Susitikimai

Eglė Kulvietienė, žurnalistė

Garbė dovanoti kitam gyvenimą

Spalis – organų donorystės mėnuo. Mėnuo, kai pagerbiami žmonės, neatlygintinai dovanoję savo organus kitam žmogui. Donorų išgelbėti žmonės negali pasakyti padėkos žodžių už dovanotą gyvenimą donorams. Tad spalį liepsnoja dėkingumo žvakutės, kurias uždega asociacijos „Gyvastis“ nariai. Lietuvos asociacija „Gyvastis“ vienija žmones, sergančius inkstų (nefrologinėmis) ligomis, inkstų vėžiu, gyvenančius su persodintais organais (inkstu, širdimi, kepenimis, plaučiais), taip pat laukiančius transplantacijos, pacientų artimuosius, medikus. Kalbiname šios asociacijos prezidentę Aušrą Degutytę. 

– Naujas organų donorystės modelis, pagal kurį po mirties visi žmonės būtų laikomi potencialiais donorais, daugeliui kelia nerimą. Kodėl? Kas keistųsi? 

– Nelabai kas ir keičiasi. Pagal Lietuvoje taikomą dabartinį informuoto sutikimo donorystės modelį, žmogus, norintis po mirties tapti organų donoru, turi pasirašyti sutikimą ir gauti donoro kortelę. Pagal numanomo sutikimo donorystei modelį tokios kortelės nebereikia. Visi sulaukę aštuoniolikos metų tampa potencialiais donorais, išskyrus tuos atvejus, kai patys pasirašo, kad nesutinka. Vienu ir kitu atveju donorystę lemia artimųjų sutikimas. Tačiau šis naujas pasiūlymas įnešė nerimo, sukėlė diskusijas. Pasklido dezinformacija. Žmonės pradėjo numanomo sutikimo donorystei modelį interpretuoti savaip, taip, kaip kam patogiau. Bėda, kad trūksta aiškios informacijos. O iš tiesų, nelabai kas ir pasikeistų. Kaip ir dabar, lemiamą žodį tartų donoro artimieji. Net ir tuo atveju, kai žmogus turėjo donoro kortelę, reikia klausti artimųjų sutikimo. Jeigu velionis buvo pareiškęs, kad nesutinka po mirties paaukoti savo organų, tuomet lemiamu momentu, artimųjų net neklaus, bet vykdys velionio valią. 

Kai artimieji nesutinka, donorystės procesas pasibaigia net neprasidėjęs. Todėl labai svarbu apie savo sprendimą pasakyti artimiesiems. 

– Ar bus galima pagal numanomo sutikimo donorystei modelį išreikšti nesutikimą paaukoti savo organų vyresniame amžiuje, o ne tik 18 metų? 

– Taip, kiekvienas apsisprendęs asmuo bet kada gali išreikšti savo nesutikimą dėl donorystės. 

– Ar dažni atvejai, kai smegenų mirtis ištinka žmogų, turintį donoro kortelę, bet jo artimieji nesutinka paaukoti jo organų? 

– Daugiau nei 46 tūkstančiai žmonių turi donoro kortelę, kuri įsigaliojo 2020 m. Tik vieną kartą per 23 metus buvo situacija, kai artimieji nesutiko paaukoti artimojo organų, nors žmogus turėjo donoro kortelę. Per šį laikotarpį buvo padovanoti tik 3-jų donorų organai, kurie turėjo donoro kortelę. O per metus būna apie 50 atvejų, kai mirusiojo organus dovanoja jo artimieji. 

– Bažnyčia pritaria ir skatina neatlygintiną organų dovanojimą kitam žmogui, kuriam transplantacija gali išgelbėti gyvybę. Ar bažnyčios pozicija padeda skleidžiant donorystės idėją? 

– Krikščionybė palaiko donorystę, tačiau bažnyčia yra prieš numanomo sutikimo donorystės modelį. Kai prasidėjo diskusijos apie numanomą organų donorystės modelį, žmonės pamanydavo, kad bažnyčia yra prieš donorystę. O juk dar esamo ir numanomo modelių skirtumas tik toks, kad sulaukęs 18 metų gali išreikšti savo valią tapti donoru, o pagal numanomą modelį – tik prieštaravimą. O jeigu pritari donorystei, tuomet nieko nepildai. 

– Kiek šiuo metu yra laukiančių, kad jiems būtų persodinti inkstai, kepenys ir kiti organai? 

– Šiuo metu apie 400 pacientų, kurie įtraukti į laukiančiųjų transplantacijos sąrašą, tačiau šis skaičius neatspindi realios situacijos. Lietuvoje 1500 žmonių taikoma dializė (neveikiant inkstams) ir tik 140 iš jų turi šansą sulaukti jo organizmui tinkamo inksto. Būna, kai tėtis ar mama nori padovanoti savo vaikui inkstą ar dalį kepenų, tačiau to negali padaryti, nes jų organai nėra tinkami persodinimui į jų vaiko ar kito šeimos nario kūną dėl medicininio ar imunologinio neatitikimo. 

– Jauni žmonės dar labai mažai žino apie donorystę. Vyresni žiūri atsargiai, nepatikliai. Kaip sekasi skleisti šventą donorystės idėją? 

– Apie organų donorystę kalbame mokyklose, įmonėse, tačiau paveikiausios yra dėkingų donorams žmonių istorijos, kai jos paskelbiamos žiniasklaidoje ar rodomos per televiziją. 

Kai tik tokios istorijos pasirodo žiniasklaidoje, televizijoje, iš karto padaugėja norinčių turėti donoro kortelę ir atvirkščiai – kai žmonės perskaito ar išgirsta skleidžiamą melagieną ar apie nesėkmę, nors ir nedidelę – norinčių turėti donoro kortelę iš karto sumažėja. Kalbame ir su šeimomis, tačiau ši tema labai jautri. Sergantys ir laukiantys transplantacijos ne visada nori, kad jų artimieji aukotų jiems savo organus. Donorystė labai jautri tema. Skubėti negalima. 

– Kaip Jūs pati atėjote į „Gyvastį“? Kas vedė į šį kilnų darbą? 

– Savanorystė. Ir ne tik. Ilgai savo istoriją laikiau savyje, negalėjau jos pasakoti garsiai, bet bėga laikas ir aš vis labiau suprantu, kad kuo ilgiau nekalbėsiu, nebus lengviau. Turiu kalbėti. Atėjau į „Gyvastį“ ieškodama pagalbos, informacijos savo dukrai. Mano dukrytei buvo diagnozuotas inkstų nepakankamumas. Reikėjo dializės ir naujo inksto. Buvau pasiruošusi dukrytei dovanoti savo inkstą. Mano inkstas tiko, bet likimas sprendė kitaip – atsirado donoras. Tačiau vėliau virusas pažeidė mano dukrytės plaučius ir mes jos netekome. O „Gyvastyje“ aš jau 17 metų. Pasakojame žmonėms apie donorystę, palaikome laukiančius transplantacijos ir jau transplantuotus žmones, viešiname jų istorijas. Žmonės turi žinoti, kokia garbė dovanoti kitam žmogui gyvenimą. 

Dvi istorijos, du likimai 

Daiva Benikienė jau pusantrų metų gyvena su persodintomis kepenimis. Šį rudenį Daiva vėl pradėjo dirbti vaikų darželyje pedagogo padėjėja. Moteris dar greit pavargsta, nuolat turi gerti vaistus, saugoti save nuo stresų, nepervargti. Bet moteris laiminga, ji kasdien dėkoja savo donorei ir jos artimiesiems, sutikusiems avarijoje žuvusios moters organus paaukoti tiems žmonėms, kuriems labai reikėjo transplantacijos. Daiva nuoširdžiai dalijasi savo istorija. 

„Nenujaučiau, kad galiu sirgti kepenų liga. Man tindavo kojos, tačiau ligos neieškojau, o kaltinau savo sėdimą sekretorės darbą. Bet mano kojos pradėjo nebetilpti į jokius batelius. Tuomet ryžausi kreiptis į medikus. Man buvo paskirta visų vidaus organų echoskopija. Tada ir sužinojau, kad man kepenų cirozė! Kodėl? Ką dariau ne taip? Nebuvau visiška abstinentė, bet jokiu būdu nebuvau ir alkoholio mėgėja. Tada dar nežinojau, kad dėl kepenų ligų kaltas ne vien alkoholis. Sėdau prie kompiuterio ir sužinojau, kad yra medikamentinė kepenų cirozė, kad šią ligą gali sukelti hepatitas, radau ir kitų priežasčių. Po kito tyrimo man rado vario perteklių kepenyse. Pradėjo gydyti, bet mano kepenų būklė blogėjo, o medikai sakė, kad mano organizme ši liga prasidėjo nuo pat mano gimimo. Man diagnozavo Vilsono ligą, o antroji liga, kaip sakė medikai, dar nėra iki galo ištirta. Pradėjau vartoti vaistus, vienus, kitus. Deja. Dešimt metų gydžiausi, bet mano sveikata tik prastėjo. Pilve pradėjo kauptis skysčiai, sustreikavo mano inkstai. Medikai nuogąstavo, kad mane gali ištikti koma. Gydytojai matė vieną išeitį – mane gali išgelbėti kepenų persodinimas. Įrašė į laukiančiųjų kepenų transplantacijos eilę. Tas laukimo metas man buvo itin sunkus. Mano būklė darėsi kritinė. Mėnesius praleisdavau ligoninėje, tačiau niekada neapleido viltis, kad vėl būsiu su savo vaikais, artimaisiais, draugais. Kai sužinojau, kad jau yra donoras, pasijutau laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Operacija buvo labai sudėtinga. Reanimacijoje išbuvau 8 paras. Bet sunkiausia jau praeityje, o šiandien dėkodama nepažįstamiems žmonėms tikiu, kad jų gerumas, kilnumas jiems sugrįš. Džiaugiuosi, kad mano sūnus, sulaukęs pilnametystės, nusprendė tapti kraujo donoru. Kas gali būtų gražesnio ir kilnesnio už norą dalintis ir dovanoti kitiems gyvenimą.“ 

Kazys Kuneika, masažo ir grožio salono „Gydančios rankos“ direktorius, jau keturiolika metų gyvena su persodintu inkstu. 

„Nuo šešerių metų sergu pirmojo tipo diabetu. Liga pamažu ardė sveikatą. Man buvo 26-eri, kai sutriko inkstų veikla, nusilpo regėjimas. Ketverius metus vaikščiojau į dializės procedūras. Medikai kalbėjo apie transplantaciją, bet kone metus buvau nusiteikęs prieš inksto persodinimą. Mat prisiklausiau visokių kalbų. Bet pradėjęs važinėti į nefrologinių ligonių stovyklas sutikau vyrus ir moteris, kuriems buvo persodinti inkstai. Mačiau, kad jie gerai jaučiasi, gyvena visavertį gyvenimą. Apsisprendžiau ir pradėjau laukti donoro. Laukiau trejus metus. Prisipažinsiu, išgyvenau depresiją. Regėjimas silpo, nežinojau, ar atsiras inksto donoras. Buvo nyku, beviltiška. Tačiau, kai atsirado donoras, gavęs naują inkstą pajutau, kad vėl noriu gyventi, dirbti. Baigiau vidurinę mokyklą, mokiausi toliau. Tapau masažuotoju. Anksčiau turėjau mažytį masažo kabinetą, o prieš ketverius metus įkūriau įmonę „Masažo ir grožio salonas“. Mūsų salone dirba dar du masažuotojai. Klientų – tik spėk suktis. Esu nepaprastai dėkingas žmonėms, kurie man padovanojo savo artimojo inkstą.“ 

Nuotrauka. Skleisti žinią apie organų donorystę asociacijos „Gyvastis“ prezidentė A. Degutytė laiko vienu prasmingiausių darbų / asmeninio archyvo nuotr. 

A. Degutytės nuotrauka nuo liemens iki viršugalvio. Tamsų kostiumą ir baltus marškinius dėvinti moteris stovi kūnu pasisukusi kiek į dešinę, o veidą nukreipusi tiesiai į fotoaparato objektyvą. Jos plaukai šviesinti, lengvai banguoti, siekia kiek žemiau pečių. Moters antakiai ir tamsios akys paryškinti, ji užtikrintai šypsosi blizgiomis pravertomis lūpomis. Aplink akis ir lūpas susimetusios smulkios juoko raukšlelės. Aušra atrodo profesionaliai ir spinduliuoja pasitikėjimu savimi.