniai.“ Čia derėtų pridurti, kad stovyklos rėmėjų yra ir daugiau, tarp jų ir LASS, tik pernelyg neprasilenksime su tiesa teigdami, kad ne jie šiame pasakojime svarbiausi. Geri darbai daromi ne vien dėl reklamos! 

L. Glaveckienė prisimena, kad pirmojoje stovykloje 2011 metais dalyvavo tik Klaipėdos regione gyvenantys regėjimo negalią turintys vaikai ir jų tėvai – iš viso 22 žmonės. Nuo 2013 metų atvyksta mokiniai iš visos Lietuvos, nuo 2015 m. – iš kitų šalių: Lenkijos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Nyderlandų. Susirenka apie 70–80 vaikų, o su tėvais ar globėjais – ir visas šimtas dalyvių. Prasidėjus karui, pirmenybė teikiama vaikams iš Ukrainos. Štai ir šiemet iš beveik šimto dalyvių pusę sudarė vaikai ir jaunuoliai su tėvais ir globėjais, atvykę iš Ukrainos. Tiktai apie tai šiek tiek vėliau, o dabar suteikime žodį patiems stovyklos dalyviams. 

Saulė Aušrinė Kuprytė šiemet baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC). Pati gyvena Klaipėdoje. Pradedant pirmąja 2011 m., dalyvauja visose stovyklose. Bene sunkiausias klausimas, kuri stovykla patiko labiausiai – įdomios visos! Patinka iškylos prie jūros, būti gamtoje. „Šiais metais labai labai patiko vairuoti automobilį. Gali būti, kad daugiau patirti tokio jausmo gyvenime neteks. Buvo labai smagu ir netikėta! Ankstesniais metais į stovyklą atvykdavo baikeriai – vėžindavo motociklais. Irgi smagu – vėjas, adrenalinas!“ Panašiais žodžiais apie stovyklą kalba ir Saulės Aušrinės draugė, LASUC aštuntokė Elidija Veilentaitė – veiklų, įvairių užsiėmimų daug, visi įdomūs. Elidijos tėtis priduria: „Būtų nuostabu, jeigu stovykla tęstųsi bent dvigubai ilgiau.“ 

Lauryna Vaškytė gyvena Panevėžyje, įprastai lanko Panevėžio „Šviesos“ ugdymo centrą. Laurynos mama sako: „Stovykloje buvome kartu su Lauryna, šiemet jau antrą kartą. Daug veiklos, daug judesio. Tik gaila, kad apie pačią stovyklą informacijos nėra daug. 2019 metais pati sužinojau atsitiktinai. Anksčiau Panevėžyje veikė regėjimo negalią turinčių vaikų tėvų bendrija „Žvilgsnis“, informacijos, kas ir kur vyksta, gaudavome daugiau. Dabar bendrijos veikla beveik sustojusi, informaciją reikia rankiotis patiems. Ne visada įmanoma viską sužiūrėti.“ Deja, taip! informacijos perteklius ir jos trūkumas – dvi tos pačios monetos pusės. 

Vanesos Feldmanės pavardė atidesniems žurnalo skaitytojams turėtų būti girdėta. Mergina iki praėjusių metų rudens augo, gyveno ir mokėsi Latvijoje, puikiai kalba lietuviškai. Praėjusią vasarą atvyko į Lietuvą, Vilniaus universitete pradėjo magistro studijas pagal intermedialių literatūros studijų programą. Šiemet baigė pirmą kursą, liko dar vieni metai. Ateities planus mergina taip pat sieja su Lietuva. „Man irgi labai patiko vairuoti automobilį, – sako Vanesa, – jausmas nepakartojamas! Apskritai, visa stovykla labai įdomi. Latvijoje nežinau nieko panašaus.“ 

Mangirdas Klusaitis šiemet – abiturientas. Gyvena ir nuo antros klasės įtraukiai mokosi Marijampolėje. „Pažinimo stebuklo“ stovykla šią vasarą jam pirmoji, bet ne paskutinė, išvardijo dar bent tris, kuriose ruošėsi dalyvauti. „Šitoje stovykloje esu jau turbūt trečią kartą, – pasakoja Mangirdas. – Vienos veiklos artimesnės, kitos gal ne taip domina, tačiau svarbiausia, kad stovykloje tikrai daug pažinimo ir daug to, ko dar nepatyrei. Išskirtinis stovyklos bruožas – artimas dalyvių bendravimas. Šiais metais su keletu draugų sudarėme linksmą kompaniją – visą laiką leidome kartu.“ 

Anot L. Glaveckienės, stovykloje akliems ir silpnaregiams mokiniams, jų tėvams stengiamasi sudaryti sąlygas ne tik stovyklauti, ilsėtis, bet ir išmokti naujų dalykų, kurti, pasidalyti patyrimu, susitikti ir susipažinti su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis, sėkmingai studijuojančiais, dirbančiais, sportuojančiais ar užsiimančiais kokia nors kita veikla. Šiemet stovykloje lankėsi ir su jos dalyviais bendravo dvi jaunos negalią turinčios moterys: Irma Jokštytė-Stanevičienė ir Aistė Krušinskaitė. 

Vaikus ir jaunuolius tokie susitikimai įkvepia, tėvams suteikia daugiau pasitikėjimo savimi ir savo atžalomis, supratimo, kad jų vaikai ateityje susiras vietą gyvenime, mėgstamą darbą ar užsiėmimą. 

O dabar nedidelis lyrinis nukrypimas: ne mažiau nei sektini pavyzdžiai ar įkvepiančios sėkmės istorijos svarbu stovyklos emocinis klimatas. Tuo šių eilučių autorius šiemet pats galėjo įsitikinti: stovykloje praktiškai išnyksta skirtis tarp mokytojų ir mokinių, tarp ugdytojų ir ugdytinių – visi bendrauja kaip lygūs su lygiais, dalijasi dienos įspūdžiais ar mintimis, mezgasi šiltas žmogiškas dialogas. Neteigiu, kad mano ir mano bendraamžių laikais šito nebuvo – buvo ir neformalaus bendravimo, ir draugiškų mokytojų, bet vis tiek to žmogiško ryšio ir dialogo labai trūko. Auklėtojas ar mokytojas visada būdavo mokytojas, o mokinys – tik mokinys! Atvirumo nebuvo daug, o gal buvo, tik nemokėjome jo atpažinti, įvertinti, patys atsakyti atvirumu. Stebint „Pažinimo stebuklo“ stovyklos dalyvių bendravimą, net ir specialiai nesiklausant, o tik girdint jų pokalbius, tampa aišku, kad tai ir yra tikrosios sėkmės istorijos ir pati tikriausia bendravimo mokykla. 

Ukrainos vaikai 

Pastaruosius dvejus metus nebuvę Ukrainoje, mes niekada nesuprasime, kaip jaučiasi jos žmonės, jos vaikai tuomet, kai jų žemėje vyksta karas. O jis vyksta jau treti metai. Treti metai iš eilės pusę „Pažinimo stebuklo“ stovyklos dalyvių sudaro vaikai ir jų tėvai ar globėjai iš Ukrainos. „Ukrainiečių atvykdavo ir anksčiau, bet nedaug, po 6–8 vaikus ir jų tėvus ar globėjus. Dabar jiems skiriame didžiausią dėmesį. Bendradarbiaujame su Klaipėdoje veikiančiu ukrainiečių kultūros ir švietimo centru „Rodyna“, – pasakoja L. Glaveckienė. 

Rašyti apie Ukrainą vien prisiskaičius straipsnių spaudoje, prisiklausius „Youtube“ tinklalaidžių ar net autentiškų pačių ukrainiečių pasakojimų – visada šiek tiek nejauku. Nesunkiai galima perlenkti lazdą, pereiti į lėkštą sentimentalumą ar nereikalingą patetiką. Prie karo priprantama ir kartu nepriprantama... „Sėdime prie jūros, virš galvų praskrenda malūnsparnis, vaikai nemato, kad jis be ginklų. Vien nuo garso ima krūpčioti, išsigąsta“, – pasakoja ukrainiečių grupės vadovė Oksana. „Vaikštome po Klaipėdą. Netoli į žemę kala pastolius, gal vyksta šiaip kokie statybos ar remonto darbai. „Žemė dreba visai kaip pas mus“, – sako vienas vaikas. „Ne taip, kai sprogsta sviediniai, dreba kitaip“, – paprieštarauja kitas. Mūsų vaikai žaidžia karą, kalba apie karą, dainuoja apie karą. Šito neturi būti.“ 

Daugybė istorijų, kurių klausydamasis negali likti ramus. Jas pasakojančiųjų balsas irgi dažnai suvirpa. Su ašaromis akyse lietuviams jie dėkoja už svetingumą, už galimybę vaikams savaitę pagyventi taikiame pasaulyje, patirti vaikystę, o kartu kalba apie tai, kad šie vaikai vėl grįš į karo zoną. „Jie negali pernelyg atsipalaiduoti ir mes jiems negalime to leisti“, – sako vaikus atlydėjusi karo psichologė. 

Sofijai septyniolika. Ji iš Lvivo. Stovykloje ji jau ketvirtą kartą, pirmąkart buvo dar 2018-aisiais. Kaip sako pati, pirmojoje stovykloje tik ilsėjosi, bendravo nedaug. Antrąkart buvo daug veiklos, draugų. Trečią kartą, anot jos pačios, jau žinojo, kur vyksta. „Šiais metais vykau su visiškai nauja grupe, – mintimis dalijasi Sofija. – Teko susipažinti ne tik su lietuviais, bet ir su draugais iš Ukrainos. Mūsų grupėje 35 vaikai iš įvairių Ukrainos regionų. Liūdna čia niekada nebūna. Namuose, Lvive, gyvename įprastą gyvenimą. Kai užkaukia sirenos, leidžiamės į slėptuves. Pripratome: kai kažkas lekia, slepiamės, bet kai kada liekame namuose ar darbe.“ Paklausta apie bendraamžius neregius Ukrainoje, Sofija pasakoja, kad jie domisi informacinėmis technologijomis, programavimu, dainavimu, daugelis sportuoja. Karo metu regėjimo netenka daug jaunų žmonių. 

Lena su dukra Alina nuo 2022-ųjų balandžio gyvena Lietuvoje. Atvyko iš tuomet dar okupuoto Chersono. „Lietuvoje dirbo mano vyras. Mes pas jį ir atvažiavome. Iš okupacijos važiavome dvi dienas, buvo labai sunku, bet mums dar pasisekė, vieni pažįstami važiavo tris paras. Gal todėl, kad mašinoje buvo Alina, ji turi negalią, rusų kareiviai pernelyg nesikabinėjo, nekvotė. Atvažiavome į Lietuvą, gavome laikinus dokumentus, pagalbą. Dukra pradėjo mokytis Vilniuje mokykloje. Priimant į mokyklą jokių problemų nekilo. Buvo labai gera mokytoja Vaida ir mokytojos padėjėja Ingrida. Dėl amžiaus dukrai teko pakeisti mokyklą. Dabar mokomės kitoje nuotoliniu būdu. Kartą mokytojos padėjėja Ingrida paskambino ir pasakė, kad yra galimybė nemokamai dalyvauti „Pažinimo stebuklo“ stovykloje. Taip čia ir atsidūrėme.“ 

Su grupės vadove Oksana susėdame ilgesniam pokalbiui. Tiksliau, kalba tik ji, nes įsiterpti ar pasakyti ką nors „gudraus“ nesiverčia liežuvis. „Į Lietuvą atvežėme 35 vaikus iš įvairių Ukrainos regionų: Charkivo, Zaporožės, Odesos, Balaklėjos, kitų sričių. Šiais metais rinkome vaikus, kurie niekada niekur nebuvo išvykę. Ukraina didelė. Vienuose regionuose sprogsta retai, kituose kasdien. Didžioji dalis mūsų vaikų iš pafrontės ruožo, kasdien patiriantys karą, sprogimus. Viena mergaitė yra iš kaimo, kuris įsikūręs prie pat fronto linijos. Mūsų savanorė važiavo, kad iš ten paimtų vaiką. Sugrįžus vėl reikės nuvežti atgal. Yra vaikų iš Charkivo. Charkivo aklųjų mokykla buvo apšaudyta, nukentėjo patalpos. Dabar jau suremontavo, bet pamokos vis tiek nevyksta. Keliaujant į Lietuvą reikėjo ne tik iš įvairių Ukrainos regionų surinkti vaikus, bet ir sutvarkyti jų dokumentus, pasirūpinti vaistais. Be regėjimo daugelis mūsų vaikų turi papildomų negalių ar ligų. O kartu tai gabūs, talentingi vaikai: daugelis groja, dainuoja. Grupėje mergaitė, kurios mama žuvo Mariupolio dramos teatre. Po mamos mirties ji pateko į internatą. Vėliau, internato valdžiai nenorint, darant visokias kliūtis, nes už tokį vaiką mokyklai skiriamos papildomos lėšos, šitą mergaitę pradėjo globoti viena moteris. Mergaitė turi kompleksinę negalią, internate atrodė labai prastai, bet globojama pradeda atsiskleisti. Su savo globėja ji dabar atvyko į Lietuvą. Buvo mamų, kurios, prieš išleisdamos vaikus klausė: „O ten nešaudo?“ „Ne, nešaudo.“ Kita mama pasakojo, kad kai su sūnumi bėgo, buvo žiema ir aplinkui buvo daug žuvusiųjų kūnų. Ji prisipažino, kad tada vienintelį kartą Dievui dėkojo, kad jos sūnus viso to nemato: „Sūnus peržengia kūną ir klausia: kas čia. Atsakau, kad tai pusnys.“ Nors ir nemato, šitie vaikai viską jaučia – nerimą, baimę. Jau dveji metai mūsų vaikai viešai nemuzikuoja, nedainuoja. Koncertus pakeitė slėptuvės, rūsiai. Lietuvoje jie vėl gali pasijusti vaikais.“ 

Išaušta paskutinė „Pažinimo stebuklo“ stovyklos diena. Nuleidžiama jos vėliava. Visi dalyviai ruošiasi stovyklos uždarymo renginiui Klaipėdos dramos teatre, o tada – namo! Paklausta apie ateities planus, Klaipėdos RUC direktorė L. Glaveckienė sako, kad jau pradedama ruoštis „Pažinimo stebuklui 2025“. 

Nuotrauka. Stovykloje vyksta daugybė įdomių veiklų, bet dalyviams itin patiko patirti vairavimo malonumą / stovyklos organizatorių nuotr. 

Saulėtą dieną automobilių aikštelėje vyksta vairavimo pamoka. Dešinėje nuotraukos pusėje iš kairės užfiksuotas krautuvą nuleistomis šakėmis vairuojantis vyras, dėvintis tamsius marškinėlius ilgomis rankovėmis, tamsias kelnes, šviesią skarelę ir tamsintus akinius. Jo rankos suka smulkų vairą, dešinė koja mina dešinįjį pedalą. Vyrui iš dešinės užstotas žmogus laikosi už krautuvo rėmo, kuris supa vairuotoją iš šonų ir viršaus. Kairėje nuotraukos pusėje kiek tolėliau iš priekio užfiksuotas šviesus automobilis su mokinio trikampiu ant kapoto. Prie vairo sėdi sunkiai įžiūrimas žmogus, o keleivio sėdynėje – trumpaplaukis vyras. Aikštelė pažymėta šviesiomis brūkšninėmis linijomis, priešais krautuvą stovi smulkus kūgis. Fone dešinėje stovi plytinis pastatas su smulkiu langeliu ir plokščiu stogu, priešais jį ant žolės pastatytas šviesus automobilis. Pakraštyje lyg laiptai sukrautos trys šviesios talpyklos, želia vešli augmenija, kitapus tvoros žaliuoja aukšti medžiai. Atrodo, kad diena puikiai tinka pasivažinėti.