Po 1991 m. sausio 13-osios įvykių šiame pastate, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos garso įrašų studijoje, 222 dienas dirbo LIETUVOS RADIJAS. Toks tekstas užrašytas atminimo lentoje, kuri praėjus 33 metams po sausio įvykių pritvirtinta Vilniuje, ant Naugarduko g. 91 pastato centrinio įėjimo stiklinės konstrukcijos.
Kodėl dabar, o ne prieš 20 ar 10 metų? Turbūt tarp skaitytojų yra tokių, kurie man galėtų daugiau papasakoti apie priežastis, todėl į svarstymus nesileisiu. Tiesa, rinkdama informaciją išgirdau, kad šį pastatą sunkiais laikais buvo svarstoma parduoti, todėl rūpintis atminimo lenta nematyta prasmės. Kiti minėjo, kad buvo kreipiamasi net į Seimo narius pagalbos, bet juk kalbama, kad parlamentarai rūpinasi rinkėjais likus metams iki rinkimų. Tad kalbos apie atminimo lentą vis ir likdavo kalbomis...
Prie iniciatyvos prisidėjo ir LRT
O štai prieš metus, sausio mėnesį, Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje (LAB) vyko mūsų bendruomenės nario Liongino Ragėno, daug metų vadovavusio Mūsų žodžiui, tuometės Lietuvos aklųjų draugijos leidyklai, garso įrašų namams, gražios sukakties 90 metų jubiliejaus vakaras. Jubiliatas gausiai susirinkusiems vakaro dalyviams priminė istoriją apie Naugarduko gatvės pastatą, sakydamas, kad bendruomenė vis dar laukia atminimo lentos apie 1991 metus, kai čia dirbo Lietuvos radijo žmonės. Jau kitą dieną, pasitarusi su LASS vadovais, parašiau laišką LRT administracijai: trumpai nupasakojau, kaip radijo žmonės buvo priglausti LASS patalpose, ir pasiūliau po metų atidengti atminimo lentą, kuri įamžintų šį istorijos faktą. Gana greitai gavau atsakymą iš LRT generalinės direktorės pavaduotojo Gyčio Oganausko: Ačiū už prasmingą pasiūlymą! Pasitarsime su kolegomis, kaip kitų metų sukakčiai būtų galima jį įgyvendinti. O spalio pabaigoje sulaukiau dar vieno laiško iš Nacionalinio transliuotojo: Kadangi kitų metų Sausio 13-oji jau ne už kalnų, grįžtu prie Jūsų pasiūlytos idėjos. Galime pradėti koordinuotis, kaip ją geriau įgyvendinti. LRT apsiėmė finansuoti atminimo lentos gamybą, pritarė idėjai, kad tekstas turi būti ne tik reginčiųjų, bet ir brailio raštu. Šiek tiek užtruko, kol apsisprendėme, kur lentą tvirtinti. Variantas, kai lentelė tvirtinama ant stovo šalia pastato, buvo per brangus, todėl nusprendėme lentą tvirtinti ant sienos, prie pagrindinio įėjimo. Tačiau stiklinės konstrukcijos irgi šiek tiek ribojo pasirinkimą. Suradome, kas pagamins lentą, suderinome tekstą, o užrašą brailio raštu kuravo LASS informacinės aplinkos specialistas Vytautas Gendvilas, net kelis kartus skaitęs tekstą ir taisęs paliktas klaidas. Sutarėme, kad lentos atidengimą reikia daryti ne sausio 13-ąją, kai bus daug kitų renginių, o po savaitgalio, sausio 15 d. Ši diena ir buvo toji, kai Lietuvos radijas prabilo iš Naugarduko g. pastato.
Štai kaip tą rytą prisimena buvęs radijo diktorius Juozas Šalkauskas: Pradėjome 6 val. ryte ir paleidome himną ne tuo greičiu. Nes norėjome pradėti kaip visada 6 val.: nuskamba radijo signalai ir po to himnas. O kadangi naktį bandėme, ar pavyks išeiti į eterį, magnetofonai buvo 2 greičių, pasirodo, ne tuo greičiu paleidome himną. Iš to didelio susijaudinimo, iš to didelio noro, kuo geriau viską padaryti, kad pirmosios žinios iš aklųjų įrašų namų išeitų puikiai. Atsiprašėme, pakartojome ir viskas pavyko! Iš Naugarduko g. dirbome nuo sausio 15-osios iki gruodžio mėnesio. O pasiruošimas vyko jau nuo sausio 13-osios, sekmadienį vakare atėjome čia [red. past. į garso įrašų studiją] ir visą 14-ą dieną technikai reguliavo ryšius, kadangi čia jokių siųstuvų nebuvo. Viskas buvo perduodama telefono laidais į Telekomą, iš ten į Kauną, o iš Sitkūnų radijo stoties jau sklido po pasaulį mūsų sakomi žodžiai. Pasiruošėme žinias, kiek susigraibėme patys, kiek pasiklausėme kitų radijo stočių, taip ir pradėjome dirbti. Tuo metu aktualijos buvo: nuo kada lankymas žuvusiųjų Sporto rūmuose, kur ir kada jie bus laidojami, o paskui kitos aktualijos apie tai, kaip patruliuoja priešiški kareiviai gatvėse, kur kas yra atsitikę, V. Landsbergio pokalbį su M. Gorbačiovu ir kitos žinios, aktualios lygiai prieš 33 metus.
Kodėl pasirinktos LASS patalpos
Visi to meto liudininkai pabrėžia, kad dėl sėkmingo radijo išėjimo į eterį didžiausias nuopelnas tenka techniniams darbuotojams. Jų pastangomis pavyko labai greitai prisitaikyti prie sąlygų ir išeiti į eterį. Tuo metu Lietuvos radijo komplekso viršininku dirbęs Viktoras Randakevičius puikiai pažinojo savo buvusį pavaduotoją, 1991 m. LASS garso įrašų studijoje techniku dirbusį Gintą Marčiulaitį.
Aparatūra ten buvo tokia pati kaip pas mus radijuje, tik iš ten nebuvo išėjimo į siųstuvų tinklą, prisimena V. Randakevičius. Norėdamas įgyvendinti šią idėją, susiskambinau su G. Marčiulaičiu, pasiteiravau, ar galima būtų transliuoti iš jų. Reikėjo gauti Aklųjų organizacijos vadovo sutikimą. Jis suprato svarbą ir leido naudotis aklųjų garso studijomis. Ir mes pradėjome jas ruošti. Reikėjo sujungti su Tarpmiestine telefonų stotimi. Nutarėme signalą perduoti telefono laidais į Tarpmiestinę stotį, o iš ten į siųstuvus, kurie veikė Lietuvos teritorijoje. Tą patį sausio 14-osios vakarą jau galėjome iš tų studijų dirbti.
Lietuvos radijo komplekso viršininkas pasakoja, kad nors sovietų okupantai užėmė Vilniaus televizijos bokštą, apie radijo siųstuvus, veikusius įvairiose šalies vietose, jie turbūt nepagalvojo. Todėl technikams reikėjo sugalvoti, kaip perduoti signalą iki jų. Kadangi tuo metu visi signalai keliaudavo kabeliais, buvo pasinaudota telefoniniais. Buvo tarpmiestinė telefonų stotis, aiškina V. Randakevičius. Ten su inžinieriumi Romu Venckumi susitarėme, kad jis suras tuos laidus ir per juos mes perdavėme savo signalą, visas paruoštas programas į siųstuvus Lietuvoje. Techniniai sprendimai buvo primityvūs, svarbiausia buvo noras. Noras atkurti radiją, noras dirbti.
Darbas Raudondvaryje truko 336 dienas
Atminimo lentos atidengimo ceremonijos metu diktoriaus J. Šalkausko paklausiau, kaip jie vadino Naugarduko pastatą. Diktorius šypsodamasis atsakė: Raudondvariu. O mūsų bendruomenės narys Juozas Valentukevičius net parodė langą penktame aukšte, už kurio studijoje vyko tiesioginės transliacijos. Iš pradžių mes buvome tik dviese: Danguolė Reikaitė ir aš, prisimena J. Šalkauskas. Du diktoriai, du inžinieriai ir dvi garso operatorės. Viskas. Po to pradėjo jau daugiau atsirasti, atsirado ir apsauga, saugojo mus kiek įmanoma, kad kokie pašaliniai žmonės neateitų.
Radijo komplekso viršininkas V. Randakevičius pakalbintas atidengiant atminimo lentą net graudinosi: Ryškiausi prisiminimai keli. Vienas iš jų tas jausmas, kuris vienijo visus dirbančius, nėra jo kaip išreikšti, vienas tikslas. Visi buvo kaip viena šeima. Savotiški našlaičiai, išvaryti iš savo pastatų. Ir tas jausmas, vienijantis žmones, kurie čia dirbo, buvo labai stiprus. O antras jausmas pirmosios naktys, ką tik baisūs įvykiai prie TV bokšto, Konarskio g., ir naktis iš sausio 14-os į 15-ą, kai čia liekame keli žmonės: pora moterų, pora inžinierių, niekas mūsų nesaugo, miestas absoliučiai tuščias, labai retai pravažiuoja mašina ir klausai, ar ta mašina sustos prie šito pastato, ar ne.
Pakankamai šiltas jausmas liko apie darbą šiame pastate: ir dirbantys žmonės čia, ir mūsų radijo darbuotojai, jie buvo kaip viena šeima. Visi rodė iniciatyvą, kad pasiektų bendrą tikslą, kad radijas dirbtų, būtų gyvas. Buvo ir žmonių, kurie dirbo ir čia, ir užgrobtoje Konarskio g. Buvo žmonių, kurie atėjo čia dirbti tik po kelių savaičių. Viskas suprantama, savisaugos instinktas. Bet absoliuti dauguma iš visos širdies, su visišku atsidavimu dirbo, neskaičiuodami nei savo laiko, nei pastangų, nei valandų. Niekas negalvojo apie jokį atlygį, jokią karjerą.
Tuo metu Lietuvos radijui vadovavęs Nerijus Maliukevičius atėjęs į atminimo lentos atidengimo ceremoniją prasitarė, kad apie šio istorijos tarpsnio įamžinimą galvojo seniai. Žurnalistai dirbo ne tik vadinamajame Raudondvario pastate, bet ir Žurnalistų sąjungoje, pastate Saltoniškių gatvėje, Sporto rūmuose, Filharmonijoje, Knygų bičiulių draugijoje, Ekonomikos institute. N. Maliukevičius prisimena, kad Skroblų gatvėje LRT darbuotojų bendrabutyje buvo improvizuota fonoteka visi nešė muziką, plokšteles, juostas. Buvo svarbu atkurti tai, kas buvo, kad žmonės žinotų radijas veikia. Labai greitai buvo paleista ir antroji radijo programa.
Rytą, prieš atidengiant atminimo lentą ant Naugarduko gatvės pastato, J. Šalkauskas LRT radijo Ryto garsų laidoje pasakė, kad garso įrašų studijoje jie išdirbo ne 222 dienas, kurios skaičiuojamos iki Maskvos pučo (1991 m. rugpjūčio 1821 d.), bet iki gruodžio 16 d. Tad, J. Valentukevičiaus skaičiavimu, Lietuvos radijas LASS studijoje dirbo net 336 dienas. Kaip prisimena studijos darbuotoja operatorė Nijolė Raudeliūnienė, į savo darbo vietą ji grįžo pirmadienį, gruodžio 23 d., ir pradėjo garsinti knygas iš įprastos darbo vietos.
Kai mes sugrįžome į LRT pastatus, pasitraukus sovietų kareiviams, viskas buvo labai baisu, prisimena anuometis Lietuvos radijo direktorius N. Maliukevičius. Kai kurie pultai aplieti gesintuvų sieros rūgštimi, juostos, archyvai, technika suniokoti, aparatūra buvo sugadinta specialiai. Radijas galėjo pradėti dirbti iš šių studijų tik gruodžio 16 dieną.
V. Randakevičius ir J. Šalkauskas dirbdami LASS garso įrašų studijoje 222 dienas nesiskuto, protestuodami dėl užgrobtų LRT patalpų augino barzdas. Jas nusiskuto tik po Maskvos pučo įvykių.
Atminimo lentos ceremonijoje dalyvavo LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė ir LASS prezidentas Paulius Kalvelis. Jiems suteikta teisė kartu atidengti atminimo lentą. Nors sausio 15 d. vidurdienį iš dangaus krito sniego kąsniai, į ceremoniją susirinko apie pusšimtis žmonių: 1991 m. garso įrašų studijos, Lietuvos radijo darbuotojai, LASS bendruomenės nariai, Lietuvos audiosensorinės bibliotekos darbuotojai. Pasak LASS prezidento, šita lenta primins ne tik mūsų kartai, bet ir ateinančioms kartoms, kad buvo laikas, kai visa Lietuva, nepaisant rasės, religijos, negalios ar kitų dalykų, surėmė pečius ir pasiekė tai, apie ką mes dabar tik kalbame su didžiausiu pasididžiavimu. Tikiu, kad to Lietuvai niekada nereikės dar kartą išgyventi. Aklųjų ir silpnaregių bendruomenė labai jautriai sureagavo į šios lentos atidengimą, o vyresnės kartos žmonės neoficialiai sako pagaliau mūsų darbas buvo įvertintas ir įamžintas.
Nuotrauka: LRT generalinė direktorė M. Garbačiauskaitė-Budrienė ir LASS prezidentas P. Kalvelis atidengė mūsų bendruomenės ilgai lauktą atminimo lentą / Justino Stacevičiaus nuotr.
Nuotraukoje užfiksuoti lauke sningant plojantys šiltai apsirengę žmonės. Pirmajame plane kairėje nuo krūtinės iki viršugalvio nufotografuotas P. Kalvelis dešiniuoju profiliu, o dešinėje nuo juosmens iki viršugalvio M. Garbačiauskaitė-Budrienė kairiuoju profiliu. Paulius dėvi tamsų paltą, ryši smulkiai languotą šaliką ir ant dešinės rankos bevardžio piršto mūvi žiedą. Ant jo tamsių trumpų plaukų yra nusėdusios snaigės, o veide matyti santūri šypsena. Dešinėje stovinti vidutinio amžiaus Monika vilki tamsią striukę su kapišonu ir aukšta apykakle, ryši šviesų šaliką ir yra įsisegusi smulkius kabančius auskarus. Jos tamsūs trumpi plaukai taip pat snieguoti, o tamsiai padažytos kiek pravertos lūpos šiltai šypsosi. Antrajame plane stovi neryški žmonių grupė, besisauganti nuo šalčio šiltais drabužiais, kapišonais ir kepurėmis. Nuotraukoje justi iškilminga nuotaika, kurią lydi plojimai.