Socialinis pulsas

Donata Bocullo, komunikacijos specialistė

Nuo prisilietimo prie prieinamumo kiekvienam

Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje 2023 metais prasidėjo Kultūros ministerijos finansuojamas bandomasis muziejaus projektas „Muziejus kiekvienam“. Jame muziejaus darbuotojai kviečia kurti muziejų kartu. Projektas yra Lietuvos kultūros ministerijos iniciatyvų „Muziejai žmogaus gerovei“ ir „Muziejų prieinamumui asmenims su negalia užtikrinti pilotiniai projektai“ dalis. Kūrybos ir paieškų procese projekto komanda ir muziejaus darbuotojai konsultuojasi su kolegomis, žmonėmis su negalia ir stengiasi plačiau atverti duris į kultūrą bei bendrai ieškoti būdų, kad muziejaus erdvės bei parodos būtų prieinamesnės. Tai pasakytina ir apie muziejaus prieinamumą žmonėms su regos negalia, kuriems sukurta įvairių priemonių, skirtų praplėsti galimybes susipažinti su muziejaus eksponatais. 

Muziejuje lankytojai galės paliesti kai kurių eksponatų taktilines kopijas. Jas pasiekti padės ne tik vedimo linijos, esančios ant grindų, bet ir garsinio vaizdavimo principu parengtas audiogido pasakojimas bei taktiliniai muziejaus planai. Visi šie sprendimai bei audiogidas lydės lankytoją į M. K. Čiurlionio kūrinių galeriją, kurioje bus galima klausytis garsinio vaizdavimo principais sukurto garsinio pasakojimo apie menininko kūrybą ir gyvenimą. Lankytojai taip pat galės susipažinti ir su muziejaus pastatu, liesdami 3D muziejaus pastato modelį, o muziejuje orientuotis padės taktilinis ženklinimas ant turėklų, rankenų, liftuose. Tikimasi, kad visa tai padės kurti saugias ir patogias lankymosi muziejuje patirtis žmonėms su regos negalia. 

Tokios bendros kūrybos rezultatas – ne tik prieinamas muziejus kiekvienam, bet ir draugystė su projekto partneriais. Šį kartą nusprendėme pakalbinti ne projekto iniciatorius, o muziejaus lankytoją Irmą Jokštytę-Stanevičienę, kuri kultūros vartotojams padėjo ir vis dar padeda sukurti prieinamą kelią. 

– Irma, papasakok apie savo ryšį su kultūros pasauliu. 

– Jei žmonės yra skirstomi į normalius ir menininkus, tai aš tikrai priklausau pastariesiems. Menas, kultūra mane lydi nuo ankstyvos mokyklos. Aš visada turėjau labai puikius mokytojus, kurie suteikė galimybę man domėtis pasauliu ir net pasunkintomis sąlygomis (meno prieinamumo klausimai aptarinėjami pakankamai neseniai) turėjau galimybę pamilti muziką, teatrą, skulptūrą, vėliau susipažinti su kitomis šiuolaikinio meno formomis bei pati pabandyti paieškoti. Nemanau, kad klausimas apie santykį su kultūra gali būti baigtinis. Aš džiaugiuosi, kad turiu galimybę dalyvauti kultūriniame gyvenime, mokytis, tyrinėti, pažinti… Gal nelaikau savęs visaverte ir visateise kultūros vartotoja, bet džiaugiuosi ir tuo, ką turiu. 

– Kokie tavo ankstyviausi atsiminimai apie muziejų lankymą? 

– Ankstyviausi atsiminimai siekia mokyklos laikus. Prisimenu, kad mums būdavo pranešama, jog bus ypatinga diena, nes keliausime į muziejų. Kaune yra labai daug muziejų ir mes juos visus aplankėme. Ne visur, toli gražu, man buvo įdomu. Dažnai tie prisiminimai asocijuojasi su ilgu vaikščiojimu po senais daiktais kvepiančias sales. Kas nors man pasakodavo apie daiktus, kurie matomi už vitrinų. Ir aš klausdavau, ar galima paliesti. Atsakymas visada būdavo neigiamas. Ir aš ieškodavau muziejaus kampo, kur pagaliau bus galima paliesti. Man tai atrodė labai paslaptingos, uždaros ir kartais varginančios vietos. 

– Kokius barjerus kultūroje nori įveikti šiandien? 

– Labiausiai norėčiau, kad ir kultūros vartotojai su negalia būtų laukiami ir vertinami. Dabar nėra prestižo kurti taip, kad tas menas būtų įtraukus. Manau, kad net jei nebūtų vedimo linijų į pastatą, ar jei negalėčiau rasti brailio rašto užrašų prie eksponatų, tačiau žinočiau, kad esu laukiama, nes kūrėjai nori dalytis ir su manimi savo darbais, man visai netrūktų fizinės aplinkos pritaikymų. Man svarbiausia kultūroje – turinys ir socialinis kontaktas. 

– Kas tau yra prieinamumas? 

– Man tai yra galimybė dalyvauti tuose pačiuose socialiniuose procesuose kaip ir kitiems piliečiams. 

– Ką tau reiškia „Muziejus kiekvienam“? 

– Aš dar niekada nebuvau muziejuje kiekvienam. Kol kas mano lankyti muziejai buvo labiau skirti vieniems ar kitiems lankytojams, bet dar neužtaikiau į tokį, kuris būtų kiekvienam. Aš žinau, kad M. K. Čiurlionio muziejus siekia tokiu tapti ir labai džiaugiuosi, nes aš labai tikiu šio, kaip ir kitų muziejų, dalyvaujančių šiame projekte, sėkme. Kita vertus, galime savęs paklausti, ar gali būti menas kiekvienam? Gal užteks, kad jis bus tiems, kam to reikia ir norisi. 

– Kas tave paskatino prisijungti prie Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus socialinių projektų „Matyti širdimi“ ir „Muziejus kiekvienam“? 

– Kolegos, su kuriais ilgą laiką bendradarbiauju, ir noras drauge padaryti kažką, kas atvertų muziejaus duris neregių ir silpnaregių bendruomenei. Aš manau, kad mūsų bendruomenė yra alkana meno ir alkana galimybių pažinti kultūrą. Tiesa, mes neturime tinkamų kultūros vartojimo įgūdžių, bet labai norėčiau, kad kažkada, po daug laiko, būtų labai įprasta išgirsti iš savo bičiulio ar bičiulės, kad jis ar ji lankėsi muziejuje laisvu metu. Kol kas mes į muziejų einame tam tikromis progomis. Aš norėčiau, kad galėtumėm tiesiog, kažkurią dieną, ramiai pasirinkti ir apsilankyti muziejuje savarankiškai. 

– Ką tau pačiai davė dalyvavimas projekte „Muziejus kiekvienam“? 

– Man davė Čiurlionio paveikslų pažinimą. Aš jų nebuvau tyrinėjusi, ir galimybė patirti šio genialaus menininko darbus, pagalvoti apie klausimus, į kuriuos jis siekė savo darbais atsakyti, buvo tikrai didelė dovana… Taip pat buvo labai gera sutikti daug nuostabių jaunų kūrėjų, kurie yra tokie atviri įtraukčiai. 

– Kur prasideda muziejaus prieinamumas žmonėms su regos negalia? 

– Man atrodo, kad jis prasideda mūsų namuose ir mokyklose, kuriose išmokstame eiti į kontaktą su pasauliu. Iš ten sužinome, kad yra tokios vietos kaip muziejai, galerijos ir ten galima pažinti meną. Man apie galerijas ir dailės muziejus pasakojama nebuvo, nes kviesti neregį pažinti dailės meną mano aplinkai atrodė keista. Prieinamumas neprasideda ir nesibaigia. Jis, vienoks ar kitoks, yra visada. Manau, kad labai daug dalykų priklauso ir nuo mūsų vidinės brandos, pasiruošimo ir noro pažinti… 

– Ko dar trūksta tokioms iniciatyvoms kaip „Muziejai žmogaus gerovei“? 

– Joms trūksta negalią turinčių kultūros vartotojų. Jie tiesiog kol kas dar neateina arba neateina taip drąsiai iki kultūros, kurią jiems siekiama pritaikyti. Ir mums teks būti kantriems. Jie turi išsiugdyti kultūros vartojimo poreikį. 

Muziejuje laukiami visi! Prieinamas asmenų su regos negalia lankytojo kelias jūsų jau laukia Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Putvinskio g. 55. 2024 m. sausio mėnesio pradžioje pakviesime kiekvieną susitikti muziejuje ir susipažinti su projekto rezultatais. 

Dėl detalesnės informacijos galite kreiptis telefonu į socialinių ir kultūrinių projektų koordinatorę Rūtą Klevaitę (+370) 610 136 63. 

Plačiau apie projektą galite sužinoti: https://ciurlionis.lt/projektai/ arba nuskenavę QR kodą. 

Autorės nuotrauka. Donata Bocullo. Jauna plataus veido moteris užfiksuota nuo pečių iki viršugalvio kiek pasisukusi kairiuoju profiliu daugiaaukščių pastatų fone. Jos tamsūs, galiukuose pašviesinti plaukai siekia pečius ir krenta ant prasegto palto atlapų. Donata dėvi didelius akinius tamsiais plonais apvalių formų rėmeliais ir santūriai šypsosi objektyvui plonomis lūpomis ir kiek primerktomis tamsiomis akimis. 

Nuotrauka: Galimybę dalyvauti kultūriniame gyvenime žmonėms su regos negalia suteikia ne vien muziejų aplinkos pritaikymas, bet pirmiausia – įtrauktimi suinteresuoti žmonės. Akimirka iš „Muziejus kiekvienam“ kūrybos proceso / Justės Mocevičiūtės nuotr. 

Nuotraukoje iš šono užfiksuoti trys palėpėje aplink stalą stovintys į diskusiją įsitraukę žmonės. Dešinėje nuotraukos pusėje prie stalo galo stovinti I. Jokštytė-Stanevičienė susitelkusiu veidu liečia Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus komplekso modelį. Ji dėvi tamsoką striukę ir yra smakrą užsidengusi tamsiu šaliku. Šviesūs garbanoti moters plaukai surišti į plačią uodegą, kuri krenta į striukės kapišoną. Kairėje nuotraukos pusėje prie priešingo stalo galo stovi į palangę atsirėmęs vidutinio amžiaus ar kiek jaunesnis vyras, kuris kalbėdamas prieš save gestikuliuoja rankomis. Jis dėvi tamsų bliuzoną ir džinsus bei yra iš nugaros nušviestas lauko šviesos. Vyro plaukai nuskusti trumpai ir viršugalvyje atrodo kiek praretėję. Jis atrodo susitelkęs į pokalbį, tarsi aiškintų kilusią idėją arba kurtų planą. Jam iš kairės stovi į sieną atsirėmusi vidutinio amžiaus moteris trumpais tamsiais plaukais, kažką tušinuku rašanti ant popieriaus lapo. Ji dėvi trumpą tamsoką paltą plačia apykakle ir ilgą tamsų sijoną. Moters lūpos atrodo kiek suspaustos ir suteikia veidui rimtą ar susikaupusią išraišką. Fone matyti išilgai stogo einanti medinė sija, pritvirtinta ramsčiu su trimis atšakomis. Ant žemės pridėta dėžių, ant palangės stovi virdulys, ant ramsčio kreivai pakabinta gipsinė lapo formos puošmena, o tarp ramsčio ir dešinės atšakos įspraustas gipsinis veidas. Atrodo, kad netvarkos ir dailės elementų apsuptyje vyksta menininkų susitikimas, per kurį tikimasi įgauti įkvėpimo, pasidalyti idėjomis ir atrasti būdą joms įgyvendinti.