Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Akstinas kovoti

Kartais tenka ilgai pasukti galvą, nuo ko pradėti rašyti straipsnį. Suprantu, kad paprasti, pilki žodžiai, nors ir pasėti baltame popieriaus lauke, nesudygs skaitytojų širdyse. O slėptis už garsių žmonių kažkur perskaitytų ir įsidėmėtų protingų posakių ar minčių – taip pat nesinori. Kaip perteikti skaitytojui pašnekovo išgyvenimus, jo kovą su liga ir pačiu savimi, kad tekstas neskambėtų banaliai? Juk visą straipsnio esmę galima būtų nusakyti vienu lakonišku sakiniu: jauna moteris, silpnaregė, kovojo ir iki šiol kaunasi su itin sunkia liga. Iš tiesų, tokio sakinio paraštėse liktų pats gyvenimas: silpnaregystė, mokslas specialioje vidurinėje internatinėje mokykloje, aktyvi užklasinė veikla ir puiki fotografinė atmintis. Vėliau, po motinystės atostogų, masažo studijos, dar viena įgyta specialybė ir nuolatinė, bekompromisė kova su ligomis, siekis įveikti užklupusias negandas ir mokymasis gyventi iš naujo: išmokti kalbėti, judėti, vaikščioti. 

Pokalbis su Renata Kievinaite buvo itin jautrus. Moteris pati atvažiavo iki redakcijos. Net nepasakytum, kad gydytojai jai pranašavo „daržovės“ būseną. Pasakodama apie savo gyvenimą, labai jaudinosi. Ne taip paprasta buvo surasti tinkamus žodžius, nes tik prieš keletą metų Renata palaipsniui susigrąžino atmintį ir iš naujo išmoko kalbėti. 

Silpnaregystė – ne kliūtis 

Renata tikra panevėžietė. Šiame mieste gimė, augo ir baigė tris pradinės mokyklos klases. Kiek save prisimena, matė prastai. Gal todėl didesnio diskomforto dėl regėjimo ji nejaučia. „Sesers Donatos akys sveikos, o brolis Ramūnas taip pat silpnai mato. Jie pusantrų metų jaunesni ir gimė tą pačią dieną“, – pasakoja Renata. Mama dėl savo pirmagimės sunerimo dukrytei vos sulaukus pusės metukų. Jai įtarimą sukėlė nuolatinis mergytės markstymasis. Nusprendė pasikonsultuoti su okulistais ir neapsiriko. Gydytojai Renatos akyse aptiko visą puokštę ligų. Savaime suprantama, kad mergaitė lankė Panevėžio regos centro „Linelis“ darželį, o vėliau ir pradines šios mokyklos klases. Siekdama vidurinio išsilavinimo, pasirinko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC). „Kodėl išvykau į Vilnių? Atsakymas nėra paprastas. Pirmiausia – dėl šeimoje susiklosčiusių aplinkybių. „Linelyje“ dirbo puiki socialinė darbuotoja, kuri, pastebėjusi mano gabumus, įkalbinėjo važiuoti mokytis į Vilnių. Vėliau atvažiavo ir LASUC direktorė. Ji taip pat siūlė pasimokyti sostinėje. Pagalvojusi – sutikau. Taip mokslo metų viduryje atsidūriau Vilniuje. Viskas būtų gerai, jeigu ne nuolat kamuojantis ilgesys. Ilgėjausi Panevėžyje likusių broliuko ir sesutės. Mes iki tol buvome neišskiriama trijulė. Netgi parašiau prašymą, kad Donatą ir Arūną perkeltų į Vilnių, šalia manęs. Direktorės rūpesčiu mes ir vėl tapome neišskiriama trijule, vienu kumščiu. Aš mus visus saugojau“, – prisiminė R. Kievinaitė. 

Socialinė darbuotoja neapsiriko, mergaitė mokėsi puikiai. Netgi mokytojai jai siūlė iš ketvirtos klasės pereiti į šeštą. Renata atsisakė, nes nenorėjo skirtis su klasės draugėmis. Ji ne tik gerai mokėsi, bet ir dalyvavo įvairiuose konkursuose. Tapo „Kengūros“, vėliau – skaitovų konkursų nugalėtoja. Dalyvavo dailės stovyklose ir parodose. Taip pat lankė „Lyros“ muzikos mokyklą. Viskas klojosi lyg iš pypkės iki aštuntos klasės. Aštunta klasė – maištavimo laikas. Silpnaregė nusprendė sugrįžti į Panevėžį. Pradėjo piktybiškai nesimokyti. Nors ir lankė pamokas, bet jose nedirbo. Tik mokytojų dėka Renata liko mokytis LASUC. Vyresnėse klasėse greta įprastinių veiklų – šaškių, šachmatų ir teatro būrelių – R. Kievinaitė pradėjo bendradarbiauti su „Mūsų žodžio“ redakcija. Žurnale ir jo priede „Šulinys“ buvo išspausdinti keli jos parašyti straipsniai bei žinutės. 

Baigusi dešimtą klasę Renata nusprendė tapti konditere arba virėja ir stoti mokytis į Buivydiškėse esančią profesinę mokyklą. Deja, čia laukė nusivylimas dėl regėjimo. Tiksliau, akių liga – daltonizmas arba spalvų neskyrimas. Pasirodo, konditerio darbui spalvų skyrimas yra būtinas. Merginai nieko kito neliko, kaip sugrįžti į LASUC ir toliau tęsti mokslus. Renata susidomėjo švenčių ir renginių organizavimu, tačiau tolesnėms studijoms pasirinko kitą kelią. Silpnaregė pasakojo: „Tuo metu masažuotojo profesija buvo itin populiari. Keli bendraklasiai pasirinko šią specialybę. Aš pasakiau – masažuotoja tikrai nebūsiu. Blogiausiu atveju studijuosiu kineziterapiją. Tačiau prašymą mokytis vis dėlto pateikiau į kineziterapiją ir masažą.“ 

Merginos ateities planus pakoregavo netikėtas nėštumas. Kūdikis šį pasaulį išvydo tais pačiais metais, kaip ir gautas vidurinio mokslo baigimo atestatas. Sūnelio Žygimanto gimimas padėjo apsispręsti, kokią profesiją pasirinkti. Pradėjusi daryti masažą sūneliui moteris panoro daugiau apie jį sužinoti ir išmokti teisingai masažuoti. Augindama vaikelį nedykaduoniavo, padėdavo vyrui jo darbe. Žygimantui sulaukus dvejų metukų, moteris sugrįžo į studijas. 2008 metais Vilniaus kolegijoje buvo renkama nauja neregių ir silpnaregių masažuotojų grupė. Renata pasinaudojo tinkama proga ir kibo į mokslus. Silpnaregė masažo paslapčių mokėsi dvejus metus. Mokslams laiko trūko. Būsima masažuotoja seminarams ruošėsi važiuodama autobusu ar pertraukų metu. Ją gelbėjo puiki atmintis. Renatai užtekdavo vieno skaitymo ir ji medžiagą atsimindavo. Tiesa, koją kišo viena fobija – baimė kalbėti. Laimei, praktikos metu nereikėjo kalbėti. „Dar mokydamasi masažo pradėjau masažuoti savo aplinkos žmones. Visi gyrė mano darbą. Kartą į kolegiją užsuko Egidijus Jakimavičius. Jis įkūrė kelis masažo salonus. Pamatęs, kaip aš masažuoju, pasiūlė darbą. Dar nebaigusi studijų pradėjau dirbti. Egidijaus įmonėje išdirbau dešimt metų“, – pasakojo Renata. 

Nors masažuotojos darbas salone patiko, Renata juto, kad atėjo metas kažką keisti. Netikėtai sulaukė žinutės, kad vienam Vilniaus sporto klubui reikalinga masažuotoja. Nedelsdama nukeliavo pokalbiui dėl darbo. Sporto klubo direktorius ją priėmė. Renata ne tik masažavo, bet ir lankė įvairiausius masažo kursus. Dirbant sporto klube pasitaikė gera proga išmėginti įvairiausius masažus. Klientų netrūko. Tačiau silpnaregė šia veikla neapsiribojo ir ėmėsi įgyvendinti savo seną svajonę – organizuoti šventes. Ji įstojo į profesinę technikos mokyklą mokytis švenčių ir renginių organizavimo paslapčių. Pirmą kartą gautas profesines renginių organizatorės žinias Renata panaudojo rašydama scenarijų savo vaiko gimtadieniui. Vėliau organizavo gimtadienius, įvairius vakarėlius, išleistuves, sutiktuves, netgi sesers Donatos vestuves. Šiam darbui reikėjo pagalbininkų, nes neskirdama spalvų Renata negalėjo tinkamai papuošti salės, kambario ar vaišių stalo. 

Stiprybė nepalūžti 

Masažuotojos darbas sporto klube buvo itin intensyvus. Renata norinčiuosius masažavo ir jų namuose. Prieš pirmąjį „Covid-19“ karantiną moteris pastebėjo, kad labai greitai pavargdavo. Nuovargiu atsikratyti mėgino mažindama klientų skaičių. Tačiau tai ne ką tepadėjo. Ilgainiui pradėjo karščiuoti. Temperatūra laikėsi nedidelė, 37,2–37,4 laipsniai. Moteris nusprendė, kad pervargo ir nutarė su draugu išvažiuoti pailsėti į Tenerifės salą. Kelionė sutapo su pirmosiomis karantino dienomis. Poilsį saloje apkartino karščiavimas ir vis blogėjanti savijauta. Grįžusi namo Renata buvo priversta nuolatos varstyti medikų kabinetų duris. Padėtį sunkino karantinas. Gydytojai ilgai nerado ligos. Jaunos moters jėgos kiekvieną dieną seko. „Kūno temperatūra pradėjo dar labiau kilti. Medikai ją siejo su „Covid-19“. Vėliau laukė antibiotikai. Deja, jokio pagerėjimo. Tik laimingo atsitiktinumo dėka sužinojau, kuo sergu. Viešėjau Panevėžyje. Ten pasijutau itin blogai. Nedelsiant mane atvežė į Vilniuje esančias Santaros klinikas, į infekcinę ligoninę. Ten dirbo pavaduojanti gydytoja. Ji išrašė siuntimą kraujo čiulpų tyrimui. Gautas atsakymas pribloškė. Gydytojai slėpė ir nenorėjo sakyti. Aš reikalavau, prašiau ir motyvavau, kad pati esu medikė. Išgirdau vieną vienintelį žodį, kuris kardinaliai pakeitė mano gyvenimą – vėžys! Išsiaiškinau, kas manęs laukia. Gydytoja neslėpdama pasakė, kad drebės rankos, bus silpna, nuslinks plaukai... Prieš gydymą nusikirpau trumpai plaukus ir suorganizavau vakarėlį. 2020 metų gegužės 6 dieną pirmą kartą atsiguliau į ligoninę“, – jautriai pasakojo R. Kievinaitė. Prasidėjo ilgas gydymas, kuris tęsiasi iki šiol. 

Po mėnesio intensyvaus gydymo Renata neturėjo jėgų net paeiti. Negana to, prasidėjo epilepsijos priepuolis. Atvažiavę greitosios pagalbos gydytojai suleido vaistus. Traukuliai nesiliovė. Vėl ligoninė. Vaistai negelbėjo, prireikė operacijos. Nespėjus atsigauti ištiko insultas. Silpnaregė komoje išbuvo septynias paras. Renata dalijasi patirtais išgyvenimais: „Gydytojai mano gimines ir artimuosius nuteikė, kad aš neišgyvensiu, o geriausiu atveju liksiu neįgali: nevaikštanti, nekalbanti, kitais žodžiais tariant, „daržovė“. Blogiausia, kas nutiko, yra tai, kad negalėjau kalbėti ir nieko neatsiminiau. Atsibudusi iš komos pamačiau prie manęs stovintį jaunuolį. Galvoju, kas jis toks ir kodėl mane vadina keistu žodžiu „mama“? Aš juk jo nepažįstu. Likusi viena, pradėjau galvoti ir prisiminiau to žodžio reikšmę. Tada sau pasakiau: aš turiu būti stipri, turiu pasveikti ir gyventi dėl sūnaus.“ Renatos laukė ilgas, metus ligoninėje užtrukęs gydymas, o vėliau – savarankiškos pastangos stiprinant kūną. Tikrai nelengva užduotis išmokti gyventi iš naujo. Pradedant kalba, judėjimu ir baigiant buitimi. 

Norėdama sugrįžti į kasdienį gyvenimą, silpnaregė sutelkusi visas jėgas stengėsi judėti ir kiek išgalėdama mankštinosi. Be to, reikėjo iš naujo mokytis rašyti ir skaityti. Renata labai dėkinga Andžėjui Ravanui, kuris padeda mokytis naudotis mobiliuoju telefonu ir iš naujo įsisavinti darbą kompiuteriu. „Koks tas laimingasis mano pasveikimo receptas? Pirmiausia – ačiū gydytojams. Jų dėka esu ne tik gyva, bet žingsnelis po žingsnelio sugrįžtu į normalų gyvenimą. Kita svarbi priežastis – visiems turi atleisti, nieko nekaltinti ir būti ramus. Liga turi ir šviesiąją pusę. Ji atrenka tikrus draugus. Iki ligos mano bendravimo ratas buvo itin platus. Susirgus su kiekvienu mėnesiu draugų ratas tirpo ir traukėsi. Liko tik kelios ištikimiausios draugės“, – patirtimi dalijosi R. Kievinaitė. 

Moters pasveikimą galima prilyginti stebuklui, kurį sukūrė ne tik medikai, bet ir pati silpnaregė. Liga ją išmokė džiaugtis, atrodytų, nereikšmingomis smulkmenomis. Štai duodama savo nuotrauką Renata nuoširdžiai džiaugiasi po chemoterapijos ataugusiais plaukais. 

Nuotrauka. R. Kievinaitę liga išmokė džiaugtis mažomis smulkmenomis / asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje pasvirusiu rakursu nuo klubų iki viršugalvio užfiksuota atvirai besišypsanti R. Kievinaitė, priešais save nuleidusi rankas. Moteris dėvi ploną šviesų golfą iki alkūnių atraitotomis rankovėmis, pro kurį šiek tiek prasišviečia gėlėtos liemenėlės kontūrai ir raštai. Renata pasipuošusi stambiu žiedo formos pakabuku su metaliniu voratinkliu viduryje ir žemyn besileidžiančiomis karoliukų gijomis. Moters tamsūs banguoti plaukai pasklidę į šalis krenta iki pečių, kaktą įstrižai į kairę galvos pusę dengia kirpčiukai. Renata plačiai šypsosi pravertomis siauromis lūpomis, jos tamsias šiltas akis supa smulkios juoko raukšlelės. Pakrypusi nuotrauka atskleidžia nuoširdų moters džiaugsmą.