Regimi neregiai

Laima Slepkovaitė, muzikologė, radijo laidų vedėja, [email protected]

Poliglotė psichoanalitikė sopranas Leila Holterhoff

Amerikiečių klasikos dainininkė Leila Holterhoff (1885–1968) vadinta „muzikos Helen Keller“, ir šis garbingas palyginimas svariai pagrįstas, mat retas žmogus geba atskleisti tiek gebėjimų, talentų ir darbštumo, kiek ši neeilinė moteris. Jos koncertai, kurių ji atlikusi daugybę ne tik JAV, bet ir gastroliuodama Europoje, kandžių to meto kritikų buvo aprašomi palankiai: įdomūs repertuariniai pasirinkimai rečiau skambėdavusių, mažiau žinomų kompozitorių kūrinių, derinamų su viena kita populiaria operos arija, sidabrinė balso švara ir perteikimo šiluma imponavo to meto muzikos salonų gerbėjams ir viešų koncertų teatruose lankytojams. Kad ji neregė, žmonės žinojo tik iš pristatymų žiniasklaidoje, mat ji turėjo nepakitusias mėlynas akis, nukreipdavo žvilgsnį į pašnekovą, jos judesiai atrodė labai užtikrinti ir natūralūs, tad scenoje klausytojai matydavo gražią artistišką moterį, pamiršdami apie negalią. 

Tačiau L. Holterhoff neapsiribojo artistine veikla. Ji baigė lotynų kalbos studijas, laisvai kalbėjo ir rašė prancūzų, vokiečių, ispanų ir italų kalbomis, vidutiniu lygiu išmanė suomių, vengrų ir olandų. Pasinaudodama šiais gebėjimais, ji kartu su filosofu Renė Moblanu (René Maublanc) parašė knygą apie neregystę, buvo vertėja pirmojoje tarptautinėje neregių konferencijoje Niujorke 1931 m., taip pat dirbo su Tautų Lyga Ženevoje, tarptautiniame darbo biure padėjo nagrinėti imigracijos bylas. 

Norėdama svariau prisidėti prie neregių gerovės, L. Holterhoff baigė psichoanalizės studijas – tai suteikė jai kompetencijų darbui su neregiais, susiduriančiais su psichikos sveikatos sutrikimais. Ji gavo pasiūlymų vadovauti dviem neregių mokykloms: vienai Londone, kitai – Niujorke. Karo metais, atvirai prisistatydama esanti provokiškų pažiūrų (ji studijavo Vokietijoje, kur turėjo daug brangių ryšių), ji teikė pagalbą amerikiečių veteranams, netekusiems regos ir išgyvenusiems potrauminį sindromą bei kitus karo sukrėtimo nulemtus psichikos sveikatos sunkumus. 

Būdama sėkminga, visuomenės gerbiama asmenybe, ji vystė filantropinę veiklą, siekdama kuo didesnio lavinimo prieinamumo neregiams ir psichologinės sveikatos stiprinimo. Jos pačios gyvenime susiklostė palankios aplinkybės: ji buvo vienturtė duktė bankininko šeimoje, jos negalia nebuvo išoriškai pastebima ir ji buvo aukšto socialinio statuso patraukli moteris, kuri jodinėjo, siuvo, skambino fortepijonu ir gavo žėrintį įvairialypį išsilavinimą, vertą jos talentų. Jos pirmoji santuoka buvo netvari, antrojoje – su Evanu Rojaliu Mošeriu (Evan Royal Mosher) – įsivaikino du vaikus ir nugyveno ilgą turiningą gyvenimą. 

Savo sąlyginai privilegijuotą padėtį ji išnaudojo tam, kad padėtų kitiems. Rengdama koncertus, ji pirmiausia siekė telkti paramą tiems, kam ji reikalinga. Kalbų išmanymas jai buvo kaip įrankis skleisti žinią apie neregių tikrovę ir padėti susikalbėti tiems, kas to negalėjo. Psichikos žinias išnaudojo tam, kad rastų būdų gerinti negalių turinčių žmonių savijautą. Ir savo elegantišku gyvenimu būdu tvirtino, kad nematantis žmogus gali patirti, gyventi visavertį gyvenimą ir šį tą parodyti regintiesiems. 

Nuotrauka. L. Holterhoff 

Senas, kiek išplaukęs ovalo formos L. Holterhoff portretas. Moteris užfiksuota nuo krūtinės apačios iki viršugalvio, pasukusi kūną kairiuoju profiliu, o galvą – dešiniuoju. Leilos tamsūs trumpi banguoti plaukai gaubia galvą ir krenta dešinėje kaktos pusėje. Jos tamsios akys nukreiptos į tolį, o plonos lūpos ištemptos į kreivą šypsnį, tačiau veidas atrodo rimtas ir ryžtingas. Su šia išraiška kiek kontrastuoja šviesi lengvo audinio suknelė ilgomis rankovėmis ir stačiakampio formos iškirpte, suteikianti svajingą ir romantišką įspūdį. Ant Leilos krūtinės kabo stambus kryžius su brangakmeniais.