Ne tiek svarbu, kiek mėnesių, o gal ir metų begyventum didmiestyje, nesąmoningai pasieki tašką, kai pradedi bodėtis urbanistine aplinka. Nežinau, kokias pretenzijas man išsakytų miestas, jei tik kalbėti galėtų, bet aš jam tiesiai į veidą norėčiau išrėkti – įgrisote jūs man, judrios gatvės, pilnos skubančių žmogeliukų, pro šalį lekiančios, orą teršiančios mašinos, įgrisote ir jūs, beveidžių prekybos centrų labirintai, lyg itališkos mafijos čiuptuvai apraizgę viešąsias erdves, įgrisote daugiabučių kvartalai, žvelgiantys beveidėmis akimis... Įgrisote. Noriu gamtos ir laisvės! Suprasdamas, kad miestas nuo manęs niekur nepasitrauks, tik kandžiai, pašaipiai ir ciniškai šypsosis naktinių žibintų šviesomis, aš, kaip koks beduinas, traukiuosi į dykumą, ten tikėdamasis surasti taip trokštamos ramybės ir poilsio nuo iš visų pusių mane apsupusios industrijos. 

Eidamas į autobusų stotį juntu kol kas malonų kuprinės svorį. Joje kelionei būtiniausi daiktai: garuojanti kava termose, keli sumuštiniai, planšetė užrašams ir miegmaišis. Šis pabėgimas – ne pirmas ir tikrai ne paskutinis. Kelionė man – lyg pabėgimas. Šią pasitraukimo iš miesto formą prisijaukinau atsitiktinai, kartą sumaišęs autobusus. Sau pačiam netikėtai, būtent tada atradau avantiūrizmo žavesį. Aprimus panikos bangai, pasiklioviau likimu ir tiesiog važiavau ne ten, kur planavau, o kur riedėjo autobuso ratai. Tik vėliau išsigryninau kelionės tikslus. Pats pagrindinis – neturėti jokio tikslo: atsisėdi į pirmą pasitaikiusį autobusą ar traukinį ir važiuoji iki paskutinės stoties. O iš ten sėdi į pirmą pasitaikiusį vietinį autobusą. Taip atsirandi netikėčiausiose vietose. Aplankai kaimus, vienkiemius ar aptinki miško viduryje pasislėpusią sodybą... Šios kelionės turi ir slaptą tikslą – sugrįžti į vaikystę, besislepiančią laiko horizonte, bet vis dar gyvą manyje. Ieškau kaimo, ne paprasto kaimo, o vaikystės, kuri gyvena seniai nuūžusių penkių ar šešių dešimtmečių ritmu. 

Štai aš ir vėl mažame autobusiuke. Įsitaisau šalia vairuotojo priekinėje sėdynėje. Šalia manęs – didingai ant gretimos sėdynės nutūpusi kuprinė. Keleivių nedaug, vos kelios vyresnio amžiaus moterytės. Dabar tas metas, kai diena maitina visus metus. Kaimo žmogus į kelionę išsiruošia tik prispaustas neatidėliotino reikalo. Girdėti moteryčių pusbalsės kalbos ir tyliai grojantis vairuotojo radijo imtuvas. Ilgainiui balsai nutyla ir aš dairausi pro langą. Paeiliui, keisdami vienas kitą, asfaltas su žvyrkeliu nugula po mašinos ratais. Kelias mirguliuoja saulės šešėliais. Lygumos perauga į kalveles, o jos – į miškelius ar netgi į giraites. Kaip grybų šeimynėlės laukuose pabirusios sodybos, tai pulkeliais, tai po vieną. Žiūrėdamas į sodybas pasigendu prie jų taikiai rupšnojančių žolę žalmargių, o ką jau kalbėti apie arkliukus. Dabar pamatyti širmį tai lyg per Jonines surasti paparčio žiedą... 

Pajuntu, kaip autobusiukas lėtina greitį – artėja sustojimas. Stotelėje ant suoliuko tupi juoda varna. Iš kur ji čia? Varnos – kapinių ir miestų paukščiai. Ką jį čia veikia? Už nugaros užsivėrus autobuso durims, kurį laiką pastoviniuoju autobuso stotelėje, o tuomet, išsistudijavęs tvarkaraštį, patraukiu tolyn. Nenoriu varnai trukdyti, juk ji tik tupi ant suoliuko ir įdėmiai stebi šiukšlių dėžę. Pasislėpęs už medžio, akies krašteliu žiūriu į paukštį. Akivaizdu, varną domina šiukšliadėžės turinys. Varna tikrai ne pačiame mėgstamų paukščių sąraše. Greičiau ji rikiuojasi tarp grifų ir kitų maitėdų. Krankiančių paukščių privengiu. Jos man nuo vaikystės asocijuojasi su anapusiniu pasauliu ir tai nekelia gerų emocijų. Šiurpulį kelia čaižus jų kranksėjimas „Kar, kar kaaar!“ O varnos, pasirodo, ne tik ilgaamžės, bet ir protingiausios iš visų paukščių. Kartą teko matyti vaizdo įrašą apie ištroškusią varną, kuri mėgino atsigerti iš puspilnio vandens butelio. Butelio kaklelis buvo per siauras, kad paukštis snapu pasiektų vandenį. Apsidairiusi varna pamatė akmenuką. Jį snapu pakėlė ir įmetė į butelį. Tada vėl mėgino gerti. Vanduo pakilo, bet nepakankamai. Tuomet varna paėmė kitą akmenuką ir tol kartojo tą patį veiksmą, kol snapu pasiekė vandenį ir galėjo numalšinti troškulį. Nenorėjau patikėti šio paukščio išmintimi. Maniau, kad varna dresuota. 

Kol klajojau prisiminimuose manoji varna veltui laiko nešvaistė. Snapu iš šiukšliadėžės išsitraukė standžiai susuktą plastikinį ryšulėlį, perjuostą virvute. Pasidėjusi jį ant suoliuko bemat atrišo. Snapu ir kojomis mėgino išrakinėti. Kaukšėjo, tukseno, draskė. Plastikas užsispyrė ir nesileido niokojamas. Paukštis trumpam sustingo lyg kažką spręsdamas. Tada stumtelėjo ryšulėlį nuo suoliuko krašto. Nieko, sveikas. Tada juodasparnė ryšulį įsikando į snapą, suplasnojo sparnais ir pakilo į dangų. Išgirdau „Kar“ ir pamačiau žemyn krintantį ryšulį. Nuo smūgio į žemę plastikas sutrūko. Varna nutūpusi pergalingai apsidairė ir puolė rakinėti pelnytą grobį. Stengėsi netuščiai, paukščio laukė sotūs pusryčiai ir netgi desertas. 

Štai vėl autobuse. Prieš sėsdamasis mechaniškai apsidairau. Lyg viskas įprasta ir kasdieniška. Bet palauk! Kažkas ne taip. Kas? Šį kartą dairausi įdėmiau. Keleivių vėl negausu. Tarp moteryčių įsimaišę keli vyrai. Jų amžius įvairus. Viskas taip, kaip visada?! Bet kas čia? Salono galinėje sėdynėje įsitaisiusi moterytė gėlėta suknele su gal ketverių ar penkerių metų berniuku. Iš jos veidą ir rankas išvagojusių raukšlių raukšlelių tinklo suprantu, kad tai gali būti berniuko močiutė. Senosios galvą gobia šviesi gėlėta skarelė. Tikrai atkeliavusi iš močiutės jaunystės dienų. Jos veide skaitau nuovargį, susirūpinimą ir rūškaną, primenančią gamtą prieš audrą. Neklusni žilų plaukų sruoga vis išsipeša iš po skarelės. Senolė liesais, nuo darbo gunktelėjusiais ir jau besikraipančiais pirštais ją taisosi ir taisosi. Berniukas gi mažas, smulkus, nubertas kaitrios besibaigiančios vasarinės saulelės bučiniais. Strazdanėlės pagyvina perbalusį vaiko veidelį. Bet kodėl nematau berniuko kaktos? Ogi kas čia dabar? Jo galvą, plaukus ir tikrai atlėpusias ausis slepia žieminė kepurė. Naaa taaaip! Tikrai keista. Gal tai vaiko įgeidis ir močiutė pakluso bamblio įnoriui? 

Mes, suaugusieji, greitai pamirštame, kad buvome taip pat vaikai ir turėjome savo užgaidų. Ir tikrai nesupratome, kodėl suaugusieji mus bara, o kartais netgi pliaukšteli per sėdimąją. Mūsų noras ne įgeidis ar užgaida, o esaties išraiška. 

Koks aš buvau laimingas, kada su mamute pirmą kartą išsiruošiau į sostinę. Ši kelionė – lyg tolimas žygis į Šiaurės ašigalį, o kartu – ir pirma patirta nepelnyta skriauda... Vedinas mamos, stebėjau didmiesčio gatves, mašinų gausmą, keistus autobusus su ant stogų styrančiais ūsais, dangų užgožiančius namus su daugybe langų. Staiga pamačiau keistą pastatą. Kuo gi jis keistas? Jo pirmo aukšto languose puikavosi ne tik įvairūs rūbeliai, bet ir žaislai, tarp jų – muzikos instrumentai. Mamutės paklausiau, kodėl dideliame lange tiek daug žaislų sudėta ir kas su jais žaidžia? Šypsodamasi ji paaiškino: tai parduotuvė, vaikiškų prekių parduotuvė. Čia žaislais niekas nežaidžia, o perka. Užeikime, gal tau surasiu kelnes su marškiniais. 

Labai norėjau iš karto apžiūrėti žaislus, bet mamutė mane nusitempė į rūbų skyrių. Nenudžiugau gavęs naujas kelnes ir languotus, netgi su kišenėle, marškinius. Norėjau vieno – žaislų. Netgi įsiskaudinęs pradėjau ašaroti. Mamutė viską suprato. Paėmusi už rankos, nusivedė į taip trokštamą skyrių. Aš klaidžiojau tarp žaislais nukrautų lentynų, nežinodamas, ko labiau noriu. Masino įvairios mašinos, traktoriai, minkšti žaislai, kamuoliai ir netgi paspirtukai. Norėjau visko. Užsižiopsojęs atsitrenkiau į muzikinių instrumentų lentyną. Joje išvertę pilvus gulėjo būgnai, šalia glaudėsi dūdelės, o virš jų kabojo kažkoks keistas daiktas. Tik vėliau sužinojau, kad tai smuikas. Į mane spoksojo vaikiška armonika, išdidžiai įsitaisiusi lentynos centre. Supratau, kad ji manęs laukė. Supratau, kad ji bus mano. Grįžęs namo, atsisėsiu kieme ir grosiu, grosiu, o pusbrolis su draugais pavydės. 

– Mamut, noriu šitos armonikos, – sušukęs, paėmiau ją į rankas. Nespėjęs pasidžiaugti, išgirdau tylų mamutės balsą. 

– Padėk ją atgal. Armonikos mes nepirksime. Eime, pavėluosime į autobusą. 

– Ne! Aš noriu groti, noriu armonikos, tu turi man ją nupirkti, – šaukiau. Negalėjau susitaikyti su šia neteisybe. Nejaugi aš daug prašau? 

– Eime. Mama tvirtai suspaudusi mano ranką savojoje pasuko prie durų. 

Aš pradėjau verkdamas garsiai šaukti: „Noriu armonikos! Nupirk man ją! Noriu! Noriu! Noriu!“ Mano lūkesčius sustiprino vyras, kuris mamai pasakė: „Kokia tu motina, jeigu vaikui negali nupirkti.“ Mama, nieko nepasakiusi, tik tvirtai suspaudusi lūpas, jėga ištraukė mane iš parduotuvės. Visą kelią namo verkiau. Niekaip negalėjau suprasti ir atleisti man padarytos skriaudos. Tikroji tiesa paaiškėjo po daugelio metų. Kartą vasarą sugrįžau į tėviškę. Mamutės neradęs namuose, patraukiau į netoliese, už kelių namų, esančią tetos sodybą. Praverdamas vartelius išgirdau seserų pokalbį. Abi kalbėjo garsiai, nes mamutė ne ką tegirdėjo. Abi aptarinėjo anūkus ir jų „bzdzikus“. Mamutė prisiminė ir su manimi vaikystėje nutikusią istoriją sakydama sesei: 

– Stasel, tu neįsivaizduoji, kaip man skaudėjo širdį. Dar to mulkio ilgas liežuvis. O ką aš galėjau padaryti, jeigu tik kelionei namo teturėjau pinigų? 

Į dabartį mane sugrąžino spigus vaiko balselis. 

– Babyte, a, babyte kada gi tas miestas? – dairydamasis aplink pro langą klausė mažylis. 

– Pakentėk, greitai, labai greitai, – atšiauriu, nieko gero nežadančiu balsu atsakė senoji. 

– Kada tas greitai? Juk sakei, pravažiuosime mišką ir pamatysiu miestą. Važiavome per kelis didelius miškus, o jo kaip nėra taip nėra. Gal jį užbūrė ar pagrobė pikti milžinai. Atsimeni, iš tos pasakos, kurią vakar man sekei prieš miegą? 

– Pakentėk, jau greitai. Jeigu ne tu, tai aš negaiščiau laiko su ta kelione. 

Berniukas trumpam nutilo. Kažką įtemptai galvojo ir svarstė. 

– Babyte, a, babyte aš caraitis ar karalaitis? Ko tyli, sakyk, aš caraitis ar karalaitis? 

Senolė tylėjo, tik veidas tapo dar rūstesnis. 

– Babyte, a, babyte tai kas aš? Karalaitis ar caraitis? 

– Tu! Tu!.. Škaradninkas tu... – senoji susitvardžiusi nebaigė sakinio. 

– Ne, Ne! Tavęs ne to klausiu. Ar girdi, atsakyk! 

– Tu mano laiko gaišintojas. Pagalvok, kiek aš darbų nenudirbsiu ir mūsų žaloji liks pietų nemilžta. O viskas dėl tavęs, – bumbėjo gėlėtoji skarelė. 

– Babyte, a, babyte, o mūsų žaloji nesupyks? Aš jai patikau. Mane pamačiusi net sumūkė. 

Berniukas, neišgirdęs atsakymo, nusisuko į langą. Jį sudomino šalia kelio besisukantys vėjo malūnai. Jis netgi pamėgino pūsti, kad malūnų mentys suktųsi dar greičiau. Šis žaidimas greitai pabodo ir berniukas ėmė muistytis bei mėgino pakasyti galvą. Kepurės raišteliai tvirtai surišti ir vaiko pirštukai nepajėgė pasiekti kasytinos vietos. 

– Babyte, baba, man karšta ir kažkas kutena galvą. Pažiūrėk, kas ten? 

– Pakentėk, Kostuk. Miestas jau visai čia pat. 

– Negaliu, man labai karšta ir kutena. Jau per ašaras prašė anūkas močiutės pagalbos. 

– Oi, tu, padraika. Sėdėk ramiai, leisk atrišiu raištelius, – nusileido babytė. 

Pagaliau neklusnūs raišteliai buvo atrišti ir galva išvaduota nuo kepurės. Staiga autobuse pasigirdo prunkštimas, o vėliau ir nevaldomas juokas. Kostuko galva iki pat ausų buvo panirusi į storą stiklinę vazą... 

– Babyt! Daugiau nenoriu kepurės, ji negera – bado ir slepia karūną. Man su ja karšta, – ėmė verkšlenti mažasis karalaitis. 

Senoji trumpam susimąstė. Po akimirkos jos veidas nušvito, akys pragiedrėjo. 

– Kostuk, o gal nori būti piratu? 

– Piratu... Hm, o kas tie piratai? Piratai iš filmuko, nuotykių ieškotojai? 

– Taip! – patikino babytė. 

– Valio! Aš – piratas! 

Senolė, nusirišusi skarelę, perjuosė ja anūko galvą, kartu su stiklo „karūna“ pridengdama ir vieną vaiko akį. Tuo tarpu autobusas lyg milžiniškas vabalas vinguriavo mažo miestelio gatvelėmis. Privažiavus centrinę aikštę senolė paprašė vairuotojo stabtelti. Netrukus jau stebėjau, kaip senoji moteris, vedina anūku, žingsniavo medicinos punkto link. 

O štai ir stotis. Kelionė baigėsi. Pasivaikščiojęs ramią popietę ištuštėjusiomis miestelio gatvėmis panorau vėl sugrįžti į didmiestį ir tapti mažyčiu, vos pastebimu, jo vabalėliu. Iki kitos kelionės. 

D. Raicevičiūtės piešinys, kuriame pieštuko technika pavaizduota kaimo autobusų stotelė. Dešinėje pusėje prie kelio palei plytelėmis grįstą šaligatvį ant žolės stovi stačiakampis kelio ženklas, kuriame iš šono pavaizduotas tamsus autobuso siluetas su keturiais langais, ir medinis suoliukas, kurio kojas atstoja dvi plačios lentos, o sėdimąją dalį sudaro trys siauresnės. Kairėje tolumoje stovi vienintelis namas su šlaitiniu stogu ir kaminu. Namą supa keturi aukšti, virš stogo iškylantys medžiai, kurių lapija pavaizduota netaisyklingais ovalais ir apskritimais, o už jo driekiasi reta kreiva tvorelė. Kūrinys yra minimalistinis, eskizo pobūdžio – kvadratiniai namo langeliai kreivoki, kelio ir horizonto linijos nebaigtos, o žolė pavaizduota improvizuotais papaišymais. Tačiau piešinys atrodo sukurtas įgudusios rankos. Galima save įsivaizduoti sėdint ant suoliuko tylioje stotelėje ir laukiant vienintelio šią vietą lankančio autobuso.