Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Regimų neregių istorijų paraštėse

Kai priėmiau kvietimą kurti tekstus rubrikai „Regimi neregiai“ (kuri mano kuruojama tapo labiau „girdimais neregiais“, mat akcentavau muzikus), maniau, kad kursiu pasakojimą apie tai, kaip muzika tampa svetinga erdve atsiskleisti talentams, o visuomenė mokosi priimti įvairovę, žavėdamasi jaudinančių dainų kūrėjais, virtuoziškais improvizuotojais ir klasikinės muzikos interpretacijos meistrais. Dešimtys asmenybių, skirtingų erų, žanrų ir tautų dainių įžengė į leidinio puslapius, tarsi patvirtindami darnios reginčiųjų ir neregių bendrystės galimybę ir išskirtinę garsų meno galią peržengti barjerus ir suartinti žmones, turinčius skirtingas gyvenimo patirtis. Mėgindama perteikti jų istorijas, aš pastebėjau ne vien tai, kad muzikoje įmanomas neregių klestėjimas. Kiekviena biografija, kiekvieno gyvenimo trajektorija išmarginta kliūčių, kurios niekada neiškyla regintiesiems, ir kurių šiuolaikiniame pasaulyje galėtų nebebūti, tačiau jų tebėra. 

Sakykime, muzikinis lavinimas – tai juk tokia išvystyta švietimo atšaka: sukurtos efektyvios metodikos, didelis muzikos mokyklų tinklas, konkursai, tobulinimosi stovyklos, tarptautiniai orkestrai, meistriškumo kursai visame pasaulyje. Neregiai mokomi muzikos nuo neatmenamų laikų ir ištisos muzikinės tradicijos – improvizacija bažnytiniais vargonais arba bliuzas – išvystytos būtent neregių. Tačiau vis dar kiekvienas muzikantas, negalintis skaityti natų, turi nuo nulio susikurti savo būdą perimti tas plačiai prieinamas rašytines žinias. Štai, pianistas Nobujuki Cudziji (Nobuyuki Tsujii) mokosi sudėtingų klasikos kūrinių iš klausos: pianistai asistentai įrašo jam atskirai dešinės ir kairės rankų partijas nedidelėmis sekcijomis... O Valeri Kapers (Valerie Capers) – brailio notacijų ekspertė, studijų metais perpratusi muzikos teksto skaitymo meną ir prisidėjusi prie notacijų tobulinimo, suvienodinimo ir natų leidybos bei prieinamumo gausinimo. Abu metodai – labai geri, tačiau bet kuris žmogus, norėdamas mokytis muzikos pagal kurį nors iš jų, turėtų susiorganizuoti pats ar susirasti kitame pasaulio krašte literatūros ar įrašų, nors tūkstančiai, milijonai vaikučių, kurie mamoms leptelėjo, kad norėtų groti, gauna visą medžiagą čia ir dabar, patogiai prieinamą. Neregiai mokosi muzikos ne padedami sistemos, o nepaisydami jos, peržengdami sistemos trukdžius ir atrasdami kažkokį individualų kelią. Tai, žinoma, yra universalus genijų bruožas. O neregiui muzikantui negalima nebūti genijumi. 

Reginčiųjų pasaulyje muzikos mokslas – viena iš laisvalaikio formų: tobulinimosi, malonumo ar tiesiog akiračio praplėtimo būdas. Atrodo, lygiai tokia pat prieiga turėtų galioti ir neregiams, tačiau neregių muzikinių talentų mistifikavimas (prie kurio, vienok, jaučiuosi ir aš prisidėjusi šia rubrika) veda link to, kad muzikinis lavinimas prilyginamas likimo pirštui, ir žmonės, kurie siekia save išbandyti šioje srityje, tarsi neturi teisės nepasiekti aukštumų. Tie, kas iš tiesų turi išskirtinį talentą, gali tapti Styvio Vonderio (Stevie Wonder) ar Rėjaus Čarlzo (Ray Charles) mastelio žvaigžde, bet griežti orkestre, mokytojauti mažo miestelio mokykloje, akompanuoti vietiniam chorui – šios pozicijos, kurios atrodo tokios tinkamos įvairaus lygio regos muzikantams, lieka neprieinamos tiesiog todėl, kad neregių nėra muzikinėje rutinoje. Jie visi yra išimtys, kurios įžengė į sceną pro užkaltas duris, tiesiog pasiūlydamos pasauliui ar jas supančioms bendruomenėms skambesį, kuriam jie negali atsispirti. Netgi sėkmės atveju, kai muzikantas tampa Lenio Tristano (Lennie Tristano) lygio novatoriumi, pasaulis gali jam skirti ovacijas, bet ne palydą, grakščių recenzijų ir atsiliepimų srautą, bet ne saugius turėklus ir ne papildomą kelionės bilietą ar viešbučio numerį asistentui. 

Mane labiausiai nustebino tai, kad ar tai būtų XVIII a. stiklo armonikos virtuozė Mariana (Marianne) Kirchgessner, ar šiuolaikinio TV šou žvaigždė Kodis Ly (Kodi Lee), sunku atsekti kokį žymesnį pasikeitimą, augantį inkliuzyvumą. Ir XVIII a., ir nūdien muzikos scena teikia išimtį išskirtiniams talentams ir yra patogi jiems tiek, kiek jie patys geba prisitaikyti ir žaisti pagal reginčiųjų taisykles. O kai jie pralaužia visas iškilusias kliūtis, įsiplieskia komentarų kovos, ar jie iš tiesų verti savo šlovės, pergalės konkurse, ar publika balsavo dėl to, kad solistas ar solistė turi negalią. Dievaži, visuomenė tikrai galėtų pridėti taškų kiekvienam neregiui, ypač kai „balsuojama“ svarstant (ne)priimti į darbą neregį muzikos mokytoją, (ne)kviesti neregį muzikantą į grupę ir t. t. Pasauliui daugybę kartų įrodyta, kad muzikai reikalinga jautri klausa, valia ir noras dalytis, o ne rega.