Ir kūnui, ir sielai

Ginta Čingaitė-Kiznienė

Paskui gilių kavos kvapą – į Tauragę

Auksinis, neįprastai šiltu oru ilgokai lepinęs šiųmetis ruduo visomis gamtos spalvomis dar labiau išryškėja įvažiuojant į Tauragę, jaukų miestą Žemaitijoje, įsikūrusį vaizdingose Jūros upės kilpose. Mieste ir jo apylinkėse išsaugota daug medžių, miškų masyvų, o įspūdingas atodangas, gražiai rudenėjančius piliakalnius nuspalvinusios senų medžių lajos tarsi dar kartą primena širdį ir protą nuraminančią lietuvio meilę gamtai. Tokia nuotaika nepranyksta ir pravėrus beveik pačiame Tauragės centre įsitaisiusio jaukaus LASS Tauragės rajono ir Pagėgių filialo duris. Plačiai jas atveria filialo pirmininkas Nerijus Bardzilauskas, su šypsena kviesdamas būtinai užsukti, nes čia visi besijaučiantys kaip namie ir tikrai randa, ką veikti pagal savo pomėgius ir poreikius – dainuoja, groja, užsiima gausybe kitų meninių veiklų, klauso paskaitų, buriasi į savigalbos grupes. N. Bardzilauskas pastebi, kad, kaip ir daugumoje filialų, dominuoja vyresni neregiai ir silpnaregiai, bet iš 27 narių čia beveik visomis dienomis šurmuliuoja „filialo aktyvas“. 

Visgi rudenį kokį sužvarbusį ar neskubaus pokalbio ieškantį prašalietį labiausiai gali privilioti pro šias duris sklindantis gilių kavos kvapas, vien iš įdomumo masinantis net tuos, kurie apskritai nemėgsta kavos. Lietuviai nuo seno gamino šį gėrimą, gal taip pagerbdami ir atsidėkodami stipriausiu mūsų šalies medžiu tituluojamam ąžuolui. Yra žinių, kad tarpukario Lietuvoje, kai dalis žmonių tiesiog neįpirkdavo kavos pupelių, gilių kava buvo tapusi pačiu geriausiu natūralios pupelių kavos pakaitalu. Ir nors yra ištirta, kad gilėse nėra kofeino, tačiau yra įvairių sveikatai naudingų medžiagų. Gilių kava stiprina organizmą, valo kraują, šalina iš organizmo toksinus, žadina apetitą, stimuliuoja virškinimą, netgi gerina potenciją, be to, pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis. Gilių kavą patariama vartoti diabetikams, kadangi ji mažina cukraus kiekį kraujyje. Visa tai ne naujiena natūralia gyvensena besidomintiems ar savo prisiminimus apie šį gėrimą išsaugojusiems žmonėms. Bet viena yra žinoti, o kita – imti ir padaryti! 

Sutelkiantis darbas 

Kaip viskas prasidėjo, pasakoja šių metų balandį filiale dirbti pradėjusi Viktorija Merkelienė, šypsodamasi prisistačiusi, kad jos pareigos yra „labai mandros“ – Viktorija yra asmens įgūdžių ugdymo specialistė. Bet labiau už kasdienės darbo veiklos pavadinimus V. Merkelienė išskiria asmeninę savybę, lydėjusią nuo ankstyvo amžiaus – būti arčiau natūralumo, kūrybiškai panaudoti gamtos teikiamas medžiagas, iš paprastų dalykų sukurti kažką nepaprasto. „Reikia tik mokėti atpažinti aplinką, nes kartais gamtos sąlygos padiktuoja, ką žmogus turi veikti, – sako Viktorija. – Štai vasarą važiavome prie gamtos telkinių, aš jau iškart galvoju – o, meldai, nendrės auga, ką iš jų galima padaryti? Visuomet grįžtu su glėbiais tų žolių. Taip ir su gilėmis – jos krenta tiesiog po kojomis.“ 

Toptelėjus minčiai apie gilių kavą, Viktorija iškart įvertino, kad prisidėti prie šios kavos gamybos proceso nesunkiai galėtų ir dauguma filialo narių – apdorojant giles nereikia didelio pirštų miklumo, tad aižyti gilių lukštus, malti branduolius galima ir gerai nematant. Kitas svarbus dalykas – tai sutelkiantis laikas, praleistas kartu. Ne vienas iš filialo narių paminėjo, kad turint bendrą tikslą, darbai vyksta tarsi savaime, tiesiog besišnekučiuojant, juokaujant apsėdus stalą. 

Tiesa, prieš filialui pateikdama siūlymą gaminti gilių kavą, Viktorija visus gamybos proceso žingsnius pirmiausia perėjo savarankiškai, savo namuose. Moteris anksčiau niekada nebuvo gaminusi šios kavos, o į darbo procesą norėjosi pažiūrėti iš prastai matančių ar visai nematančių žmonių perspektyvos. Taigi, galų gale, V. Merkelienė filiale pakvietė degustuoti skirtingo gamybos būdo, skirtingo skrudinimo stiprumo gilių miltelių ruošinius, kad būtų apsispręsta, kokią kavą gamins tauragiškiai. Bendru sutarimu iš kelių pavyzdžių gamybai išrinktos dviejų skonių kavos – intensyvesnė, turinti savotiško aitrumo, ir švelnesnė, iš gilių, mirkytų piene. „Gilių kavos gamyba man yra pažįstama iš jaunystės, – sako filialo senbuvė, prieš penkis dešimtmečius į Tauragę iš Skaudvilės atitekėjusi Danutė Lemkienė. – Prisipažinsiu, nei tada ta kava man labai patiko, nei dabar, – linksmai atvirauja moteris. – Bet užtat, kiek bendros veiklos! Mes visi pakaitomis viską darėme – kaitinome tas gilikes, gliaudėm, kelias paras mirkėme, paskui pasikeisdami išbrinkusias malėme per mėsmalę – gilė nelengvai pasiduoda. Apskritai, LASS filialas tokiems žmonėms kaip mes yra išganymas, tiesiog atgaiva. Susirenkame, o Viktorija jau prigalvojusi ir sudėjusi darbus ant stalo. Ką aš dabar galėčiau veikti? Nieko. Apie namus susitvarkau – ir verdu, ir konservuoju, viską pasidarau. Bet išėjusi pro namų duris aš tik po savo mikrorajonuką laisvai jaučiuosi – mokesčius susimoku, į kirpyklą nueinu. Akys visiškai užtemo prieš ketverius metus, tad viską darau iš atminties.“ Danutei atitaria Raimonda Sebeckienė, kelis dešimtmečius dirbusi meninės veiklos srityje: „Kadaise Viktoriją tik šiek tiek pamokiau pynimo iš vytelių, bet kiek dabar visko filiale vyksta, sunku ir suskaičiuoti.“ 

Kaip gaminti gilių kavą? 

Pirmiausia, reikia prisirinkti prinokusių, ligos ir kenkėjų nepažeistų (be skylučių) ąžuolo gilių be kepurėlių. Prastai matant tai tikrai nėra lengva, ypač kai nesinori gilių rinkti nuo mieste augančių ąžuolų – tenka paieškoti nuošalesnės vietos ar miško. Čia tauragiškiams kolegiškai labai pagelbėjo Danutė Norgailienė iš Neįgaliųjų draugijos. Daugiausia jos surinktos gilės buvo pakaitintos orkaitėje, nes tuomet nuo jų lengviau nusilupa lukštas. Gliaudant giles darbavosi kas kaip mokėdamas – vieniems pasisekdavo ir pavykdavo branduolį išlukštenti pirštais, kiti griebdavosi peiliuko. Vėliau gilės buvo mirkomos – dalis branduolių vandenyje, o kita dalis – piene. Visą indą su mirkstančiomis gilėmis įdėjus į šaldytuvą, buvo mirkoma net dvi–tris paras. Tada atėjo gilių smulkinimo metas – tiek vandenyje, tiek piene išbrinkusios gilės yra kietokos, greičiau jos įveiktų bet kokią kavamalę, negu toji jas. Bet giles labai patogu permalti mėsmale. Prie šio darbo stojo visi pakaitomis, bet labiausiai buvo pageidaujama vyriška ranka. „Visko kliuvo – ir aižyti giles, ir malti. Ir dar reikėjo skaičiuoti, kiek kas dirba, kad neapsuktų“, – pokštauja filiale dažnai kitus pralinksminantis Algis Janušauskas. Po akies traumos nuo 1997-ųjų LASS atradęs vyras sako, kad niekada nebūna vienas: „Mes esam trise – aš, lazda ir tamsa. Iš pradžių buvo sunku, bet susitaikiau. Einu į visus filialo renginius, pasibuvimus neprašomas, palaikau idėjas, nes tai dar vienas būdas pabendrauti.“ Per mūsų pokalbį gal penkis anekdotus išpyškinęs Algis neleidžia sudvejoti, kad tikrai ne liūdėti į filialą susirenka jis pats ir jo likimo draugai. Bet grįžkime prie gilių kavos. 

Mėsmale sumalta gilių masė plonu sluoksniu paskleidžiama į sviestiniu popieriumi išklotą skardą ir kaitinama orkaitėje. Kiek laiko tai darysite – norų reikalas. Pirmiausia gilės turi išdžiūti, o tuomet skrudinimo stiprumas, didinant orkaitės kaitrą, – priklauso nuo skonio. Jei mėgstate gerti kavą iš labiau suskrudintos kavos pupelės, tikėtina, tokios norėsite ir gilės. Ir atvirkščiai. Paeksperimentavus su gilių skrudinimo intensyvumu, baigiamasis etapas – rupiai sumalta gilių masė dar pasmulkinama į miltelius kavamale. Ir štai – belieka tik užsipilti šių gilių miltelių kaip paprastą pupelių kavą, nors primygtinai rekomenduotume paruoštą gilių kavos mišinį sudėti į verdantį vandenį ir dar pavirti kelias minutes. Įprastai gilių kava geriama pagardinta pienu, nors labai panašų įspūdį sudaro piene išmirkytų gilių kava. Joje mažiau aitrumo, spalva šiek tiek balzganoka, tarsi jau būtų įpilta pieno. 

Prisipažinsiu, kad iš šviežio tauragiškių derliaus intensyvesnę gilių kavą mes visi ragavome redakcijoje Vilniuje. Atrišus skrupulingai pačių filialo žmonių pasiūtą medžiaginį maišelį su gilių milteliais, iškart puolėme tyrinėti, uosti. Ryškaus kvapo gilė neskleidžia, gal artimiausias būtų medžio ar riešuto kvapų mišinys. O štai išvirus kavą kvapas pasklido stipriau, skonis kiek specifinis, turintis užslėpto aitrumo. Buvome skaitę, kad gilių kava dvigubai veiksmingesnė vartojama su cinamonu. Deja, jo neturėjome, užtat šitos kavos puodelis nori nenori mus privertė stabtelėti, pasimėgauti pokalbiu, vis pasvarstant, kad šilumą perduoti kitam kartais tereikia išmanumo apsižvalgyti aplink. Ir tą šilumą nuoširdžiai sudėti į savo darbus. 

V. Merkelienė papasakojo, kad dalį filialo žmonių pagamintos gilių kavos ketinama supilti į gražius, pačių pasiūtus medžiaginius maišelius, pritvirtinti emblemą ar užrašą – būtų puiki dovana. Graži ir jauki mintis, ypač artėjant šv. Kalėdoms. Išsiskiriant pajuokavau, kad tauragiškiams verta tobulintis ir kurti gilių kavos verslą. „Neturėtume tiek gilių“, – gražiai žemaičiuodama paabejojo Viktorija. Verslas verslu, bet juk nebloga mintis, kad filialai tokiais atvejais galėtų vieni kitiems padėti. Gal kas įsikūręs netoli ąžuolyno ar rudenį atostogauja LASS poilsiavietėje „Zelva“, kurios teritoriją puošia galingi, ilgaamžiai ąžuolai. Mainų gali būti įvairių, tačiau svarbiausia, kad bendros idėjos gali suvienyti ir iš paprastų dalykų sukurti kažką nepaprasto – žmonių supratingumą ir bendrystę. 

Nuotrauka. A. Janušauskas ir Laimutė Macijauskienė darbuojasi maldami giles / V. Merkelienės nuotr. 

A. Janušauskas ir L. Macijauskienė ant stalo krašto pritvirtinta mėsmale mala giles į šviesų dubenėlį. Kairėje stovintis vidutinio amžiaus Algis dėvi šviesius marškinėlius ir džinsus. Jis primerktomis akimis rūpestingai suka mėsmalės rankenėlę dešine ranka, kaire liesdamas atvirą viršų. Dešinėje pusėje šaukštu giles į mėsmalę beria vidutinio amžiaus stambesnio sudėjimo Laimutė šviesiais trumpai kirptais plaukais, kurių kirpčiukai krenta į dešinę galvos pusę įstrižai kaktos. Ji taip pat prisimerkusi ir šiltai šypsosi. Moteris dėvi langelių rašto megztuką ir ryši šviesią skarelę, kuri leidžiasi tarsi kaklaraištis. Ant stalo stovi du platūs dubenys su gilėmis, vienas aukštas tuščias dubuo ir orkaitės skarda. Už poros ant sienos kabo vėliava su Tauragės herbu, kuriame pavaizduotas medžioklės ragas su pritvirtintu kylančiu ir kilpą sudarančiu dirželiu.