Pradžioje galvosūkis: mergaitė ir berniukas turi po kelias monetas. Jei berniukas duotų mergaitei vieną monetą, tai abu turėtų po lygiai, o jei mergaitė duotų berniukui vieną monetą, tai berniukas turėtų jų dvigubai daugiau nei mergaitė. Kiek monetų turi mergaitė ir kiek berniukas? Manau lengvai susidorosite su šia užduotimi, o atsakymą pasitikslinti galite straipsnio pabaigoje. 

Šis galvosūkis yra ir straipsnio prologas, nes keletą kartų pateikęs šią užduotėlę įvairiose žmonių grupelėse, sulaukdavau įdomių, o kartais ir kiek netikėtų reakcijų. Jei išoriškai žmonės, nors ir turėdami po dvi kojas, rankas, ausis bei akis, po vieną galvą, nosį, pilvą, yra nevienodi, tai savo vidiniu pasauliu skiriasi taip, kad nerastum dviejų visiškai vienodai mąstančių ir veikiančių net visiškai identiškose situacijose. Grįžkime prie galvosūkio. Kai eilinio užsiėmimo metu uždaviau tą klausimą filialo nariams, vieni ėmė tyliai mąstyti dėliodami skaičius galvose ar lankstydami ir vėl atlankstydami pirštus, kiti puolė aklai spėlioti atsitiktinius į galvą šovusius skaičius, pora žmogelių net nebandydami pagalvoti tą pačią akimirką pasiskundė, kad pateikiau jų smegenims per sudėtingą klausimą. Kai tą pačią užduotėlę pasiūliau išspręsti vienai gerai pažįstamai, vietoje atsakymo paieškų išgirdau ištisą tiradą svarstymų, visapusišką sąlygų analizę su įvairiomis įžvalgomis, apibendrinimais ir išvadomis. Kadangi ji dirba mokykloje, pirmiausia pareiškė, kad berniukas tikrai neduos mergaitei nė vienos monetos, taip pat pasipiktino, kad mergaitė turi mažiau monetų nei berniukas, ėmė svarstyti, ar tik nebus abu vaikai iš socialiai remtinų šeimų, nes abu turi tik po kelias monetas. Ėmė dėstyti, kad dabartiniai vaikai visai nemoka elgtis su pinigais, nežino jų vertės, tai yra, nesuvokia, kaip nelengvai jie uždirbami, nes patys šeimose nepratinami prie darbo. Pagalvojau, nieko sau klausimėlį uždaviau, nes po įvairių samprotavimų mano pažįstama jį visai pamiršo ir atsakymo neprašė. Kai mano pateikta užduotėlė pasiekė vieno versliuku užsiimančio bendraamžio, su kuriuo mokėmės paralelinėse klasėse, ausis, jis visažinio balsu pareiškė, kad monetų skaičius nėra svarbiausias, nes didžiausią reikšmę turi jų nominalinė vertė. Išdidžia intonacija pailiustravo teiginį, kad viena 2 eurų moneta atstoja visą saują menkaverčių centų. 

Žmonių minčių įvairovę iliustruoja, pavyzdžiui, kad ir požiūris į vandenį. Vieni prie upės mato tėkmę – tai kūrėjai, poetai, rašytojai, kompozitoriai, dailininkai, kiti mato vandenį, kuriame galima nusiprausti, išplauti drabužius, išsimaudyti, žvejai – pažvejoti, keliautojai – paplaukioti baidare, valtele ar jachta, mąstantys ne tik apie save ir savo poreikius, vertina, kad žvėrims tai geriamas vanduo – gyvybės šaltinis, o žuvims – jų namai. Vanduo yra tas pats, bet mintys ir suvokimas skirtingi. Štai citata: „Ši suvokimų gausa rodo, kad visi karmiški regėjimai yra iliuzijos. Jei tą pačią medžiagą galima taip skirtingai suvokti, argi kas nors gali būti tikra? Tai paaiškina, kodėl vieni žmonės šiame pasaulyje jaučiasi kaip rojuje, o kiti kaip pragare.“ (iš Sogjalo Rimpočė knygos „Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga“) Ne veltui armėnų patarlė teigia, kad iš tos pačios gėlės gyvatė daro nuodus, o bitė – medų. Žinomas filosofas L. Donskis yra pasakęs: „Ką pasakysi apie Ameriką, viskas bus tiesa. Jei sakysi, kad tai geriausia šalis – bus tiesa, jei sakysi, jog blogiausia – tai taip pat bus tiesa.“ 

Vienas dėdė, bet man ne giminaitis, gal juokais, o gal visiškai rimtai mane, besilukštenantį iš vaikystės kevalo, mokė, kad geriausia pažinti tikrą draugą ar draugę, kai automobilis po lietaus pralekia visu greičiu ir vandens nuo balos banga pakeičia drabužių, o kartais ir veido spalvą. Tada išryškėja visi charakterio teigiami ir neigiami bruožai. Radijo laidoje žinomas kunigas R. Doveika pasakojo apie du brolius iš tos pačios šeimos, kurioje buvo girtaujama, nesirūpinama vaikais. Vienas brolių tapo toks pats kaip tėvai – alkoholiku ir dažnai prasikalstančiu. Žurnalisto pakalbintas jis teisinosi: „Mano tokia sunki vaikystė buvo, tai kuo daugiau aš galėjau tapti?“ Kitas tos pačios šeimos brolis atkakliai, palaipsniui siekė savo tikslų, lipo karjeros laiptais, tapo milijonieriumi. Paklaustas apie sėkmės formulę, atsakė: „Mano tokia sunki vaikystė buvo. Kuo daugiau aš galėjau tapti?“ 

Dabar pasidalinsiu keletu atrastų, išgirstų, perskaitytų ar savo kailiu patirtų įvairių smagių reakcijų, kurias esu užfiksavęs savo linksmajame dienoraštyje. Kai mano gerokai padykusį klasės draugą iškvietė pas mokyklos direktorių ir tas pasiteiravo nedrausmingojo mokinio, ar jam ne gėda, kad jau ketvirtą kartą atvedamas į šį kabinetą, bendraklasis net nemirktelėjęs atšovė: „Direktoriau, juk jūs į šitą kabinetą ateinate kiekvieną dieną, tai jei jums ne gėda, tai kodėl man dėl tų kelių kartų turėtų būti gėda užeiti?“ Paralelinėje klasėje buvo berniukas, kurį dauguma laikė nenormaliu, nes kai mūsiškiai laimėdavo krepšinio varžybas, jis vietoje to, kad kartu su visais pasidžiaugtų, liūdėdavo dėl nusiminusių varžovų, juos užjausdavo. Kartą jis rado 10 rublių ir pravirko, nes jam pagailo to, kas pametė tuos pinigus. Jei kas jo akivaizdoje nugriūdavo, tai jis vienintelis pribėgdavo ir padėdavo atsikelti. Stebiu, kaip keičiasi mano paties požiūris į tokį elgesį. Man, kaip ir kitiems vaikams, tada jis atrodė keistas, o dabar visai kitaip vertinu tiek jo poelgius, tiek ir savo reakcijas. Taigi požiūrį į tą patį faktą ar reiškinį gali keisti ir laikas, tiksliau, ne pats laikas, o mūsų per tą laikotarpį įgytos žinios, patirtys. Šioje vietoje man topteli kita anekdotinė situacija. Susitikau vieną pažįstamą iš tolimų studijų laikų ir jis pareiškė: „Kaip keičiasi laikai. Močiutė svajojo, kad būčiau kunigu, mama – kad užaugčiau geras ir protingas žmogus, o žmona dabar džiaugiasi, jei iki vidurnakčio grįžtu namo blaivas.“ 

Kartą turtuoliai pakvietė M. K. Čiurlionį ir jo draugą pasisvečiuoti jų namuose. Čiurlionio draugas pamaišė arbatą šaukšteliu ir tą patį šaukštelį panaudojo pasemdamas cukrų iš cukrinės. Šeimininkė paėmė cukrų ir priėjusi prie lango bei jį atidariusi išpylė cukrų lauk. Jos požiūriu cukrus jau buvo užterštas. Baigęs gerti arbatą Čiurlionio draugas nuėjo prie lango ir išmetė puodelį. 

O štai situacija, kaip sakoma, padėtis be išeities. Kai per pandemiją premjerės Ingridos Šimonytės žurnalistė pasiteiravo, kodėl ji nesiskiepija, nes visuomenė galvoja, jei premjerė nesiskiepija, tai reiškia, kad nepatikimi skiepai, ministrė pirmininkė atsakė, kad jei ji pasiskiepytų, tai žmonės, o ypač žurnalistai, pasipiktintų, kad ji pasinaudojo tarnybine padėtimi. 

2023 metų balandžio 26 dieną įsijungė sirenos. Tai buvo įprastas planinis sistemos patikrinimas. Nors per radiją beveik kas valandą buvo perspėjama iš vakaro, o įsijungus sirenoms skaitomas specialus pranešimas, kitą dieną mano sutikti žmonės pasakojo apie įvairias reakcijas, kai jų kaimynai, pastvėrę dokumentus ir banko korteles, bėgo slėptis į rūsį, porai nualpusių močiučių prireikė medikų pagalbos, o viena senolė puolė rašyti testamentą, bet iš streso nerado akinių ir atėjo pas kaimynus prašyti pagalbos. Esame neabejotinai veikiami netoliese vykstančio karo ir gausios informacijos apie jį bei apie galimus tolesnius scenarijus. 

Buvusios klasės susitikime po 30 metų vyrai, norėdami pradžiuginti buvusią klasės gražuolę, vos ne sutartinai sušuko: „O tu visai nepasikeitusi!“, o mergina atšovė: „Berniukai, nejaugi aš jau tada buvau tokia baisi?“ Nešu per kiemą savo muzikos instrumentą. Kaimynė pasiteiravo, gal aš keliaująs į Dainų šventę? Atsakiau neigiamai ir patikslinau, kad keliauju koncertuoti vienos bendruomenės nariams. Ji pakomentavo: „Taip, dabar daro šventes visokios bendruomenės ir kas tik netingi. Ne prieš gerą čia, oi, ne prieš gerą...“ 

Nors jau seniai praeityje pramuštgalviška paauglystė, bet kartais iš tų laikų ateina kokia „crazy“ mintis. Tai buvo birželio 1-oji, tada tądien dar buvo minima Vaikų gynimo diena. Su kitu neregiu, vedami baltųjų lazdelių, einame dviese per nedidelį miestelį ir girdim – muzika groja, vaikai linksmai krykštauja. Kažkuris iš mudviejų pajuokavo, kad kažko šioje šventėje trūksta. Kažkokio tikrumo. Kadangi esame su lazdomis, tai gal užpulkime tuos krykštaujančius vaikus. Pamatysime, kas puls juos ginti. Tada ir pasijus tikra Vaikų gynimo diena. Savaime suprantama, užteko sveiko proto, tad tos idėjos nebandėme įgyvendinti praktikoje, bet sau pajuokauti buvo smagu. 

Į mūsų negalią taip pat reaguojama labai skirtingai. Neretai pasitaiko, kad sužinoję, jog esu neregys, įsivaizduoja mane gyvenantį nuolatinėje kančioje ir beveik neveiksnų, kurį net į tualetą reikia nuvesti, atidaryti klozeto dangtį, o gal net ir užpakaliuką nuvalyti. Kai papasakoju apie savo savarankiškas veiklas, pramogas, malonius potyrius, dažnas tuo nepatiki ir net įtaria turint mane kitokią negalią, įsitaisiusią smegenyse. Dabar mane tai tik juokina, bet anksčiau tokiais atvejais kankindavausi iš pykčio. Vienas vyras, pamatęs mane valantį 2-o aukšto langus, pasibaisėjo ir niekaip negalėjo suprasti, kaip aklas žmogus gali atlikti tokius darbus. Arba: nuvažiavome vaidinti į gimnaziją, kurioje aktų salė yra 4 aukšte. Pasitikę prie paradinių durų, iš anksto žinodami apie mano negalią, mokyklos darbuotojai vyrai buvo pasiruošę mane ant rankų užnešti laiptais. Mandagiai padėkojau už rūpestį, bet tokios karališkai prabangios pagalbos atsisakiau. Koks buvo tos pačios gimnazijos atstovų nustebimas, tiksliau apstulbimas, kai kitą kartą vėl ten atvykus aš pats į 4 aukštą laiptais užkėliau, o po spektaklio jais nukėliau tą kartą su mumis vykusią mūsų kolektyvo moterį, sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje. Ji, kai reikia įveikti laiptus, įkelti į nepritaikytą autobusą ar iš jo iškelti, padėti nusigauti pasimaudyti iki vandens ežere ar upėje, visada pasitiki tik manimi, nes žino, kad aš moku įveikti tokias kliūtis minimaliai naudodamas fizinę jėgą, o pasinaudodamas fizikos dėsniais. 

Visos mūsų negalios ir ypač galios slypi mumyse, mūsų smegenyse. Tad ne tiek jau svarbu, ar žmogus turi sveiką kūną, ar kokį nepakankamai veikiantį organą, sakykime, akis, jis pats renkasi būti sėkmingas, kuriantis sau tinkamą ir patinkančią socialinę aplinką, besidžiaugiantis gyvenimu ar atvirkščiai – dėl savo likimo ir nesėkmių kaltinantis viską ir visus aplink, tik ne save patį, savo neryžtingumą, atkaklumo, valios stoką. Kai man sekasi ar nesiseka, teigiu sau, kad esu vertas tokio gyvenimo pilnatvės gabalo, kurį netekus regėjimo pats savo pastangomis ir kitų pagalba sugebėjau atsiriekti. O dėl negatyvios, mums nepriimtinos ar mums nepatinkančios aplinkinių reakcijos, tai siekiant savo tikslo patarčiau laikytis principo, pateikto Jurgos Šeduikytės ir Gintaro Šmatavičiaus knygoje „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“: „Upei nesvarbu, ką apie ją mano prie jos atsigerti atėjęs barsukas.“ 

Beje, atsakymas į galvosūkį, pateiktą straipsnio pradžioje, – berniukas turi 7, o mergaitė 5 monetas. 

Nuotrauka. Vieni kitiems esame įdomūs ne tik dėl panašumų, bet ir dėl skirtumų. Nuotraukoje – žmonės renkasi į šiųmetį LASS sąskrydį / Vlado Ščiavinsko nuotr. 

Akimirka iš LASS sąskrydžio. Ant kelio prieš autobusą būriuojasi, šnekučiuojasi ir vaikšto apie keliolika žmonių. Kairėje nuotraukos pusėje žingsniuoja stambaus sudėjimo moteris ir vyras rimtais veidais. Dešiniau priešais juos eina smulki santūriai besišypsanti moteris su baltąja lazdele. Viduryje nuotraukos aukštas vyresnis vyras su baltąja lazdele atsigręžia atgal. Prie jo taip pat atgal žvelgia kiek žemesnis vyras susirūpinusiu veidu. Dešinėje nuotraukos pusėje vyresnis vyras perima už jį visa galva žemesnio žmogaus plastikinį maišelį ir tamsų odinį krepšį. Tolėliau iš dalies matomi įvairūs lūkuriuojantys ir plepantys žmonės. Aplink žaliuoja medžiai, nuo autobuso priekinio stiklo atsispindi aukšta eglė ir debesuotas dangus. Kuprinėmis ir krepšiais nešini dalyviai atrodo pasiruošę įdomiai praleisti laiką.