Šiemet, birželio 1-ąją, Lietuvos keliais vėl skries motociklininkai su regos negalią turinčiais keleiviais. Akcija „Mane veža“ grįžta! „Susitikimų“ viešnia – jos sumanytoja ir rengėja motociklininkė Aldona Juozaitytė-Pieva. 

– Akcija „Mane veža“ prasidėjo 2017 m. ir vyko 5 metus iš eilės: tada atėjo karantinas, po jo nevyko, dabar vėl atsinaujino. Kaip ir kodėl? 

– Karantinas ir ypač karas Ukrainoje kiek atitolino mintis – dvejus metus akcija nevyko, tačiau šiemet mes ir vėl važiuosime. Nujaučiau, kad akcija sugrįš, nes ji yra per daug reikalinga ir man, ir dalyviams. Žinau, kad ne vieną keleivį „Mane veža“ įkvėpė drąsiau gyventi, o vairuotojus paskatino nebijoti negalios, todėl matau didelę prasmę ir vėl ją organizuodama. 

– Prisiminkite akcijos pradžią: kaip kilo mintis ją surengti, nuo ko viskas prasidėjo, kaip vystėsi? 

– Idėją organizuoti šią akciją, galima sakyti, susapnavau – ji tiesiog nukrito iš dangaus. Pro langą vėl pamačiusi pėstįjį su baltąja lazdele, nustebau pati savo mintimi: galbūt galėčiau su juo pasidalinti motociklo teikiamu pojūčiu? Taip ir nutiko, tik sugalvojau tai padaryti ne vienam keleiviui, o iš karto šimtui... Šią idėją nunešiau ir pasitikrinau LASS būstinėje – ar ji aktuali, o galbūt jau tokia vyksta? Ir sužinojau, kad tai unikali idėja ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir visame pasaulyje. 

– Esate dailės mokytoja ir kartu motociklininkė? Kas nulėmė meilę dailei ir kas motociklams? 

– Esu įgijusi dailės pedagogikos bakalauro laipsnį ir mokytojos kvalifikaciją, tačiau dailės mokytoja dirbau tik kelerius metus – vis dėlto labiau traukia technika, motociklai. Taip pat esu ketvirtos kartos pedagogė, tad man labai patinka mokytojauti – šiuo metu esu praktinio vairavimo mokytoja. Trauką tokioms skirtingoms sritims turbūt lėmė likimas: mokiausi nuostabioje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, dailės skyriuje, o motociklai atsirado kiek vėliau, kai jau galvojau apie vairuotojo pažymėjimą. Pirmą kartą pabuvusi keleive ant motociklo giliai viduje jau žinojau, kad tai man yra parašyta žvaigždėse. „Beliko“ (sakau kabutėse) įveikti daug baimių ir įvaldyti šį plieninį žvėrį. 

– Kada pradėjote domėtis motociklais? Kiek laiko važinėjate? 

– Motociklu važinėju jau daugiau nei penkiolika metų. Pradžioje, kaip ir daugumos pradedančiųjų istorijoje, tai buvo „street“ (liet. – gatvės) tipo motociklas – tokiu ir mokomasi, ir laikomas egzaminas, važinėjama mieste. Tačiau tik atradusi enduro motociklus motociklizmą įsimylėjau iki ausų. Neįmanoma atsispirti tam laisvės jausmui, kai motociklas tave nuveža į pačias atokiausias gamtos paslaptis. Važiuoti ten su juo – tarsi važiuoti kino filme. 

– Ar teisingas teiginys, kad moteris motociklininkė vaikystėje arba paauglystėje turėjo būti neblogai pasiutusi? Ar paauglystėje buvote labai „bloga“ mergaitė? 

– Nebuvau pasiutusi, bet pirmūnė, klasės seniūnė, lankiau daug būrelių – man labai patiko mokytis ir būti organizuotai. Kai neįvykdavo pamokos labai liūdėdavau, nes man buvo taip įdomu ir smalsu visas didelis pasaulis, o abitūros egzaminai buvo it šventė, gailėjausi, kad ji baigėsi. Iki šiol esu atidi detalėms, labai smalsi, man rūpi kultūra ir istorija, esu jautri jausmams, emocijoms, patirtims, esu ir gana uždara, vienišė. Tad savo istorija paneigiu faktą, kad motociklininkė vaikystėje ar paauglystėje turėjo būti pasiutusi, gal veikiau, sakyčiau, ji yra drąsi ir veikli, gyvybinga ir kūrybinga asmenybė. 

– Motociklininkų aplinka labiau vyriška nei moteriška. Ar veiklos pradžioje sulaukdavote kokių nors seksistinių juokelių, pastabų ir panašiai? 

– Labai, labai daug. Deja, bet mano motociklizmo istorija yra ir kovos istorija. Nuolatos sukausi tarp visuomenės sukurtų dviejų polių: moteriškojo ir vyriškojo. Bet kuo toliau, tuo labiau žinau, kad tai yra nesąmonė – šie poliai tėra lyčių socializacija, atgyvena, jie griauna ir gadina gyvenimą, jų neturėtų būti. Turėjau stipriai laikytis, kai ši „sistema“ nuolatos kėsinosi į mano aistrą motociklams. 

– O gal priešingai: stiprių moterų vyrai prisibijo ir tik vaidina mačo... 

– Irgi tiesa. Manęs tikrai bijojo, daugelis to gal nepasakė, bet veiksmai ir be žodžių parodė tiesą. Daug kur buvau menkinama ar žeminama, nes manęs buvo kažkodėl bijoma. Ko bijoti – turėtume paklausti tų vyrų, kurie taip jautėsi ir elgėsi. Na, o dabar yra visiškai kitaip – esu gerbiama motociklininkų bendruomenėje, nes jau sukūriau ir įvykdžiau įvairiausių stiprių projektų, nes savo veiksmais įrodau, koks turėtų būti motociklizmas ir apskritai pasaulio sandara be lyčių socializacijos. 

– Motociklai yra įvairaus galingumo, skirtingų kategorijų. Pernelyg nesigilinant į detales, kokie patinka labiausiai ir kodėl? 

– Taip, motociklizmas dažniausiai skirstomas pagal motociklų tipą: yra gatvės, sportiniai, motokroso, kelioniniai, čioperiai ir kitokie motociklai. Jie dažnai (nors ne visada) atspindi ir gyvenimo būdą. Mano atgaiva yra miškas, natūralumas, taigi ir mano motociklai yra dažniausiai tokie, kurie įveikia visas gamtos sukurtas kliūtis. Tokį motociklizmą vadiname enduro arba „offroad“ (liet. – bekelės), nes čia ieškoma kuo įdomesnių, sunkiau pravažiuojamų kelių, pasislėpusio grožio ir važiuojama dažniausiai ilgai (ypač varžybose) – dieną, dvi, o gal ir kelias savaites. Tam reikia paskirstyti savo ištvermę (enduro pavadinimas nuo „endurance“, angl. – ištvermė). Žinoma, keliaujant kasdien savo ritmu netgi miške važiuojama takais ir takeliais, negadinamas tas įstabus grožis ir neužgožiama tyla. 

– Motociklininkai turi tam tikras tradicijas, gal net apeigas – sezono atidarymai ir panašiai. Ar dalyvaujate jose? Jeigu taip, tai papasakokite plačiau. 

– Savo motociklizmo pradžioje dalyvavau visur – kadangi neturėjau jokių draugų su motociklais, man buvo viskas labai įdomu, turėjau ieškoti ir atrasti savą būdą būti motociklininke. Išbandžiau įvairius renginius, varžybas ir keliones, kol pagaliau atradau mišką. Dažniausiai važiuoju viena, keliauju kuo labiau gamtoje, nakvoju palapinėje. Mano misija su motociklu – ieškoti žvaigždžių. 

– Viename interviu esate sakiusi, kad vaikystėje jūsų namuose dažnai skambėdavo roko muzika. Kokios muzikos klausotės dabar? Ar neprimena dešimčių motociklų variklių riaumojimas roko koncerto? 

– Vaikystėje ir paauglystėje namuose skambėjo laisvės muzika – mūsų namuose Žvėryne, neoficialioje buveinėje, pradėjo kurtis Sąjūdis, tad, žinoma, čia aidėjo ir Roko maršų akordai. Užaugau ypatingoje išlaisvėjimo nuotaikoje, mano tėvai man įteikė laisvę kaip nuostabią dovaną ir tai vertinu visą savo gyvenimą. O motociklai nesisieja su roko koncertu – sakyčiau, tai labiau įvaizdis iš populiariosios kultūros. Man motociklas – labiau simfonija, ypač kai fortepijonui akompanuoja paukštukai gamtoje. 

– Kaip prie jūsų pavardės atsirado prievardis Pieva? 

– Ne tik pati važinėju, bet ir rašau apie motociklus straipsnius. Tiktai rašau ne apie jų technines galimybes, galingumą ar kitus panašius dalykus. Mano tekstai labiau meniniai. Skaitytojai man sakydavo, kad savo mintimis dažnai „nuvairuoju“ į pievas. Taip šis prievardis ir prilipo – pati tapau Pieva. 

– Kiek pačiam teko dalyvauti jūsų akcijose, tarp neregių ir motociklininkų beveik iš karto užsimezga gyvas šiltas bendravimas. Neteko girdėti, kad būtų kilę konfliktinių situacijų ar nesusipratimų. Kokių minčių ar atsiliepimų po praėjusių akcijų išgirdote iš pačių motociklininkų? 

– Taip, tas šiltas bendravimas turbūt yra pats nuostabiausias dalykas, kurį dalyviai patiria akcijoje, o dar pridėjus visus įspūdžius važiuojant motociklu, mes tikrai sukuriame stebuklą! Atsiliepimai tiek iš keleivių, tiek iš vairuotojų būna puikūs, o motociklininkų mintis turbūt geriausiai apibūdina „Mane veža“ ambasadorių, kurie dalyvavo ir vežė keleivius visose penkiose akcijose, mintys: „Kai pirmą kartą išgirdau apie „Mane veža“, nustebau, kad tai apskritai įmanoma, nekalbant apie tai, kad kažkas tai net organizuoja. Atvažiavau pasiimti savo keleivės sunkiai įsivaizduodamas, kaip viskas bus, kaip keleivė reaguos. Tačiau viskas buvo puiku! Kitais metais buvo dar paprasčiau, pasivažinėjome ilgiau – norėjosi dar tiek daug visko parodyti!“ (Saulius Karčiauskas). „Ši akcija suteikė mano svajonei prasmę: važiuoti motociklu buvo mano svajonė, ir pagaliau aš ja galiu dalintis su kitais, ne tik važiuoti dėl savęs.“ (Liudas Bradauskas). 

Nuotrauka. Sužavėta motociklų suteikiamos laisvės, A. Juozaitytė-Pieva savo aistra jau kelerius metus dalijasi su neregiais ir silpnaregiais / asmeninio archyvo nuotr. 

A. Pievos nuotrauka. Moteris užfiksuota kairiuoju profiliu, šviesiu motociklu važiuojanti į kalvą. Ji yra pakilusi nuo sėdynės ir abiem rankom tvirtai laiko vairo rankenas. Aldona vilki motociklininko kombinezoną, raštuotą įvairiomis skirtingo storio ir tamsumo linijomis, mūvi tamsias pirštines. Jos tamsūs plaukai sušukuoti atgal ir surišti plaikstosi už nugaros, ant viršugalvio juos prilaiko lankelis. Į priekį nukreiptas veidas yra susitelkęs, lūpos kiek pravertos, tarsi moteris spręstų, kaip įveikti žolėmis apaugusią kalvą. Aldonos enduro tipo motociklas pasižymi siaura, kompaktiška forma. Jo priekyje yra siauras, nešvarumais apsinešęs apsauginis stiklas, o ant galo pritvirtintas ryšulys. Fone žaliuoja medžiai, o tolumoje stūkso tamsūs snieguoti kalnai. Motociklininkės kelionė atrodo intensyvi ir įkvepianti.